Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 8 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, nesimokantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas 5 kartus: 1) 2000-10-16 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 47¹ str. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be organo, prižiūrinčio bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir tęsti mokslą; 2) 2003-10-08 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. , 25 str. 4 d., 63 str. 1 d., 63 str. 4 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; 3) 2005-04-01 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; 4) 2006-08-10 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. 85 paroms arešto; 5) 2006-12-15 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, teistumas neišnykęs, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., padarymu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. 2010 m. rugpjūčio 25 d., apie 23 val. 30 min., (duomenys neskelbtini)., būdamas J. L. priklausančiame gyvenamajame name, pagrobė J. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 5200“, kurio vertė 208 Lt, tuo J. G. padarydamas 208 Lt turtinę žalą.

Šiuose T. M. veiksmuose yra požymiai nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d.

T. M. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d., kaltu prisipažino iš dalies ir nurodė, kad 2010 m. rugpjūtį jis buvo užėjęs į tą namą. Ieškojęs R., nes norėjęs su juo pakalbėti, tačiau namuose neradęs. Durys buvusios neužrakintos. Namuose matęs dvi moteris, kurių viena – nukentėjusioji, kita mergina miegojusi. Paklausęs, ar nėra tokio asmens – R. J., patikrinęs kambarius, pažiūrėjęs ir išėjęs. Name tikrinęs vienas. Tada išeidamas pamatė ant žemės netoli durų gulintį į jo panašų telefoną ir jį pasiėmė, nes galvojo, jog pametė savo telefoną. Kai paėmė telefoną, niekas nematė. Grįžęs namo pastebėjo, kad jo telefonas kišenėje, ir suprato, jog pasiėmė svetimą telefoną. Negrąžinęs, nes galvojo, kad telefonas niekam nereikalingas. Telefonas buvo sulūžęs, apvyniotas izoliacija, neveikiantis. Jį atidavė broliui naudotis. Vėliau, būdamas Anglijoje, sužinojo, kad yra ieškomas dėl kažkokios bylos, ir sugrįžo į Lietuvą. Kad paėmė telefoną, labai gailisi. 48 Lt žalą yra atlyginęs ir grąžinęs telefoną. 3000 Lt neturtinės žalos nėra atlyginęs ir jos nepripažįsta, nes neturi pinigų jai atlyginti ir mano, kad tokios žalos nepadarė.

Nukentėjusioji D. G. teismo posėdžio metu parodė, kad ji buvusi pas dešimties metų pusseserę R. L., kuri miegojusi, ir pati ruošusis eiti miegoti. Namuose jos buvo tik dviese, durys buvo neužrakintos, ir išgirdo, kad kažkas atėjo. Pamatė kaltinamąjį ir dar kokius penkis asmenis, kurių vienas buvęs su pistoletu. Jie paklausė, ar yra P.s, kaip ji suprato, jos dėdė R. J.. Ji pasakė, kad nieko nėra. Apžiūrėjo vieną kambarį, po to kitą, tuo metu nukentėjusiajai iš baimės iš rankų iškrito telefonas ir pariedėjo po lova. Mananti, jog telefoną T. M. paėmė, kai apžiūrinėjo kambarį. Vienas kambarys buvęs užrakintas ir jos klausė, kur yra raktas. Ji nepasakiusi, nes nežinojusi. Tada kaltinamasis pasiėmė peilį ir pradėjo grasinti, dar bandęs išlaužti duris. Jai liepė stovėti virtuvėje, o kitas iš atėjusiųjų stovėjo tarpdury su pistoletu. Po to jai liepė eiti ir atsigulti į lovą bei nebandyti skambinti policijai. Dar prieš tai ją buvo išsivedę į lauką. Ji mačiusi, kaip kaltinamasis išėjo rankoje laikydamas telefoną ir pasakė, jog telefoną paima, kad nepaskambintų policijai. Prieš įvykį T. M. ji yra mačiusi pas dėdę. Po įvykio nėra bendravusi su kaltinamuoju. Jį atpažįstanti, nes daugiausia tą vakarą su juo bendravusi, jis jai grasino peiliu, be to, kiti asmenys buvo toliau nuo jos ir su kapišonais, todėl jų jau nebeatpažintų. Niekur išeiti nenorinti, bijanti, todėl keletą kartų lankėsi pas psichiatrus.

Nukentėjusioji J. G. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo atvažiavusi pas brolienę ir, palikusi mergaitę pas pusseserę miegoti, pati išėjo pas mamą, kuri gyvena už kelių namų. Po neilgo laiko, kai jau ruošėsi eiti namo, gavo telefonu žinutę, kad pas juos ateinantys banditai. Užsidegė šviesą ir pamatė prie vartų stovinčius 5 ar 6 asmenis. Suprato, kad tai tie patys, dėl kurių dukra parašė žinutę. Tada bėgo pas vaikus, paskui ją bėgusi mama. Tuo metu kažkuris į ją šovė iš dujinio pistoleto, po to tie asmenys nubėgo iki mašinos ir nuvažiavo. Parėjo namo, tada mergaitė papasakojo, kaip buvo. Pavogtas telefonas buvo jos, tik dukra juo naudojosi. Dėl atminties kortelės 48 Lt žala atlyginta, bet telefonas sugadintas, o jis dabar vertas 130 Lt. Palaikanti civilinį ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos. Mergaitė po įvykio buvo išsigandusi, pradėjo šlapintis į lovą; dabar visko bijo, pablogėjo mokymasis, nenori eiti į mokyklą. Keletą kartų su mergaite buvusi pas gydytoją, dabar nesilankanti.

Liudytoja J. L. teismo posėdžio metu parodė, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d., būnant pas šalia gyvenančią A. J. namuose, jai telefonu paskambino D. G., kuri pasakė, kad į J. L. namus atėjo nepažįstami jaunuoliai – M., V., V., kurie plėšia duris, daužo langą. Jie buvo atėję pas R. J., todėl liudytoja juos atpažįstanti. Įvykio savo namuose nemačiusi, tik naktį jaunuolius mačiusi pas A. J. iš karto po to, kai paskambino D. G.. Parėjusi namo rado išplėštą langą. D. G. pasakojo, kad tamsus jaunuolis paėmęs jos telefoną (T. III, b. l. 107-108).

Liudytoja A. S. parodė, kad kaltinamasis yra jos pusbrolis. A. S. davė savo tėvui A. S. pinigų ir pasiėmė baltos spalvos telefoną, kuris buvo labai prastos būklės. Vėliau iš jos telefoną paėmė pareigūnai. Tada iš jų sužinojusi, kieno tas telefonas (T. III, b. l. 108).

Liudytojas A. S. teismo posėdžio metu parodė, kad yra kaltinamojo dėdė. Buvęs su E. M. bare, kur jam padavė telefoną su suskaldytu ekranu. Niekas jam nesakė, iš kur gavo telefoną, o jis ir neklausė. Telefoną pardavė dukrai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 2 d. teismo posėdžio metu buvo pagarsinti nepilnametės liudytojos R. L. parodymai, kur nurodoma, kad 2010 m. vasarą, tikslaus laiko nepamenanti, ji buvo savo namuose (duomenys neskelbtini), kartu su pussesere D. G.. Jau buvęs vėlus metas, lauke buvę tamsu. Ji miegojo viename kambaryje, o pusseserė buvo kitame. Iš miegų ją prikėlė stiklo dūžis, bet ji niekur iš kambario nėjo. Girdėjo vyriškus balsus, tačiau jų nepažino, vyriškių nematė. Tik girdėjusi, kaip jie kalbėjosi tarpusavyje, jog ieško jų namuose R. J. ir „S.“, kuris yra jos dėdė. Po to į kambarį atėjusi D. G., kuriai vienas vyriškis liepė atsigulti, jei nenorinti nukentėti. R. L. buvo nusisukusi ir kas vykę kambaryje nematė, taip pat ir kiek buvo vaikinų bei jų veidų ir ką jie turėjo rankose. Kai jie išėję, jos paskambino iš R. L. telefono, kurį turėjusi su savimi, mamai J. L.. Po vyriškių apsilankymo pusseserė savo telefono nerado (T. I, b. l. 53-54).

Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės apskrities VPK Šakių r. PK buvo gautas pranešimas, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d., apie 23 val. 30 min., į J. L. namus, esančius (duomenys neskelbtini)., atėję penki agresyviai nusiteikę jaunuoliai pagrobė D. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 5200“, išdaužė koridoriaus durų stiklą (T. I, b. l. 1).

Įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta įvykio vieta. Matyti, kad J. L. namuose buvo išdaužtas durų langelis (T. I, b. l. 2-5).

Iš informacijos apie telefono, kurio IMEI kodas Nr. 355537/01/695509/0, išėjimą į eterį nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. spalio 14 d., iš informacijos dėl telefonų priklausomybės matyti, kad iš minėto telefono buvo skambinta A. S. ir kaltinamajam T. M. (T. I, b. l. 12-15, 19-24).

Iš reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, iš apžiūros protokolo ir iš fotolentelių matyti, kad iš A. S. paimtas pavogtasis mobilaus ryšio telefonas „NOKIA 5200“, kurio IMEI kodas 355537016955090 (T. I, b. l. 28, 29-30, 31-32).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad nukentėjusioji J. G. atpažino kaltinamąjį, būtent kad jis su keliais vaikinais 2010 m. rugpjūčio 25 d. buvo atėjęs pas A. J. į kiemą nakties metu, o nukentėjusioji D. G. atpažino, kad nuotraukoje kaltinamasis, kuris kartu su kitais 2010 m. rugpjūčio 25 d. buvo atėjęs į pusseserės R. L. namus, pirmas įėjo į namą, rankoje laikė iš stalčiaus paimtą peilį, rankoje turėjo jos telefoną, buvo išvedęs D. G. į lauką, parvedė ją į kambarį ir liepė gultis į lovą (T. I, b. l. 134-135, b. l. 140-141).

Motyvuojamoji dalis

Iš T. M. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad psichiatro ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitoje jis neįrašytas (T. III, b. l. 10), nedirba, nusikaltimo padarymo metu registruotas darbo biržoje (T. III, b. l. 43), turi nepilnametę dukterį M. M., gim. 2007 m. vasario 6 d. (T. III, b. l. 12), teistas penkis kartus, paskutinį kartą – 2006 m. gruodžio 15 d., teistumas neišnykęs (T. III, b. l. 13-19, 24-26), pastoviai, dar būdamas nepilnametis ir vėliau, įrašytas į policijos įskaitą kaip asmuo darantis tokio pobūdžio nusikalstamas veikas: smulkųjį svetimo turto pagrobimą, plėšimą, chuliganizmą, turto sunaikinimą ar sužalojimą, yra pasipriešinęs valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, sunkiai sutrikdęs sveikatą (T. III, b. l. 28-39), (duomenys neskelbtini)savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija duomenų apie kaltinamąjį neturi (T. III, b. l. 11).

Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, pripažintina, kad T. M. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje bei 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, todėl kaltinamojo ir liudytojų parodymų įvertinimas jų nuoseklumo požiūriu yra svarbi aplinkybė vertinant šiuos įrodymų šaltinius patikimumo aspektu. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas. Teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame faktiniai duomenys vertinami pagal bendras logines ir procesiniais įstatymais nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. kovo mėn. 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2010).

Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, pripažintina, kad T. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., tai yra 2010 m. rugpjūčio 25 d., apie 23 val.30 min. (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė J. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 5200“. Nors T. M. teismo posėdžio metu teigė, kad telefoną paėmė, nes jį pamatęs pagalvojo, kad tai jo telefonas iškrito iš kišenės, tačiau šie parodymai atmestini, kaip neatitinkantys kitų byloje esančių įrodymų. T. M. teismo posėdžio metu pripažino tik patį telefono paėmimo faktą, tačiau neigė, jog šis telefonas buvo pagrobtas tyčia, taip pat nepripažino įvykio aplinkybių, kurios patvirtina atviros vagystės požymius. Tačiau šiuos teismo posėdžio metu duotus parodymus teismas vertina, kaip neobjektyvius, nenuoseklius ir prieštaringus, todėl jais nesiremtina. Iš bylos medžiagos matyti, jog T. M. pirmojoje ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje (T. II, b. l. 137-138) nurodė, jog apie įvykį nieko nežino, nukentėjusiųjų nurodytuose namuose nėra buvęs, iš kur gavo giminaičiai telefoną, jis nežino. Tuo tarpu vėlesnėje apklausoje jau pripažino, jog įvykio vietoje buvo ir paėmė telefoną. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog T. M. pripažįsta tik tas aplinkybes, kurias neginčijama patvirtina kiti bylos duomenys, tai yra aplinkybes, jog pagrobtą telefoną kaltinamasis perdavė kitiems asmenims patvirtina teismo posėdžio metu apklausti asmenys – A. S., A. S.. Kitas aplinkybes, kurios yra nuosekliai aiškinamos kitų liudytojų, kaltinamasis neigia. Teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji D. G. nurodė nuoseklias įvykio aplinkybes, tai yra, kad tą vakarą į namus, kuriuose buvo tik ji ir jos mažametė pusseserė R. L., įsiveržė vyriškiai, kurie ieškojo „P.“. Jai pasakius, kad namuose nieko daugiau nėra, kaltinamasis apžiūrėjo visus kambarius, vieną užrakintą kambarį bandė atrakinti peiliu. Kaltinamasis rankoje laikė jos telefoną ir jai pasakė, jog telefoną pasiima, kad nepaskambintų policijai. Vyriškiams išėjus iš namų, ji pusseserės telefonu pranešė mamai apie įvykį, taip pat pranešė, jog tie asmenys ateina į namus, kuriuose tuo metu buvo J. G.. Pirminės apklausos metu (T I, b. l. 40-42) D. G. nurodė tokias pat įvykio aplinkybės, tik negalėjo įvardinti kaltinamojo asmenybės. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu D. G. atpažino T. M. (T I, b. l. 140-141). Šiuos nukentėjusiosios D. G. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, tai yra teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. L. patvirtino, jog jai būnant pas A. J., D. G. telefonu pranešė, kad į jos namus atėjo nepažįstami vyriškiai, kurie plėšia duris, daužo langus, paėmė jos telefoną. Po to, iš karto po įvykio, tuos jaunuolius ji mačiusi pas A. J.. Analogiškas aplinkybes, kurios patvirtina D. G. parodymus, nurodė ir nukentėjusioji J. G., kuri patvirtino, jog apie įsiveržusius vyriškius pranešė jos dukra, kuri taip nurodė, jog tie vyriškiai eina į A. J. namus, kur netrukus ji juos ir pamatė. Liudytoja R. L., kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atsižvelgiant į tai, jog R. L. yra mažametė, buvo pagarsinti teismo posėdžio metu, taip pat nurodė, jog tą vakarą ji buvo viena namuose su D. G., kai iš miegų pabudo nuo stiklo dūžio. Ji girdėjusi vyriškus balsus, kurie ieškojo R. J.. Po to į kambarį atėjo jos pusseserė, kuriai vyriškis liepė atsigulti. Po vyriškio apsilankymo pusseserė nebeturėjo savo telefono. Šiuos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus taip pat patvirtina surinkti duomenys apie tai, kad T. M. perdavė savo giminaičiams J. G. priklausantį telefoną, kuris buvo paimtas iš A. S. (T I, b. l. 28-32). Be to, įvykio aplinkybes patvirtina tai, kad įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota, jog J. L. namuose buvo išdaužtas durų langelis (T I, b. l. 2-5).

Įvertinęs visumą byloje esančių duomenų, teismas konstatuoja, jog surinkti įrodymai patvirtina nukentėjusiosios D. G. nurodytas įvykio aplinkybes, byloje esantys įrodymai patvirtina ir papildo jos nurodytas aplinkybes, todėl teismas konstatuoja, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog T. M. įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

T. M. traukiamas atsakomybėn pagal BK 178 str. 2 d. įvykdžius atvirą vagystę. Kaltinimai T. M. buvo pateikti pagal BK 178 str. 4 d., tačiau vėliau prokuroras pateikė prašymą patikslinti kaltinimą, kuriame prašoma T. M. patraukti atsakomybėn pagal BK 178 str. 2 d., tai yra už tai, jog jis atvirai pagrobė J. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Kaip matyti, telefono paėmimo fakto neginčija ir pats kaltinamasis, tačiau jis neigia savo tyčią pagrobti telefoną, nurodydamas, jog tai jis įvykdė netyčia. Teismas atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus pripažino, jog T. M. tyčia paėmė svetimą telefoną. Kaltinamajam inkriminuojamas kvalifikuojantis požymis – atvira vagystė, kas pasunkina jo veiksmų kvalifikaciją. Atvirosios vagystės esminis požymis, skirianti ją nuo slaptosios, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Todėl vagystė laikoma atvirąja tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkams. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad T. M. telefoną iš D. G. paėmė jai matant ir netgi nurodė, jog paima telefoną, kad D. G. nepaskambintų policijai, tai yra neteisėti veiksmai buvo atlikti D. G. akivaizdoje, jai suvokiant, jog jos naudojamą telefoną kaltinamasis neteisėtai pasiima. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog buvo įvykdyta atvira vagystė. Atitinkamai vertintini ir tolimesni T. M. veiksmai, tai yra jis paimtu telefonu disponavo kaip savo turtu ir jį perleido kitiems asmenims. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad T. M. suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą pagrobė svetimą turtą, tai matant D. G., ir šiuo turto disponavo, tad T. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 2 d.

Dėl bausmės dydžio

Skiriant bausmę būtina laikytis BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 178 str. 2 d. sankcijose numatytos bausmių rūšys yra: bauda, areštas, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas iki 6 metų. T. M. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, nusikalstamus veiksmus atliko praėjus neilgam laiko tarpui po lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos pabaigos. BK 27 str. 1 d. nurodoma, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Bylos duomenys patvirtina, jog T. M. 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., iš įkalinimo vietos paleistas 2008 m. rugsėjo 18 d., lygtinio paleidimo laikas baigėsi 2009 m. gruodžio 4 d. Kadangi buvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą, tad laikomas turinčiu teistumą trejus metus po bausmės atlikimo. Kaip matyti, šis terminas nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėjęs, vadinasi, T. M. naują apysunkį nusikaltimą įvykdė neišnykus ankstesniam teistumui, kas leidžia jį pripažinti recidyvistu. BK 56 str. nurodoma, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Šios aplinkybės parodo teisiamojo abejingumą savo neteisėtam elgesiui, nenorą taisytis bei užtikrinti visuomenės saugumą, todėl teismas sprendžia, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Be to, teismas parinkdamas bausmės rūšį atsižvelgia į nusikaltimo padarymo aplinkybes, tai yra – nusikaltimas buvo padarytas įsibrovus į svetimus namus, kuriuose buvo tik du nepilnamečiai asmenys, kurie buvo gąsdinami, buvo naudojamas psichologinis smurtas. Be to, T. M. pripažinimas recidyvistu eliminuoja galimybes taikyti BK 75, 62 str.

T. M. įvykdė apysunkią nusikalstamą veiką, savo kaltę pripažino iš dalies. T. M. yra nedirbantis, nesimokantis, teistas. T. M. asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad teisiamasis linkęs daryti pažeidimus bei ignoruoti visuomenėje nusistovėjusias normas.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad atlygino padarytą žalą, sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Kaltinamojo T. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažintina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė mažamečiui, kadangi, tikėtina, jog veikos padarymo metu jis negalėjo teisingai įvertinti nukentėjusios D. G. amžiaus, nes nebuvo likę net mėnesio iki jai sueinant keturiolika metų. Nors kaltinamasis T. M. nurodė visiškai prisipažįstantis, teismas nepripažįsta jo prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, prispirtas įrodymų, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius. T. M. parodymai teismo posėdžio metu nebuvo nuoseklūs, priklausomi nuo surinktų įrodymų. Be to, kaltinamasis prisipažino tik dėl to, kad negrąžino telefono supratęs, jog tai svetimas daiktas, o kad paėmęs jį atvirai, absoliučiai neigė. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad kaltinamasis atlygino žalą. Nors telefonas „NOKIA 5200“ nukentėjusiajai J. G. grąžintas, o 48 Lt už dingusią atminties kortelę atlyginti, nukentėjusioji nurodo, kad telefonas sugadintas, o 130 Lt jo vertė neatlyginta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pareikštas 48 Lt dydžio civilinis ieškinys, darytina išvada, kad pareikštas ieškinys buvo atlygintas. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo veiksmuose yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į tai, kad pagrobtas nedidelės vertės turtas, jam skirtina mažesnė negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tai yra 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Dėl civilinio ieškinio

Teismo posėdžio metu atliekant įrodymų tyrimą prokuroras nurodė, jog nukentėjusioji J. G. didinanti savo reikalavimus bei prašanti priteisti 130 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos. Tačiau teismas tokį prašymą atmeta, nes civilinį ieškinį pateikti, didinti ar mažinti reikalavimus galima iki įrodymų tyrimo pradžios, nes kitu būdu būtų apribota kaltinamojo teisė į gynybą. Iš bylos matyti, jog J. G. yra pareiškusi civilinį ieškinį tik dėl dingusios atminties kortelės, įvertintos 48 Lt, kurie jai grąžinti. J. G. nuo 2010 m. gruodžio 10 d., kai pateikė prašymą pripažinti ją civiline ieškove (T. I, b. l. 51), turėjo pakankamai laiko pareikšti civilinį ieškinį. Aplinkybė, kad telefonas sugadintas, turėjo paaiškėti iš karto po jo atgavimo, todėl J. G. prašymas atlyginti 130 Lt turtinę žalą pripažintinas nepagrįstu.

Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas nepilnametės nukentėjusiosios D. G., gim. (duomenys neskelbtini), interesus yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (T. III, b. l. 103-104). Šią sumą grindžia tuo, jog dėl to, kad D. G. matė nusikalstamus T. M. veiksmus, atvirai pagrobiant J. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 5200“, kuriuo naudojosi nepilnametė nukentėjusioji, jai padaryta neturtinė žala. Kaltinamasis T. M. savo įžūliais veiksmais sukūrė bauginančią ir stresinę situaciją – į J. L. namus įsibrovė naktį, kai D. G. jau ruošėsi miegoti; elgėsi grubiai ir, įsitikinęs, kad namuose nėra suaugusių asmenų, atvirai pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Nusikaltimo metu D. G. buvo trylika metų. Ji patyrė baimę, nes nusikaltimas įvykdytas naktį, jai nepažįstamo asmens, kuris įėjo į gyvenamąjį namą. Jai teko išgyventi bejėgiškumo jausmą, kadangi negalėjo apsaugoti savo turto, pasikviesti suaugusių asmenų pagalbos. Išgyventa baimė ir stresas nukentėjusiajai sukėlė neigiamas psichologines pasekmes: atsirado tamsos baimė – vakare artimiesiems tenka lydėti ją į lauką, atsirado psichologinių – fiziologinių problemų, tarp jų nevalingas šlapinimasis į lovą; nukentėjo mokymosi rezultatai, nes prarado pasitikėjimą.

Teismas konstatuoja, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. A. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

LR CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, padarytos turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką būtina atsižvelgti į teisingumo ir lygiateisiškumo principus, kuriais siekiama, kad esant panašioms faktinėms aplinkybėms, neturtinės žalos atlyginimo klausimai bylose būtų sprendžiami vienodai.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas visiškai. Kadangi neturtinės žalos dydžio, skirtingai negu turtinės, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo „visiško žalos atlyginimo“ principas netaikomas visa apimtimi. Priteisiant dėl nusikaltimo patirtą neturtinę žalą siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o atkurti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas pripažįsta, kad D. G. dėl padaryto nusikaltimo patyrė pažeminimą, baimę ir nerimą. Dėl psichologinių problemų jai buvo apribotos galimybės bendrauti. Nepatogumus nukentėjusioji patyrė ir dar vis patiria realiai, nes žino, jog kaltinamasis bet kada gali pasirodyti vietose, kuriose ji lankosi, kadangi po nusikaltimo padarymo lankėsi jos mokykloje. Aišku, jog D. G. dėl kaltinamojo veiksmų tikrai patyrė ir patiria baimę ir nerimą, t. y. dvasinį skausmą, jos asmenybei ir orumui akivaizdžiai padaryta žala. Pagrįstais teismas laiko ir nukentėjusiosios argumentus, jog dingęs pasitikėjimas savimi trukdo mokymuisi. Suprantama, jog nukentėjusioji pakankamai ilgą savo gyvenimo dalį dar patirs dvasines kančias, turės įveikti periodiškai atsinaujinančius nepatogumus, susijusius su kaltinamojo padarytu nusikaltimu.

Nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti ir į tai, kad nusikaltimas padarytas tyčiniais, įžūliais kaltinamojo veiksmais, į tai, kad T. M. šiuo metu nedirba, tačiau ši aplinkybė yra tik laikino pobūdžio. Kaltinamasis darbingas, teismo posėdžio metu nurodė, kad žada išvykti į užsienį, kur gyvena jo sugyventinė su jo penkerių metų dukra, ir ten dirbti, tad jo turtinė padėtis didelės įtakos žalos dydžio nustatymui neturi. Nustatant neturtinės žalos dydį bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, būtina atsižvelgti į tokias įvykio aplinkybes: D. G. baimę patyrė būdama mažametė, būdama svetimuose namuose be suaugusiųjų, tik su dešimties metų pussesere. Sprendžiant su vertinimu susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne tik į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, tad teismas konstatuoja, jog nukentėjusiai D. G. priteistinas prokuroro reikalaujamas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir paskirti 1 m. (vienerių metų) laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš T. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą nepilnametei nukentėjusiajai D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Nuosprendis per 20 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.

Nuorašas tikras.