Vilniaus apygardos teismo nutartis, eAN2-122-365/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-12
Bylos Nr.: eAN2-122-365/2019
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-02170-2018-2
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Gintaras Dzedulionis
Pažeidėjas: V. U.
Advokatai: Gytis Mekionis

Kategorijos

8.9Loterijų organizavimo tvarkos arba loterijos taisyklių, azartinių lošimų organizavimo tvarkos arba lošimo reglamento pažeidimas (ANK 134 str.)
9.25Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas (ANK 198 str.)
21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
21.11.11Apygardos teismo nutarimų ir nutarčių įsiteisėjimas (ANK 654 str.)

Administracinė byla Nr. AN2-122-365/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02170-2018-2Procesinio sprendimo kategorija: 8.9;9.25;21.11.10;21.11.11. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. U. atstovo advokato Gyčio Mekionio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-14 nutarimo, panaikinimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. V. U. žemesnės instancijos teismo nutarimu nubausta už tai, kad ji eidama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) lošimo automatų salono administratorės pareigas, veikdama pagal 2009 m. vasario 23 d. bendrovės direktoriaus D. G. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintus bendrovės lošimo automatų salono administratoriaus pareiginius nuostatus (toliau – pareiginiai nuostatai), turėdama pareigą žinoti ir tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ALĮ) bei kitų norminių teisės aktų, reglamentuojančių azartinių lošimų organizavimą bei viešosios tvarkos užtikrinimą, reikalavimus (pareiginių nuostatų 5.2 punktas) bei turėdama pareigą užtikrinti, kad neloštų asmenys, savanoriškai parašę prašymus neįleisti jų į bendrovės lošimo automatų salonus (pareiginių nuostatų 5.4 punktas), būdama asmeniškai atsakinga už azartinių lošimų lošimo automatų salone organizavimą pagal azartinius lošimus reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimus (pareiginių nuostatų 7.2.1 punktas) bei neįleidimą į saloną asmenų, savanoriškai parašiusių prašymus neįleisti jų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo automatų salonus (pareiginių nuostatų 7.2.2 punktas), taip pat vadovaudamasi Lošėjų, ketinančių patekti į lošimo automatų saloną ir/ar dalyvauti lošime ir pateikusių asmens tapatybę įrodantį dokumentą, patikros Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre organizavimo tvarkos aprašo (patvirtinto bendrovės direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)) 4 punktu, kuriame nurodoma, kad darbuotojas privalo patikrinti lošėjų, ketinančių patekti į lošimų automatų saloną ir/ar dalyvauti lošime, pateikusių asmens dokumentą, duomenis registruose (Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių registre), 2018 m. sausio 3 d. savo darbo metu, t. y. laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 3 d., 0.00 val. iki 2018 m. sausio 3 d., 2 val. įleido V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į bendrovės B kategorijos lošimo automatų saloną, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nors V. M. yra pateikęs prašymą neleisti lošti ir 2017 m. gegužės 16 d. buvo įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą. Tokiais savo veiksmais V. U. pažeidė ALĮ 10 straipsnio 21 dalies nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 134 straipsnio 3 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. U. kaltė padarius jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 134 straipsnio 3 dalyje, pilnai pasitvirtino, byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad V. U., vadovaudamasi tiek įstatymų nuostatomis, tiek vidiniais teisės aktais, privalėjo patikrinti V. M. asmens tapatybę ir nustatyti, ar asmuo nėra pateikęs prašymo neleisti lošti, tačiau šios pareigos neįvykdė. Konstatavo, jog V. U., eidama UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo automatų salono administratorės pareigas, 2018 m. sausio 3 d., savo darbo metu, t. y. laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 3 d., 0.00 val. iki 2018 m. sausio 3 d., 2 val., įleido V. M. į bendrovės B kategorijos lošimo automatų saloną, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nors V. M. yra pateikęs prašymą neleisti lošti ir 2017 m. gegužės 16 d. buvo įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą. Tokiais savo veiksmais V. U. pažeidė ALĮ 10 straipsnio 21 dalį, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 134 straipsnio 3 dalį. Šiuo nutarimu V. U. pagal ANK 134 straipsnio 3 dalį, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, skirta 1000 eurų dydžio bauda.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktos V. U. atstovas advokatas Gytis Mekionis (toliau – ir apeliantai) prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-11 nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti, 2) netenkinus pirmojo prašymo, apeliantai prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-14 nutarimą ir V. U. skirti švelnesnę administracinę nuobaudą – įspėjimą.

3.1. Skunde apeliantai nurodo, jog V. U. patraukta atsakomybėn neįrodžius inkriminuojamo pažeidimo sudėties ir jos kaltės. V. U. atsakomybė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-14 nutarime (toliau – Nutarimas) nepagrįstai konstatuota remiantis tik suinteresuotų asmenų – V. M. ir M. A. prieštaringais paaiškinimais bei galima pažeidimo provokacijos situacija, nesant objektyvių duomenų apie inkriminuojamo pažeidimo padarymą. Dėstant V. U. poziciją, išsakytą apylinkės teisme, liudytojo V. M. paaiškinimus, kuriuos vertina prieštaringais, gynyba mano, jog šioje byloje neįrodyta V. U. kaltė, tikslus laikas, kada V. M. tariamai buvo įleistas į lošimų automatų saloną ir kiek kartų tariamai tą dieną tai buvo padaryta. Taip pat teigiama, jog neatsižvelgta į aplinkybę, kad V. M. į lošimų saloną atvyko ne dėl savo turimos priklausomybės, o su tikslu, kad Bendrovės atžvilgiu būtų pradėtas tyrimas, o V. M. ateityje galėtų atgauti savo praloštus pinigus. Abejojant liudytojo V. M. parodymų patikimumu, nes, anot gynybos, jo nurodomos aplinkybės kitose administracinio nusižengimo bylose (A7.-2846-1058/2018, A7.-2847-1053/2018, Nr. A7.-2847-1053/2018) dėl jo buvimo Bendrovės lošimų salonuose ir paaiškinimai yra prieštaringi, vertinant aplinkybės, kad V. M. jau anksčiau kreipėsi į Lošimų priežiūros tarnybą (toliau – tarnyba), kad pastaroji pradėtų Bendrovės patikrinimus dėl to, jog jis tariamai įleidinėjamas į lošimų salonus ir šiai tarnybai atsisakius pradėti tyrimą, daroma išvada, kad V. M. buvo pakonsultuotas, kad jam reikia nueiti į lošimų saloną ir pasifilmuoti/pasifotografuoti ir būtent šiuos veiksmus jis atliko: nuėjo į saloną ne vienas, o su asmeniu, galinčiu jį nufotografuoti, nusifotografavo ir tuomet jau kreipėsi į Lošimų priežiūros tarnybą dėl tyrimo pradėjimo. Pasak gynybos, tokios aplinkybės ir įvykių seka leidžia teigti, kad tiek V. M., tiek jo draugo apsilankymas lošimų automatų salone nebuvo atsitiktinis, o tikslingai suplanuotas. V. M. apsilankymas lošimų automatų salone buvo ne jo priklausomybės lošti išraiška, o galimai tikslingai suplanuota ir tyčinė provokacija, leidusi užfiksuoti tariamus pažeidimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Tarnyba nei prašymo įtraukti V. M. į Registrą metu, nei pareiškimo dėl padarytų nusižengimų pateikimo metu, neteikė konsultacijų V. M. ar jo artimiesiems dėl priklausomybės lošti galimo gydymo, priežiūros, galimų pasekmių minimizavimo, tačiau, priešingai, tikėtina patarė, kokius ir kaip geriau surinkti įrodymus apie tai, kad asmuo, įrašytas į Registrą, yra įleidžiamas į lošimų organizavimo vietas. Šios aplinkybės tvirtina apie apeliantei inkriminuojamo pažeidimo surežisavimą tuo tikslu, kad V. M. per teismus vėliau galėtų prisiteisti savo praloštus pinigus.

3.2. Taip pat akcentuojama, kad nors byloje ir yra nustatytas faktas, jog V. M. faktiškai buvo lošimų automatų salone, tačiau nepaneigta apeliantės ir jos atstovo nurodyta aplinkybė, kad V. M. į saloną įėjo apeliantei nematant, dėl ko negalima teigti, kad apeliantė sąmoningai nepatikrino V. M. ir konstatuoti jos kaltės dėl inkriminuojamo nusižengimo. Pabrėžiama, kad šioje byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes apeliantės kaltė konstatuota nesant jokių įrodymų, nors įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ne apeliantei, o tarnybai ir teismui. Todėl daroma išvada, kad apeliantė atsakomybėn patraukta nepagrįstai, visų pirma, už „surežisuotą“ nusižengimą ir nesant aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos bei konstatuotos jos kaltės, todėl Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3.3. Apeliantai skundą motyvuoja ir tuo, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas (toliau – ALĮ) neįtvirtina privalomo reikalavimo tikrinti kiekvieno asmens tapatybės, todėl ir šiuo atveju apeliantės veiksmuose nėra ir negalėjo būti konstatuota ANK 134 str. 3 d. numatyto pažeidimo sudėtis. Apeliantai cituodami ALĮ 10 straipsnio 21 dalies, 20 straipsnio 1 dalies, Pinigų plovimo prevencijos įstatymo (toliau – PPPĮ) 9 straipsnio nuostatas, Lošimų priežiūros tarnybos 2017-07-14 paskelbtą konsultaciją pažymi, kad esant Įstatyme įtvirtintam draudimui lošti asmenims, įtrauktiems į Registrą, Įstatymas nenumato, kaip reikia įgyvendinti šią nuostatą, t. y. minėtos nuostatos įgyvendinimui neįtvirtina pareigos kiekvienu atveju tikrinti asmens tapatybę. Iš Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies turinio matyti, kad pagal Įstatymą vienintelis atvejis, kada lošimų organizatorius privalo tikrinti fiziškai lošti atvykusio asmens tapatybę – abejojimas, kad asmuo yra sulaukęs amžiaus, nuo kada galima lošti (18 metų). Pareigos tikrinti tapatybę kitais atvejais lošimų organizatoriui Įstatyme nėra numatyta. Be to, Pinigų plovimo prevencijos įstatymas nustato papildomą reikalavimą, kada turi būti tikrinama lošėjo tapatybė – kai lošiama arba laimima didesnė, nei 1 000 Eur suma. Apeliantų vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju nenumatyta nė viena iš šių sąlygų – byloje esanti medžiaga patvirtina, kad V. M. išvaizda nekelia ir negali kelti abejonių dėl minimalaus amžiaus lošti (18 m.). Antra, nėra duomenų, kad V. M. 2018-01-03 dieną būtų įnešęs arba laimėjęs didesnę nei 1000 eurų sumą, dėl ko tikrinti šio asmens tapatybę būtų buvę privaloma pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymą. Todėl teigia, jog šioje byloje neįrodyta, jog apeliantė tariamai nepatikrindama V. M. tapatybės jam atėjus į bendrovės lažybų punktą, pažeidė kokius nors teisės aktus. Pasak gynybos, nagrinėjamu atveju laikytina, kad Įstatyme egzistuoja spraga, kuri neleidžia tinkamai įgyvendinti Įstatymo 10 str. 21 d. įtvirtinto draudimo (neįleisti lošti asmenų, įtrauktų į Registrą), kadangi Įstatymas nenumato reikalavimo ir įpareigojimo lošimų organizatoriams kiekvienu atveju tikrinti lošti fiziškai atvykusio asmens tapatybę. Esant įstatymo neaiškumui ir netikslumui asmuo (lošimų organizatorius) jokiu būdu negali būti traukiamas atsakomybėn dėl to, kad nepatikrino asmens tapatybės, ir dėl to nenustatė, kad toks asmuo neturi teisės lošti. Priešingas sprendimas reikštų fundamentalaus nekaltumo prezumpcijos principo, kuris taikytinas ir administracinių nusižengimų bylose, pažeidimą. Apibendrinant šiuos skundo argumentus daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Įstatymo turinį ir apeliantės tariamai padarytą pažeidimą patvirtinančius įrodymus, o tai lėmė fundamentalios nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, nes byloje taip ir liko neįrodyta, kad apeliantė padarė kokius nors konkrečius Įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, todėl mano, kad ir šiuo atveju Nutarimas naikintinas, o byla apeliantės atžvilgiu turėtų būti nutraukta.

3.4. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius pagrindą pripažinti apeliantę padariusia jai inkriminuotą veiką, skiriant baudą, turėtų būti taikomos ANK 34 str. 5 d. nuostatos, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Apeliantai cituodami Teismų praktiką dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo, mano, jog apeliantei šiuo atveju turėtų būti skirtina mažesnė nei įstatyme nustatyta sankcija, nes padaryto administracinio nusižengimo pobūdis, padarymo aplinkybės bei apeliantės asmenybės charakteristika suponuoja, kad įstatyme nustatytos sankcijos skyrimas neatitinka teisingumo principo. Šį principą neabejotinai pažeidžia ir Nutarime nustatytos baudos dydis. Pažymi, kad apeliantė gauna atlyginimą, kuris yra labai mažas (apie 550 Eur), ji augina mažametį vaiką, yra paėmusi ir kas mėnesį moka būsto paskolą. Iš likusių pinigų apeliantė turi išlaikyti savo vaiką, save bei namus. Teismo Nutarime nurodytos aplinkybės, kad apeliantė yra neteista, nepadariusi kitų nusižengimų tvirtina apie teigiamą apeliantės asmenybės charakteristiką. Skunde išdėstytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad egzistuoja Įstatymo neaiškumai, į kuriuos atsižvelgtina apeliantę traukiant administracinėn atsakomybėn. Sprendžiant dėl baudos dydžio įvertintinas ir jaunas apeliantės amžius. Šios aplinkybės byloja, kad Nutarimu paskirtos baudos dydis apeliantei būtų nepakeliama našta, ji baudos paprasčiausiai negalėtų sumokėti. Piniginė bauda apeliantei sukurtų tokią situaciją, kai nebūtų galima normaliai pragyventi, o juo labiau normaliai aprūpinti save. Dėl to apeliantai daro išvadą, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pilnai pasiekti, pritaikius ANK 34 str. 5 d. nuostatas, ir paskyrus apeliantei su pinigine sankcija nesusijusią nuobaudą, pvz., įspėjimą. Tokia nuobauda būtų tinkama siekiant nubausti bei auklėti administracinį nusižengimą padariusį asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Atsiliepimas

2. Pateiktu atsiliepimu į V. U. atstovo advokato Gyčio Mekionio apeliacinį skundą Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodo nesutinkanti su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais ir prašo 2019 m. sausio 14 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, pagrįstai konstatavo, kad apeliantė padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 134 straipsnio 3 dalyje, todėl yra baustina. Institucijos vertinimu žemesnės instancijos teismas nustatė visus inkriminuojamo nusižengimo sudėties požymius ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, kad byloje surinktais įrodymais patvirtinta, jog apeliantė pažeidė ALĮ 10 straipsnio 21 dalies reikalavimus, todėl apeliantės argumentas, jog nutarimu ji patraukta atsakomybėn neįrodžius inkriminuojamo pažeidimo sudėties, yra nepagrįstas. Todėl prašo apeliantės skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

3. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl kaltės, padarius ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nutarimu apeliantė patraukta atsakomybėn neįrodžius inkriminuojamo pažeidimo sudėties ir jos kaltės bei tuo, kad ALĮ neįtvirtina privalomo reikalavimo tikrinti kiekvieno asmens tapatybę, įgyvendinant ALĮ 10 straipsnio 21 dalies nuostatas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais ir dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo ir taikymo aspektu, sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismo išvados, priešingai nei mano apeliantai, pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei byloje surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Abejoti šiuo teismo sprendimu, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

5. ALĮ 10 straipsnio 20 dalies, reglamentuojančios asmens teisę pateikti prašymą neleisti lošti, tikslas – padėti asmenims, negalintiems suvaldyti savo potraukio lošti, t. y. negebantiems savarankiškai susilaikyti nuo ėjimo į lošimų organizavimo vietas ir lošimo proceso. Atsižvelgiant į tai, ALĮ 10 straipsnio 21 dalimi būtent lošimų organizatoriui tenka pareiga užtikrinti, kad toks asmuo nepatektų į lošimų organizavimo vietą. Lošimo namams (kazino) Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas (toliau – PPTFPĮ) nustato specifinį reguliavimą – vadovaujantis PPTFPĮ 9 straipsnio 9 dalimi, azartinius lošimus organizuojančios bendrovės papildomai privalo patikrinti kliento tapatybę ir jį registruoti sumos įmokėjimo, laimėjimo išmokėjimo metu arba kai jis keičia grynuosius pinigus į žetonus arba žetonus į grynuosius pinigus, jeigu pinigų suma viršija 1 000 eurų arba ją atitinkančią sumą kita valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, taip pat patikrinti kliento, įeinančio į lošimo namus (kazino), tapatybę ir jį registruoti. Taigi, lošimus lošimo namuose (kazino) organizuojančioms bendrovėms tenka dvejopa pareiga – patikrinti kliento, įeinančio į lošimo namus (kazino), tapatybę, nustatyti, ar jis nėra pateikęs prašymo neleisti lošti ir atitinkamai – jį registruoti arba, jeigu asmuo yra pateikęs prašymą neleisti lošti, užtikrinti, kad asmuo nepatektų į lošimo namus (kazino). Sutiktina su skundo argumentu, kad ALĮ įtvirtintas įpareigojimas lošimų organizatoriams garantuoti, kad asmeniui, išreiškusiam valią nebūti įleistam į lošimų vietas, nenustato tokio įpareigojimo įgyvendinimo tvarkos, tačiau aptartas įstatyminis reglamentavimas įpareigoja lošimo organizatorius vidaus teisės aktuose nustatyti efektyviausius asmenų, pateikusių tokius prašymus, draudimo lošti kontrolės būdus, todėl ir privalomos ALĮ nuostatas vertintinos neatsietai nuo bendrovės vidinių teisės aktų turinio.

6. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad V. M. yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų sąrašą, šiame registre jis įregistruotas nuo 2017 m. gegužės 16 d., 8:05:53 val., terminas, per kurį neleidžiama lošti nurodytas iki 2077 m. gegužės 16 d. (b. l. 16, 82). Aplinkybę, kad V. M. yra apribojęs savo galimybę lošti patvirtino tiek teisme liudytoju apklaustas V. M., tiek ir liudytojas M. A.. Posėdžio metu apklaustas D. M. nurodė, kad 2018 m. sausio 3 d. į lošimo automatų saloną jis pateko paprastai, jų dokumentų niekas nepaprašė. Nusprendė filmuoti, nes jau prieš tai buvo padavęs pareiškimą dėl tokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų, kad ten buvo apsilankę ir jų netikrino, bet niekas nesisprendė. 2018 m. sausio 3 d., kai pradėjo filmuoti, matėsi, kad kažkas kažką daro, keičia pinigus ir pan. Darbuotojos darbo vieta yra priešais automatus. Ji turėjo galimybę matyti visus automatus ir matyti kaip jis (V. M.) filmuoja. M. A. pateikti parodymai byloje atitinka D. M. parodymus. M. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad su V. M. yra filmavę lošimų salone, esančiame (duomenys neskelbtini), tai buvo praeitais metais po Naujų metų. Užėjo į lošimo saloną, jis (M. A.) žaidė, o draugas nusprendė jį filmuoti ir kažką garsiai komentavo į kamerą, kodėl draugas jį filmavo, nežino. Liudytojų parodymus bei faktą, kad 2018 m. sausio 3 d. V. M. buvo lošimo automatų salone ir lošė, nors yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, patvirtina ir byloje pateiktas bei pirmosios instancijos teismo įvertintas ir detaliai aptartas vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus nurodė, kad įrašo sukūrimo data yra 2018 m. sausio 3 d., 00:59 val., t. y. šiuo atveju įrašo sukūrimo laikas sutampa su administracinio nusižengimo protokole nurodyta pažeidimo padarymo data bei teisme apklaustų liudytojų parodymais. Su šia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, todėl atmestinas skundo argumentas, jog nenustatytas laikas, kada V. M. buvo įleistas į lošimų automatų saloną.

7. Teisme peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą atsakomybėn traukiama V. U. taip pat patvirtino, kad vaizdo įraše yra užfiksuota jos darbo vieta. Pareiškėjo V. M. apsilankymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo automatų salone, adresu (duomenys neskelbtini), metu, už asmenų, įeinančių į lošimo saloną tapatybės patikrinimą buvo atsakinga dirbanti administratorė V. U.. Šias aplinkybes patvirtina darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), darbo sutarties pakeitimas (papildymas), darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei lošimo automatų salono administratoriaus pareiginiai nuostatai (b.l. 54, 60-62, 63, 64-67). Pati V. U. patvirtino, kad būtent ji dirbo nuo 2018 m. sausio 2 d., 16 val. iki 2018 m. sausio 3 d., 2 val. Iš bylos medžiagoje esančios darbo sutarties bei pačios V. U. teisme duotų parodymų nustatyta, kad ji buvo supažindinta su tvarkomis dėl nepilnamečių asmenų neįleidimo ir išprašymo iš automatų salono bei asmenų, kurie yra pateikę prašymus neleisti lošti patikrinimo, minėtas tvarkas pasirašė, taip pat pasirašė administratoriaus pareiginius nuostatus. Teisme V. U. parodė, jog pagal savo pareigines instrukcijas ji privalo paprašyti asmens dokumento ir patikrinti, ar klientas nėra įtrauktas į asmenų, negalinčių lošti, sąrašą bei privalo užtikrinti, kad toks asmuo į lošimų saloną nepatektų. Tokį patikrinimą atlieka naudodamasi jų kompiuteryje esančia programa, kaip naudotis minėta programa asmenų patikrinimui ji buvo apmokyta. V. U. neneigė, kad asmenys iš esmės gali patekti į saloną be patikrinimo, tačiau ji gi patvirtino, kad yra atsakinga ir už salėje esančių asmenų patikrinimą. Byloje nustatyta, kad V. M. 2018 m. sausio 3 d. jo lankymosi lošimo automatų salone nebuvo tikrinamas Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre, jų dokumentų niekas neprašė ir netikrino viso jų buvimo lošimo automatų salone metu. Tokią faktinę aplinkybę patvirtina ir fizinio asmens tikrinimo ataskaitos pateiktos kartu su Lošimų priežiūros tarnybos Kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto A. M. tarnybiniu pranešimu (b.l. 83, 84-85). Bendrovės direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) yra patvirtintas lošėjų, ketinančių patekti į lošimo automatų saloną ir/ar dalyvauti lošime ir pateikusių asmens tapatybę įrodantį dokumentą, patikros Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre tvarka (b.l. 70,71), kurios 4 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga patikrinti lošėjų, ketinančių pateikti į lažybų punktą, lošimo automatų saloną ir/ar dalyvauti lošime, pateikusių asmens dokumentą, duomenis Registruose (Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių registre). Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus patvirtintus lošimo automatų salono administratoriaus pareiginius nuostatus (Nuostatų 7.2.2 punktas), lošimo salono administratorius asmeniškai atsako už kontrolę nepilnamečių asmenų bei neįleidimą į saloną asmenų, savanoriškai parašiusių prašymus neįleisti jų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo automatų salonus (b.l. 64-67).

8. Taigi kaip matyti iš šių duomenų, Bendrovė pati siekdama įgyvendinti ALĮ 10 straipsnio 21 dalyje nustatytų reikalavimų užtikrinimą, bendrovės direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Lošėjų, ketinančių patekti į lošimo automatų saloną ir/ar dalyvauti lošime ir pateikusių asmens tapatybę įrodantį dokumentą, patikros Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre“ organizavimo tvarkos aprašą (toliau – tvarkos aprašas) ir tokiu atveju pati pasirinko būdus ir priemones kaip įgyvendinti ALĮ 10 straipsnio 21 dalyje nustatytų reikalavimų užtikrinimą, t. y. įpareigojo darbuotoją atlikti lošėjo tikrinimą Registruose pagal asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Todėl, priešingai nei tvirtina apeliantai, V. U. vykdydama su tiesioginėmis pareigomis susijusias funkcijas, privalėjo žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, galiojančias įstatymų pataisas ir papildymus, Bendrovės patvirtintą aprašą, reglamentuojančius pareigybių vykdymo tvarką. Todėl atmestini ir skundo argumentai, kad V. M. į saloną įėjo apeliantei nematant, nes šios aplinkybės (nesant pagrįstų argumentų, kad V. U. negalėjo nepastebėti asmenų buvimo lošimų automatų salone) neatleido V. U. nuo pareigos užtikrinti, kad asmenys, pateikę prašymus neleisti jiems lošti, nebūtų įleisti į lošimų organizavimo vietas. Tokios pareigos nevykdymas ir sudarė sąlygas V. M. patekti į B kategorijos lošimų automatų saloną, nors pastarasis jau nuo 2017 m. gegužės 16 d. lošti nebegalėjo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės bei teisinis reglamentavimas pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad bylos įrodymai neginčytinai patvirtina, jog V. U. netinkamai vykdė savo, kaip lošimo automatų salono administratorės pareigas dėl ko V. M. buvo įleistas į lošimo automatų saloną, nepaisant to, kad dėl pateikto prašymo jis buvo įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą ir tokiu būdu pažeidė ALĮ 10 straipsnio 21 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde pateikiama apeliantų įvykio aplinkybių ir ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimų sudėties požymių interpretacija yra tik gynybinė versija, deklaratyviai teigiant, kad V. U. jokio teisės pažeidimo nepadarė. Apeliantų dėstomi argumentai susiję V. M. veiksmais ankščiau nagrinėtose bylose bei aplinkybės, jog V. M. ankščiau taip pat buvo kreipęsis į Lošimų priežiūros tarnybą, nėra teisiškai reikšmingi šiuo nagrinėjamu atveju ir tai, vėlgi, nešalina V. U. atsakomybės dėl jai inkriminuoto pažeidimo, nes pagal formuojamą Teismų praktiką, kiekvienu konkrečiu atveju ALĮ 10 straipsnio 21 dalyje nustatytų reikalavimų užtikrinimas, patvirtintas Bendrovės Aprašo nustatyta tvarka, įpareigoja būtent Bendrovės darbuotojus, atliekant savo pareigas, laikytis teisės aktų reikalavimų, būti atidiems ir rūpestingiems ir šią aplinkybę patikrinti kiekvieną kartą klientui įėjus į lošimų organizavimo vietą.

9. Apeliantų manymas, kad teismas nepagrįstai kaltę grindė išskirtinai neva suinteresuotų asmenų – V. M. ir M. A. paaiškinimų duomenimis, kurie apeliantų vertinimu yra prieštaringi, atmestini kaip nepagrįsti, nes ANK 569 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys bei aptarti įrodymai, neprieštarauja vieni kitiems, nuosekliai papildo vieni kitus, todėl žemesnės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti V. M. ir M. A. parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

10. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu apeliantai V. M. elgesį vertina kaip provokaciją, kad ateityje šis galėtų atgauti savo praloštus pinigus. Tokie skundo argumentai nei patvirtina, nei paneigia šioje administracinio nusižengimo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad net ir nustačius pareiškėjo veiksmuose provokacijos požymius, šios aplinkybės niekaip nepaneigia ALĮ 10 straipsnio 21 dalyje įtvirtintos pareigos (pirmosios instancijos teismo detaliai aptartomis įstatymų nuostatomis bei vidiniais teisės aktais) užtikrinti, kad asmenys, pateikę prašymus neleisti jiems lošti, nebūtų įleisti į lošimų organizavimo vietas, jų nurodytą laikotarpį, o tokį prašymą V. M. buvo pateikęs dar 2017 m. gegužės mėnesį. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pateiktas vaizdo įrašas aiškiai liudija, jog V. M. buvo lošimų automatų salone kartu su savo draugu, sėdėjo prie vieno iš lošimų automatų, filmavo lošimo automatų salono aplinką, ir kaip teisme nurodė liudytojas M. A., filmuodamas kažką komentavo. Tačiau į tokius asmenų veiksmus niekas nereagavo, ir priėjęs patikrinti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento – nebuvo.

11. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo parinkta ir paskirta administracinė nuobauda yra neproporcinga siekiamiems tikslams įgyvendinti. ANK 134 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta, kad už šio administracinio nusižengimo padarymą gali būti skiriama bauda nuo 1 500 EUR iki 4 300 EUR. Žemesnės instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, įvertino padaryto nusižengimo pobūdį bei V. U. asmenybė, jos atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir vis tik nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei įvertinęs, kad net ir minimali įstatymo numatyta bauda šiuo atveju būtų per griežta, taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, kuris yra susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusižengimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiama V. U. padarė administracinį nusižengimą, susijusį su ekonomika ir verslo tvarka, pažeidžiant ALĮ nuostatas, į lošimo automatų saloną įleistų asmenų skaičių (V. U. pažeisdama nustatytą tvarką įleido vieną asmenį), kad nagrinėjamu atveju kokių nors sunkių padarinių padarytas nusižengimas nesukėlė. Taip pat įvertino apeliaciniame skunde nurodytas V. U. asmenybę charakterizuojančius duomenis – duomenų apie administracinius baustumus nėra, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis už analogiško nusižengimo padarymą bausta nebuvo, neteista, dirba. Atsižvelgė ir į tai, kad V. U. priskaičiuotas atlyginimas 2018 m. už balandžio-rugsėjo mėnesius sudarė nuo 459,08 EUR iki 711,01 EUR (b. l. 147), augina mažametį vaiką (gim. 2016 m.) (b. l. 148), yra pasiėmusi kreditą būsto įsigijimui (b. l. 149-152) ir pagrįstai darė išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas bei paskyrus ženkliai švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytas minimalus baudos dydis – 1000 eurų. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tokia pažeidėjai paskirta administracinė nuobauda yra tinkama ir proporcinga siekiant nubausti bei auklėti administracinį nusižengimą padariusį asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, ir nedarytų naujų teisės pažeidimų. Gynyba prašydama V. U. skirti įspėjimą, iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad teismo paskirta bauda aiškiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo dar labiau švelninti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir šioje dalyje.

12. Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išnagrinėjus byloje esančių įrodymų visumą, V. U. kaltė padarius ANK 134 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Už šį pažeidimą jai paskirta administracinė nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Atsižvelgiant į tai, naikinti ar keisti minėto nutarimo nėra pagrindo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. U. atstovo advokato Gyčio Mekionio apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. U. atstovo advokato Gyčio Mekionio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis