Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-02-13 · Civilinė byla Nr. 2A-45-883/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-13
Bylos Nr.
2A-45-883/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Stasiūnienė
Pareiškėjas
J. S.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-45-883/2017Teisminio proceso 2-29-3-01896-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.18.1; 3.4.5.2. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 13 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-2328-715/2016 pagal pareiškėjos J. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja J. S. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis P. M., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) ha žemės, buvusią (duomenys neskelbtini).Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog duomenų, įrodančių, kad P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos (1940-07-22) nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) žemę (duomenys neskelbtini) nėra. Taip pat neaiškus giminystės ryšys tarp P. K. ir P. M.. Nurodo, kad P. K. K. valdė (duomenys neskelbtini)žemės. 1925 m. patvirtintame 1921 m. (duomenys neskelbtini) dvaro žemės plane pažymėtas sklypas pagal plano eksplikaciją priklausė P. K. ir jo plotas – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) įgaliojimas nekilnojamam turtui valdyti – netinkamas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nes sudarytas jau po visuotinės žemės nacionalizacijos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjos senelis P. M., kuris gimė (duomenys neskelbtini), mirė – (duomenys neskelbtini) iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) žemę (duomenys neskelbtini). Remdamasis rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašą (duomenys neskelbtini) žemės (duomenys neskelbtini) kaime valdė P. K.; 1925 m. patvirtintame (duomenys neskelbtini) dvaro, kuris 1925 m. Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pavadintas (duomenys neskelbtini) žemės plane pažymėtas sklypas (duomenys neskelbtini), kuris pagal šio plano eksplikaciją priklausė K. P. ir jo plotas nurodytas (duomenys neskelbtini). Šie duomenys įrašyti (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad šią žemę P. K. būtų perleidęs P. M., ir kad jis iki visuotinės žemės nacionalizacijos ją valdė nuosavybės teise, nėra. (duomenys neskelbtini) įgaliojimas nekilnojamam turtui valdyti sudarytas po visuotinės žemės nacionalizacijos, o įrodymų, kad įgaliojimas buvo duotas būtent sūnui, nėra.

Teismas, remdamsis liudytojo I. G. parodymais, sprendė, kad pareiškėjos teiginys, kad P. M., gim. (duomenys neskelbtini) žemės gavo iš tėvo P. K., byloje nėra pagrįstas įrodymais. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė fakto, jog pareiškėjos senelis P. M. buvo P. K. sūnus, taip pat neįrodė, kad P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) ha žemės ir, kad P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos buvo žemės savininkas, todėl pareiškimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pareiškėja J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis P. M., (duomenys neskelbtini) iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) ha žemės, buvusią (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką. Teismas neįvertino ir neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus apie tai, kad jos senelis P. M. yra nesantuokinis P. K. sūnus; šie paaiškinimai nebuvo paneigti, jie atitiko kitus byloje esančius giminystės ryšį netiesiogiai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėja turi išsaugojusi P. K. pasą ir mirimo liudijimą, o tokio pobūdžio dokumentai perduodami artimiems giminaičiams iš kartos į kartą ir būtent jų saugomi arba, nesant artimų giminaičių po asmens mirties perduodami archyvui, P. M. (duomenys neskelbtini) gimimo metu P. K. (duomenys neskelbtini) buvo 42 metai, P. M. atsižvelgiant į to laikotarpio papročius ir tradicijas sūnui suteikti tėvo vardą buvo suteiktas P. vardas, P. M. (duomenys neskelbtini) gimė Mažeikių apskrityje, ten, kur gyveno, žemės turėjo ir mirė P. K..

Įgaliojimai nekilnojamajam turtui valdyti tokia apimtimi, kaip byloje esantis P. K. išduotas įgaliojimas P. M., buvo išduodami tik šeimos nariams, o ne samdiniams. Įgaliojimas patvirtina pareiškėjos paaiškinimus, kad vengiant represijų ir bijant ištrėmimo į Sibirą, tikrasis ūkio savininkas žemės nuosavybės dokumentuose nebuvo nurodomas, taip tikintis išvengti represijų, nes P. K. buvo senyvo amžiaus, nedarbingas ir netiko trėmimui.

Teismas rėmėsi liudytojo I. G. parodymais, neatsižvelgdamas, kad dėl dabartinio amžiaus liudytojas galėjo suklysti, buvo nenuoseklus, painiojo vardus.

Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tam pačiam žemės sklypui remdamasi tais pačiais įrodymais buvo pateikusi R. V. ir Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius nustatė vienintelę priežastį netenkinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo – tai, kad ji po P. M. mirties sudarė naują santuoką, o ne todėl, kad ji nepateikė dokumentų, pagrindžiančių giminystės ryšį su P. K..

Pareiškėja yra vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises.

Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą turi teisę tik P. K. įpėdiniai ir prašo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes teismo vertinti savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla nutrauktina.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė prašo prie bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus naujus įrodymus (P. K. mirimo liudijimą, pasą, gimimo pažymėjimą, (duomenys neskelbtini) prašymo grąžinti žemę kopiją, (duomenys neskelbtini) pažymos apie nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo kopiją). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nėra reikšmingi sprendžiant dėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo, todėl apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepriimami. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netaikė civilinio proceso normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto sampratą ir sąlygas pareiškimui dėl tokio fakto nustatymo paduoti, bylą išnagrinėjo nesant tam teisinio pagrindo, priėmė neteisėtą, todėl naikintiną sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 5 p.)Byloje nustatyta, kad Mažeikių r. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius į pareiškėjos J. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. M. žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), 2014-07-03 rašte nurodė, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėti galės bei sprendimą priimti, tik pateikus teismo sprendimą, kuriuo bus atnaujintas terminas prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos teisę pretenduoti į buvusio savininko valdytą žemę. 2016-05-12 pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti CPK 444 str. 2 d. 5 p. apibrėžtą juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos senelis P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, buvusią (duomenys neskelbtini).

Vadovaudamasi CPK 447 str. 1 p. pareiškėja nurodė, jog fakto nustatymas jai reikalingas siekiant atkurti nuosavybės teises į aptariamą žemės sklypą, t.y., kad palankus teismo sprendimas taptų nuosavybės teises iki nacionalizacijos patvirtinančiu dokumentu. Remiantis CPK 444 str. 1 d., teismas nustatinėja tik tokius faktus, nuo kurių priklauso asmenų turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t.y. tik tokie faktai laikomi juridiniais. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014). Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d., terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti pasibaigė 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodytą dieną išnyko pareiškėjos teisė teikti atsakingai institucijai nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus, įskaitant ir galimai palankų teismo sprendimą dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. taip pat nurodoma, jog dėl svarbios priežasties praleistas terminas dokumentams pateikti gali būti atnaujintas teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra kreipusis į teismą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo. Pastaroji aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nesukurs jokių teisinių pasekmių, nes net ir palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju pareiškėja dėl praleisto įstatyme nustatyto termino neįgis teisės tokį sprendimą pateikti institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 1.3 punkte nurodė, jog tuo atveju, kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas, – bylą nutraukia (CPK 293 str. 1 p.). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo reikalavimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėti, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla nutrauktina (CPK 293 str. 1 d., 326 str. 1 d. 5 p.). Dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes šie argumentai vertintini iš esmės nagrinėjant teismui pareikšto reikalavimo pagrįstumą, bet negali turėti įtakos paties reikalavimo nagrinėtinumui teismine tvarka.Bylą nutraukus pareiškėjai grąžintinas paduodant pareiškimą ir apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 82 Eur (CPK 87 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti.

Bylą nutraukti.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti pareiškėjai J. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) paduodant pareiškimą 2016-05-10 įmokos mokėjimo kvitu sumokėtą 41 Eur žyminį mokestį ir paduodant apeliacinį skundą 2016-09-22 įmokos mokėjimo kvitu sumokėtą 41 Eur žyminį mokestį.

Teisėja Irena Stasiūnienė