Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, naudojant Zoom programą, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Skunde atkreipia dėmesį, kad turėdamas leidimą laikinai gyventi, 4 metus gyveno Lietuvos Respublikoje ir dirbo, jokių pažeidimų nepadarė, todėl nesupranta, kokiu pagrindu neišduodamas leidimas laikinai gyventi, mano, jog atitinka LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) reikalavimus. Teigia, kad atsakovo specialistai netinkamai pakonsultavo, jog turi išeiti iš darbo įmonėje ir įsidarbinti į naująją.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą, prašė patenkinti, akcentavo, jog priėmimo Migracijos departamente metu jam paaiškinta, kad pateikti prašymą dar kartą negalima. Atstovas nurodė, kad pareiškėjas nekelia grėsmės, Lietuvoje gyvena ir dirba ilgą laiką.

Atsakovo manymu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek suformuluotą teismų praktiką.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė netenkinti skundo. Papildomai nurodė, jog ginčijamam Sprendimui priimti svarbi aplinkybė ta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 27 d. nutraukė darbo santykius. Akcentavo, jog UTPĮ 50 straipsnio 6 punkte nurodytas imperatyvus pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pateikė papildomus įrodymus – pareiškėjo Migracijos departamentui 2023 m. liepos 5 d. ir 2023 m. rugsėjo 4 d. teiktus Prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi. Šie faktai paneigia pareiškėjo argumentą, kad atsakovo specialistai išaiškino, jog teikti prašymus daugiau negalima.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas šiuo atveju kilo dėl atsakovo 2023 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 23S119211, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. sausio 12 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Majorel Lithuania“ pagrindu. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2023 m. vasario 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2023 m. lapkričio 14 d.

Atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, Sodros informacinėje sistemoje 2023 m. liepos 27 d. patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad UAB „Majorel Lithuania“ su juo darbo sutartį nutraukė 2023 m. gegužės 27 d., nuo 2023 m. birželio 1 d. jis dirbo UAB „IVS Europe“, o nuo 2020 m. spalio 1 d. – UAB „Idea trad“, neturėdamas atsakovo leidimo pakeisti darbdavį. Šiuo atveju pareiškėjas nesilaikė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies punkto nuostatomis, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2023 m. lapkričio 14 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

UTPĮ (ginčui aktuali redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. UTPĮ 40 straipsnyje apibrėžti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Aptariamo įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo, analizuojant jį sistemiškai, matyti, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo įsidarbinęs UAB „Majorel Lithuania“, kurios tarpininkavimo rašto pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat nesikreipė į atsakovą dėl darbdavio pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo darbdaviu buvo nurodyta UAB „Majorel Lithuania“ ir ši bendrovė tarpininkavimo raštu Nr. 20230112-007284 įsipareigojo jį įdarbinti, teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo įsidarbinti būtent tik nurodytoje bendrovėj ir tik dirbdamas joje galėjo teikti prašymą atsakovui dėl darbdavio pakeitimo. Akivaizdu, kad pareiškėjas pažeidė UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, todėl atsakovas pagrįstai laikė, kad nėra sudaryta darbo sutartis, kuri atitiktų šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Tai lemia, kad atsakovui kilo UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta pareiga panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pats pareiškėjas turėjo pareigą laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus jis turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2023 m. lapkričio 14 d. išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Įstatyme nenumatytos.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2023 m. liepos 28 d., pareiškėjo ir jo darbdavio darbo santykiai buvo nutrūkę. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad MIGRIS ir Sodros sistemose esančios informacijos pakako ginčijamam Sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamo UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.

Pažymėtina, jog vidutiniškai rūpestingas trečiųjų šalių pilietis, žinodamas, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nutrūkus darbo santykiams, jam panaikintinas, privalo suprasti, kad, nesant teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, kompetentinga institucija turi teisę ir pareigą priimti sprendimą. Šiuo atveju pareiškėjo darbo santykių pasibaigimas lėmė tai, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą priimti Sprendimą.

Aplinkybė, kad pareiškėjas netinkamai suprato nustatytą tvarką, nesudaro pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą, kuris yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek tinkamai taikytomis teisės aktų nuostatomis.

Įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, susietos su taikomomis teisės normomis.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl skundžiami Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo jis atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.