- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- P-858-97-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01504-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Atsakovas
- Valstybinei lošimų priežiūros komisijai
- Trečiasis asmuo
- Lošimų
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-840/2011 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą atsakovui Valstybinei lošimų priežiūros komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lošimų strateginė grupė, UAB) dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra, pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 2-6), prašydamas panaikinti Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimą Nr. N-62 „Dėl UAB „Lošimų strateginė grupė“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ ir juo patvirtintą reglamentą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. nutartimi (b. l. 147-152) administracinę bylą pagal pareiškėjo Generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovui Valstybinei lošimų priežiūros komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lošimų strateginė grupė“, dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62 panaikinimo nutraukė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atskiruoju skundu (b. l. 154-158) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartį, atnaujinti terminą prašymui dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62 panaikinimo paduoti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovas Valstybinė lošimų priežiūros komisija (b. l. 162-164) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lošimų strateginė grupė, UAB (b. l. 165-168) prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartį nepakeistą.
II.
2011 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė rašytinį atskirojo skundo atsisakymą (b. l. 170), kuriame nurodė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalimi, atsisako paduoto atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 171-172) apeliacinį procesą nutraukė. Teismas pažymėjo, jog apeliantas pateikė teismui rašytinį pareiškimą, kuriuo atsisako atskirojo skundo. Tokia apelianto teisė yra įtvirtinta ABTĮ 132 straipsnyje (ABTĮ 148 str.). Pabrėžė, jog nurodytas apelianto pareiškimas, kitiems proceso dalyviams neapskundus pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarties, yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d., 148 str.).
III.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 178-180), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-840/2011 ir, atnaujinus procesą šioje byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarties panaikinimo.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog teismas, kaip teisingumą vykdanti valstybės institucija, privalo ne tik pats laikytis įstatymo, bet ir užtikrinti, kad įstatymas nebūtų pažeidžiamas į jo nagrinėjimo sritį patenkančiuose teisiniuose santykiuose. Ši teismo pareiga yra bendra ir galioja visoje teismo veikloje, kai kuriais atvejais teismo pareiga užtikrinti teisėtumą ir viešojo intereso apsaugą įstatyme įtvirtinta tiesiogiai. ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (tarp jų ir prokuroro) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. Pabrėžia, jog tam, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras. Tokia prokuroro teisė yra numatyta ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju Generalinės prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą siekdamas užtikrinti, kad lošimų teisiniuose santykiuose, kurie gali sukelti ir daug neigiamų pasekmių žmogaus ir visuomenės sveikatai, būtų užtikrinta visuomenės (jos dalies) sveikata ir saugumas, kurie neabejotinai laikomi viešuoju interesu. Šioje byloje prokuroro ginčijamu administraciniu aktu yra sudarytos prielaidos vykdyti tam tikrą veiklą, nenumatytą Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatyme (toliau – ir Azartinių lošimų įstatymas), prieštaraujančią jam, todėl šiuo atveju vienintelis būdas apginti viešąjį interesą srityje, kurioje jis neabejotinai egzistuoja, yra nutarimo, prieštaraujančio įstatymo nuostatoms, panaikinimas taip užkertant kelią neteisėtai veiklai. Nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo paaiškinamas būtinumu ginti viešąjį interesą, todėl pareiškėjo (šiuo atveju prokuroro, ginančio viešąjį interesą) pareikštas atsisakymas nuo atskirojo skundo teismui nebuvo besąlyginis pagrindas nutraukti bylą. Pažymi, jog teismas, priimdamas prokuroro atsisakymą nuo atskirojo skundo ir 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi bylą nutraukdamas, privalėjo ex officio patikrinti, ar toks prokuroro atsisakymas nuo atskirojo skundo neprieštarauja viešajam interesui, tačiau visiškai to nesiaiškino ir nutartyje neatskleidė. Prokuroras, atsisakydamas nuo atskirojo skundo, nenurodė, jog byloje išnyko viešojo intereso elementas. Nurodo, jog 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik formaliai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados (įsitikino), kad prokuroro atsisakymas nuo atskirojo skundo nepažeidžia viešojo intereso ir yra pagrindas teismui bylą nutraukti. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas yra baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra numatytas proceso atnaujinimo institutas, kai bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali atnaujintas. Pabrėžtina, jog teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis procesas yra susijęs su įsiteisėjusio sprendimo daugkartinio peržiūrėjimo rizika, nesiderina su teisinio apibrėžtumo principu, todėl suinteresuotiems asmenims neturi būti suteikta teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinai nagrinėti bylą. Šiuo atveju ABTĮ numato, jog administracinės bylos proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Pabrėžtina, jog kiekvieną kartą sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės, tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto, numatančio, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų, pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiškėjui yra taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 5 str. 3 d. 1 p., 22 str. 1 d.) ir teisę atsisakyti šios gynybos po tokio kreipimosi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-300/2010). ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis numato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu (b. l. 154-158), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartį, atnaujinti terminą prašymui dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62 panaikinimo paduoti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 2011 m. spalio 12 d. pateikto atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarties (b. l. 170) panaikinimo pareiškėjas atsisakė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 171-172) administracinėje byloje Nr. AS146-840/2011, kurioje procesą prašoma atnaujinti, nutraukė procesą pagal pareiškėjo pateiktą atskirąjį skundą. Pažymėtina, jog įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bylos nutraukimo, kaip ir teismo procesinis sprendimas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, įgyja res judicata galią, t. y. abiem atvejais atsiranda tokie pat procesiniai teisiniai padariniai (ABTĮ 102 str. 3 d., 96 str. 4 d.), todėl nutraukta byla, nors ir nėra išnagrinėta iš esmės, prilyginama užbaigtai bylai, ir procesas joje gali būti atnaujintas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, atsižvelgiant į tai, kad byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, buvo atsisakyta pateikto atskirojo skundo ir procesas pagal paduotą atskirąjį skundą buvo nutrauktas, darytina išvada, kad teismo pareiga pateikti motyvus nutraukiant procesą pagal pateiktą atskirąjį skundą negali būti tapatinama teismo pareigai pateikti motyvus išsamiai nagrinėjant ginčą tam tikru klausimu, nes, kaip jau buvo minėta, teismo sprendimo, nutarties motyvų gausa, apimtis gali skirtis nuo sprendimo, nutarties prigimties, kiekvienos konkrečios situacijos.
Pabrėžtina, jog ABTĮ 148 straipsnyje inter alia nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus numatytas išimtis, o apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus ABTĮ nustatytas išimtis (ABTĮ 133 str.). ABTĮ 132 straipsnis reguliuoja atsisakymo nuo apeliacinio skundo procesą, pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Šiuo atveju yra pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. Nors pareiškėjas ir pasinaudojo jam numatyta teise atsisakyti pateikto atskirojo skundo, teismas nutartyje tiesiogiai nepasisakė dėl aplinkybių, numatytų ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pareiškėjas patenka į ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatytų subjektų ratą ir jam taikoma ABTĮ 56 straipsnio 2 dalies išimtis, apeliacinės instancijos teismo nutartis gali būti laikoma ydinga šiuo požiūriu, kad teismas tiesiogiai nepasisakė, ar pareiškėjo atsisakymas nuo atskirojo skundo neprieštarauja viešajam interesui arba nepažeidžia kitų asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nurodo, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Vertinant nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, svarbu atsižvelgti į tai, kad proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų išsamumas (neišsamumas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-98/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį Nr. P8-61/2005). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas kaip motyvą dėl proceso nutraukimo pagal pareiškėjo atskirąjį skundą nurodė tai, kad pareiškėjas, kuris byloje gynė viešąjį interesą, atsisakė pateikto atskirojo skundo. Tai, kad teismas tiesiogiai nepasisakė dėl to, ar pareiškėjo atsisakymas nuo atskirojo skundo neprieštarauja viešajam interesui arba nepažeidžia kitų asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų, gali būti vertinama kaip motyvų neišsamumas, tačiau ne motyvų nebuvimas, todėl darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas nei atsisakyme nuo atskirojo skundo (b. l. 170), nei pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių buvo atsisakyta pateikto atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarties panaikinimo.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas nustatytais pagrindais ir tvarka, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-115/2009). Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nenumato proceso atnaujinimo dėl procesinės teisės normų pažeidimo (bendrąja prasme), kaip savarankiško proceso atnaujinimo pagrindo. Įstatymų leidėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodė konkrečius procesinės teisės normų pažeidimo atvejus, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6, 7, 8, 9 p.), todėl tai, kad teismas tiesiogiai nepasisakė, ar pareiškėjo atsisakymas nuo atskirojo skundo neprieštarauja viešajam interesui arba nepažeidžia kitų asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų, negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. AS146-840/2011 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. AS146-840/2011.
Nutartis neskundžiama.