Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo J. P. (toliau – ir Pareiškėja), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini) skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-7632-2025 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24261060990 (toliau – ir skundžiamas nutarimas) pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skunde nurodoma, jog geležinkelio pervaža nebuvo kirsta piktybiškai, siekiant sukelti pavojų ar pan. Prieš pervažą sustota ir pajudėta tik visiškai pakilus jos užtvarui ir įsitikinus, jog neartėja jokia nebėginė transporto priemonė. Nebuvo jokio ketinimo pažeisti KET. Antra, KET 168 punktas, kaip nurodyta aukščiau, nėra aiškus, neaiškumai turėtų būti aiškinami vairuotojo naudai. Trečia, pareiškėja labai gailisi, jog nesuprato, kaip teismų praktikoje KET 168 punktas aiškinamas, ir nuoširdžiai gailisi kad taip atsitiko, nurodo, kad neketino pažeisti KET taisyklių. Ketvirta, pareiškėja yra labai susirūpinusi dėl galimo vairuotojo pažymėjimo atėmimo, nes tai turėtų didelių neigiamų pasekmių ne tik jai, bet ir jos šeimai, nes ji yra viena iš tėvų, auginanti (duomenys neskelbtini) vaikus, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra ir transportavimas, o be vairuotojo pažymėjimo būtų itin sunku užtikrinti jų gerovę. Be to, vairuotojo pažymėjimas yra kritiškai būtinas jos darbui, nes ji yra (duomenys neskelbtini), o jos pareigos apima (duomenys neskelbtini) transportavimą į objektus prieš pardavimą bei klientų aptarnavimą, todėl be transporto priemonės, iš jos bus visiškai atimtos pajamos, negalės atlikti darbo, bus sunku užtikrinti vaikų išlaikymą. Pasak pareiškėjos, vairuotojo pažymėjimo netekimas reikštų prarastą galimybę vykdyti savo darbo funkcijas ir tuo pačiu visišką pajamų praradimą, todėl ji prašo atsižvelgti į jos situaciją ir neskirti jai vairuotojo pažymėjimo atėmimo. Pareiškėja nurodo, jog yra pasiryžusi laikytis visų kelių eismo taisyklių ir užtikrinti eismo saugumą ateityje.

Atsiliepimas į pareiškėjos skundą negautas.

Administracinės atsakomybėn traukiamas asmuo J. P. teisme paaiškino, jog ji matė mirksintį šviesoforo signalą, tačiau vadovavosi tuo, kad pakeliamas užtvaras buvo pakeltas, todėl ji kirto pervažą, visiškai įsitikinusi, kad nėra jokių kliūčių. Ji pripažįsta padariusi pažeidimą ir dėl to labai gailisi. Paaiškino, jog ji yra daugiavaikė mama, vienam iš jos vaikų yra (duomenys neskelbtini), dėl ko jai yra ypatingai svarbu neprarasti teisės vairuoti, nes sūnus negali važiuoti su nepažįstamais žmonėmis. Teisė vairuoti jai yra reikalinga jos tiesioginių darbinių funkcijų vykdymui, nes automobiliu ji važiuoja pas klientus. Nurodė, jog ji sutinka sumokėti skirtą baudą, prašė panaikinti sprendimą dalyje ir neatimti teisės vairuoti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal ANK 641 straipsnį teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pažymėtina, kad administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Remiantis ANK 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia); suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Remiantis ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nepagrįstas pasitikėjimas); jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nerūpestingumas).

Šioje byloje J. P. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 421 straipsnio 1 dalį. Taigi, nagrinėjamu atveju aktualus būtent ANK 421 straipsnio 1 dalyje numatytas vienas iš objektyviųjų šio administracinio nusižengimo požymių – įvažiavimas į geležinkelio pervažą esant draudžiamam šviesoforo signalui. Eismo per geležinkelio pervažas tvarką nustato KET XIX skyriuje įtvirtintos taisyklės, o šviesoforų signalų reikšmės numatytos KET 73 punkte. Bylai aktualiuose: KET 73.11 punkte nurodoma, kad, be kita ko, raudonas signalas arba du pakaitomis mirksintys raudoni signalai draudžia eismą; KET 168 punkte nurodoma, kad prieš pradėdamas judėti per geležinkelio pervažą ir judėdamas per ją, eismo dalyvis privalo vadovautis kelio ženklais, kelio ženklinimu, užtvaro padėtimi, šviesoforų, garso ir geležinkelio pervažos budėtojų (reguliuotojų) signalais. Prieš pradėdamas judėti per geležinkelio pervažą, eismo dalyvis visais atvejais privalo įsitikinti, kad prie geležinkelio pervažos neartėja bėginė transporto priemonė: KET 170 punkte nurodoma, kad duodamas kelią artėjančiai bėginei transporto priemonei, taip pat tuo atveju, kai važiuoti per geležinkelio pervažą draudžiama, vairuotojas privalo sustoti prieš „Stop“ liniją, kelio ženklą „Stop“, šviesoforą, pakeliamąjį užtvarą, o jeigu jų nėra, – ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo pirmojo bėgio. Vairuotojas privalo sustoti prieš „Stop“ liniją, kai ji naudojama su kelio ženklu „Stop“, o jeigu jos nėra, – prieš minėtą kelio ženklą, net ir mirksint baltam šviesoforo signalui.

Byloje nekilo ginčas dėl to, kad J. P. 2024 m. lapkričio 11 d. apie 15.09 val., Vilniuje, Vilnius – Naujoji Vilnia pervažoje (2+868 km), vairuodama automobilį, įvažiavo į geležinkelio pervažą esant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui, tačiau tiek savo skunde, tiek teisme J. P. tvirtina, kad teisės normos reglamentuojančios eismą per geležinkelio pervažą jai yra neaiškios ir ji buvo suklaidinta pakilusio užtvaro, pažeidimą padarė ne tyčiniais veiksmais.

Iš geležinkelio pervažą filmuojančių kamerų darytų vaizdo įrašų matyti, jog J. P. prie geležinkelio pervažos priartėjo bei sustojo prieš uždarytą kelio užtvarą jau iš anksto matydama degantį ir eismą draudžiantį raudonos spalvos šviesoforo signalą. Taigi, akivaizdu, kad ji žinojo, jog eismas šioje vietoje reguliuojamas ne tik kelio užtvaru, bet ir šviesoforo signalu. Atitinkamai, prieš pradėdama judėti per geležinkelio pervažą, pakilus kelio užtvarui, J. P., jau iš anksto žinodama apie veikiantį šviesoforą, turėjo ne tik reaguoti į užtvaro pakėlimą, bet ir įsitikinti tuo, kad užsidegė eismą leidžiantis šviesoforo signalas, tačiau to nepadarė, nors tai galėjo padaryti pagal veikos aplinkybes. Pažymėtina, kad tai J. P. galėjo padaryti ir pagal asmenines savybes, kadangi yra brandaus amžiaus asmuo, įgijęs teisę vairuoti, atitinkamai turintis žinoti ir žinantis KET reikalavimus, tarp jų ir eismo per geležinkelio pervažas tvarką. Nepaisant to, ji neįsitikinusi, ar dega eismą leidžiantis šviesoforo signalas, įvažiavo į geležinkelio pervažą. Tokios aplinkybės rodo J. P. veikus neatsargia kaltės forma – nerūpestingumu. Aukščiau aptartas reglamentavimas reiškia, kad tuo atveju, kai važiuoti per geležinkelio pervažą draudžiama ir nėra „Stop“ linijos ar „Stop“ kelio ženklo (kaip ir šiuo atveju) vairuotojas privalo sustoti prieš šviesoforą ne bet kaip, o taip, kad galėtų matyti jo signalus ir jais vadovautis. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima manyti, kad J. P. negalėjo sustoti prieš šviesoforą tokiu atstumu, kad galėtų matyti jo signalus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad J. P., galėdama matyti du pakaitomis mirksinčius raudonus šviesoforo signalus ir kaip vairuotoja pagal Kelių eismo taisykles turėdama jais vadovautis, suklydo atsižvelgdama į tai, jog užtvaras pakilo, todėl važiuodama degant draudžiamam šviesoforo signalui pasielgė nerūpestingai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 421 straipsnio 1 dalį J. P. patraukta teisėtai ir pagrįstai.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 421 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda nuo trijų šimtų šešiasdešimt iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. Šio straipsnio 2 dalies pagrindu už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo dviejų iki šešių mėnesių.

Nagrinėjamu atveju J. P. paskirta minimalaus, trijų šimtų šešiasdešimties eurų dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas minimaliam dviejų mėnesių terminui.

Skundu teigiama, kad už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 421 straipsnio 1 dalyje, padarymą, Institucijos paskirta bauda bei 2 mėnesių teisės vairuoti atėmimas yra neproporcingas padarytam administraciniam nusižengimui, todėl pareiškėja prašo, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, skirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje arba visai jos neskirti.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Kaip matyti, šioje teisės normoje yra įtvirtinta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų ir taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.

Mažesnės, nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja J. P. iki nagrinėjamo nusižengimo padarymo per penkerius metus yra penkis kartus bausta už nešiurkščius KET pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos, paskutinis pažeidimas buvo padarytas 2022 m. birželio 2 d., daugiau nei du metus J. P. nėra padariusi KET pažeidimų. Kaip nurodė teismo posėdyje J. P., ji turi didelį vairavimo stažą, kasdien ir daug važinėja automobiliu. J. P. niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, kas rodo, kad ji atsakingai naudojosi jai suteikta vairavimo teise. J. P. dirba, turi (duomenys neskelbtini) vaikus. Nors jos darbas nėra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, tačiau be vairuotojo pažymėjimo praktiškai savo darbo J. P. dirbti negali, kadangi ji yra (duomenys neskelbtini), o jos pareigos apima (duomenys neskelbtini) transportavimą į objektus prieš pardavimą bei klientų aptarnavimą. Teisme J. P. paaiškino, kad vairuotojo pažymėjimas jai yra būtinas siekiant tinkamai pasirūpinti vienu iš sūnų, kuriam yra (duomenys neskelbtini). Įvertinus taip pat jos skunde pateiktus argumentus bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, yra pagrindas teigti, jog šis nusižengimas buvo atsitiktinis įvykis pareiškėjos gyvenime, padarytas susiklosčius atsitiktinėms aplinkybėms ir nerodo jos neigiamo požiūrio į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, eismo saugumo reikalavimus, juo labiau atsižvelgus į jos ilgametį vairavimo stažą, iki tol pareiškėja teise vairuoti transporto priemones naudojosi atsakingai, todėl šiuo aspektu jo asmenybė charakterizuojama teigiamai. Be to, pareiškėja tiek nagrinėjant bylą, tiek savo skunde bei skundo nagrinėjimo teisme metu pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuojamo nusižengimo, nuoširdžiai gailėjosi, teigė, kad pasielgė nepakankamai rūpestingai, pažadėjo ateityje besąlygiškai laikytis visų eismo taisyklių, kas pagrįstai buvo pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus, negalima neigti, jog J. P. padarė vieną administracinį nusižengimą, susijusį su eismo saugumu – pažeidė važiavimo per geležinkelio pervažas taisykles, ir tai yra šiurkštus Kelių eismo taisyklių pažeidimas, galintis sukelti negrįžtamas pasekmes. Vis dėlto šiuo atveju dėl tokio pažeidimo joks eismo įvykis nebuvo padarytas, jokie padariniai nekilo, pareiškėja šį pažeidimą padarė dėl neatsargumo, o ne tiesioginiai tyčiniais veiksmais. Teismo vertinimu, skiriant J. P. administracinio poveikio priemonę, nebuvo atsižvelgta į mažesnį J. P. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą nei rūšinis tokių nusižengimų pavojingumas. Formuojama teismų praktika rodo, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 mėnesių laikotarpiui paprastai skiriamas, už įvažiavimą į geležinkelio pervažą esant draudžiamam šviesoforui, kai nėra užtvaro, bei už kitas alternatyvias, ANK 421 straipsnio 1 dalyje nurodytas veikas, kurios teismo vertinimu, yra kur kas pavojingesnės, nei tokio pažeidimo padarymas esant užtvarui, kaip yra nustatyta ir šioje byloje. Teismo vertinimu, J. P. už padarytą nusižengimą paskirta proporcinga bauda, kurios dydžio teismo posėdžio metu pareiškėja neginčijo, nurodė, kad yra pasirengusi ją sumokėti. Šie duomenys bei J. P. paaiškinimai teismo posėdžio metu neleidžia teismui abejoti tuo, kad pareiškėja itin neigiamai vertina savo elgesį, suvokia tokio elgesio galimas sukelti pasekmes ir padarė dėl jo atitinkamas išvadas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).

Skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus, gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant nusižengimo pobūdį, jo įvykdymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-2-693/2018, Nr. 2AT-12-719/2018).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių yra vertinamos pareiškėjos naudai, t. y. kaip jos atsakomybę ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme švelninančios, tačiau visa apimtimi neeliminuojančios jos atsakomybės už šiurkštų ir pavojingą KET pažeidimą. Visos šios išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis nei 2025 m. balandžio 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus nutarime nurodytomis priemonėmis, t. y. už ANK 421 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjai neskiriant administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 646 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas

nutaria:

J. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-7632-2025 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24261060990 dalį ir pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas už ANK 421 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą J. P. neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Kitą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-7632-2025 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24261060990 dalį, palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.