Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-13 · Administracinė byla Nr. I-2342-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-13
Bylos Nr.
I-2342-281/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2342-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00328-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. G. 2017-01-30 teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 684 Eur neturtinės žalos atlyginimą už teisių pažeidimus, pasireiškusius kalinimu nežmoniškose sąlygose Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, laikotarpyje nuo 2016-10-18 iki 2016-10-27, viso už 9 dienas (b. l. 1-16).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nuo 2016-10-18 iki 2016-10-27 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nustatantys, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, pažeistas pareiškėjo privatumas. Kameroje nepakako natūralios dienos šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Priešais langus įrengtos grotos, dėl kurių kyla nepatogumų. Nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose jaučiama drėgmė, temperatūra neatitinka teisės aktų reikalavimų, kameroje įsiveisęs pelėsis. Kameros grindys, sienos ir lubos ištrupėjusios, netinkamos lengvam valymui ar dezinfekavimui, kai kuriose kamerose remontas nebuvo atliktas mažiausiai 20 metų. Į Lukiškių TI-K naujai atvykę asmenys nėra mediciniškai tikrinami, nėra įrengta sanitarinė švarykla. Nesuteikiamos priemonės kamerai išsivalyti. Kamerose veisiasi tarakonai. Čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodamos pareiškėjui prieš tai nedezinfekuotos, nešvarios, rankšluosčiai neišduodami. Viršutiniai drabužiai skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius. Nebuvo suteikta pakankamai higienos priemonių – tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis. Lukiškių TI-K pirmojo ir trečiojo korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti budintį pareigūną. Nors antrojo korpuso kamerose signalizacijos mygtukai yra įrengti, jie sugedę. Pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko, tačiau toks trumpas pasivaikščiojimo laikas yra nepakankamas. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes juose nuolat yra šiukšlių, sienos apaugusios pelėsiais, nėra laistomi, kiemeliuose įrengtas stogas, kurio lakštuose yra asbesto.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–29).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016-10-18 iki 2016-10-27. Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nuteistiesiems kas mėnesi išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai, du kartus per mėnesį išduodama patalynė, muilas, tualetinis popierius. Laisvės atėmimo vietoje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti asbestcemenčio šiferio lakštais, tačiau sveikatai nepavojingi. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, bet kamerose esantys suimtieji ir nuteistieji juos dažnai gadina. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-10-18 iki 2016-10-27 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-10-18 iki 2016-10-27 buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,48 kv. m. ploto kameroje Nr. 110 (1 asm.); 7,77 kv. m. ploto kameroje Nr. 279 (1-2 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas teigė, kad patyrė nepatogumų dėl nepilnai atitverto sanitarinio mazgo, be to, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nustatantys, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl atskiros oro šalinimo sistemos, nes toks įrengimas susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kuriuose kamerose nėra įrengtos praustuvės, veidrodžio ar tualeto reikmenų spintelės, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp plytelių jiems skirtose vietose, šiuo metu atsakovas yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių. Šių aplinkybių kontekste netikėti atsakovo nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje buvo laikomas kartu su kitais kaliniais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kyla nepatogumų dėl prie lango įrengtų grotų, tai apsunkina galimybę atsidaryti langą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 73.5 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kadangi atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimui yra skirta viena valanda laiko, tačiau toks pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad jam į kamerą buvo išduodamas netinkamas inventorius švarai palaikyti.

HN 134:2015 37 p. nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovė atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Teismas daro išvadą, kad abejoti tokiais atsakovo teiginiais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo, nenurodė nei kada, nei kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo priemonių kiekis. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad kamerą Nr. 110 valo Lukiškių TI-K darbuotojai (b. l. 34), todėl Lukiškių TI-K administracija neturėjo pareigos išduoti valymo priemonių į šią kamerą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas šioje apimtyje laikomas nepagrįstu.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tarakonų.

Lukiškių TI-K nurodė, kad yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka patalpų priežiūrą išnaikinant buitinius kenkėjus (b. l. 36-39). Be to, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais tikrintose kamerose buitinių graužikų pėdsakų nenustatyta. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų ir kitų graužikų objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini.

Pareiškėjo teigimu, nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose jaučiama drėgmė, temperatūra neatitinka teisės aktų reikalavimų, kameroje įsiveisęs pelėsis. Kameroje nepakako natūralios dienos šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Kameros grindys, sienos ir lubos ištrupėjusios, netinkamos lengvam valymui ar dezinfekavimui, kai kuriose kamerose remontas nebuvo atliktas mažiausiai 20 metų.

HN 134:2015 16 p. nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. HN 134:2015 14 p. nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su drėgmės, temperatūros, apšvietos, vėdinimo reikalavimų pažeidimais. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo. Be to, iš Vilniaus visuomenės patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas apšvietos, drėgmės, temperatūros reikalavimų nenustatyta. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, vėdinimo, apšvietos, temperatūros bei pelėsių laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.

Atsakovo teigimu kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teismas pažymi, kad iš byloje esančios informacijos matyti, kad Lukiškių TI-K tikrina kameras, o esant nustatytiems pažeidimams juos šalina. Todėl laikytina, kad atsakovas Lukiškių TI-K administracija nurodytų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta pakankamai higienos priemonių – tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos, o muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį – mėnesio pradžioje ir pabaigoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijam aplinkybės, kad jam buvo išduodamos higienos priemonės, tačiau skundžiasi, kad jų nepakako. Atsižvelgiant į tai, kad išduodamas higienos kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas nurodo, kad Į Lukiškių TI-K naujai atvykę asmenys nėra mediciniškai tikrinami, nėra įrengta sanitarinė švarykla.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 p. įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriuose įrengiama <...> sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera <...>. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokių papildomų aplinkybių, susijusių su į Lukiškių TI-K atvykstančių asmenų patikra. Nedetalizavo priežasčių kodėl netgi netinkamai atliekama patikra galėtų pažeisti pareiškėjo teises ar sąlygoti neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas savo teiginių nedetalizavo, jie yra abstraktaus pobūdžio, todėl atsakovui būtų perkelta pernelyg didelė našta pateikti duomenis apie visų atvykstančių asmenų atliktas patikras. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai šia apimtimi atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo vertinimu, čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodamos pareiškėjui prieš tai nedezinfekuotos, nešvarios, o rankšluosčiai išvis neišduodami.

HN 134:2015 42, 43 p. nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas būtų reiškęs skundus dėl jam išduotos patalynės tinkamumo naudoti ar dėl neišduodamų rankšluosčių. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo minkštojo inventoriaus bei rankšluosčių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad viršutiniai drabužiai skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius tiek dažnai, kiek pareiškėjui reikia, vertinti kritiškai, nes HN 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistųjų patalynė ir darbužiai skalbiami nemokamai vieną kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas skundžiasi, jog Lukiškių TI-K pirmojo ir trečiojo korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti budintį pareigūną. Nors antrojo korpuso kamerose signalizacijos mygtukai yra įrengti, jie sugedę.

Kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje tap pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes juose nuolat yra šiukšlių, sienos apaugusios pelėsiais, nėra laistomi, kiemeliuose įrengtas stogas, kurio lakštuose yra asbesto, kiemeliuose nėra peleninių, šiukšlių kibirėlių.

Atsakovės atstovas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, esant būtinumui barstomi. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-1752 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi, paminėti teisės aktai nenustato Lukiškių TI-K pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustato pareigą patiems suimtiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turi prisiimti patys suimtieji.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1. p., nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo”. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lukiškių TI-K 684 Eur neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais tomis dienomis kai pareiškėjas kameroje kalėjo ne vienas, t. y. 6 paras. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais asmenimis tik 6 paras, kitas dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės į privatumą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A-444-619/2008; 2014-11-25 nutartis adm. byloje Nr. A-575-2140/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo V. G. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. G. teisė būti kalinamam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo V. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė