Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Žydrūno Bertašiaus, Albinos Pupeikienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovei A. J. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Ieškovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl ieškovo prašymas atmestinas.Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų mokėjimo palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų sumą. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015‑02‑25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).Ieškovės reikalavimas atsakovei dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu; jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamu atveju šalys sutarties 5.11 punkte buvo numačiusios, jog bet kokiu atveju taip pat skaičiuojamos palūkanos iki pilno kredito grąžinimo dienos, kurios skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito sumos. Įvertinus sutarties nuostatos lingvistinę formuluotę, darytina išvada, kad sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, susitarė dėl mokėjimo palūkanų už suteiktą kreditą (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Taigi sutiktina su apeliantės pozicija, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą minimalų netesybų dydį kaip kriterijų apskaičiuoti priteistinas palūkanas ir sumažindamas priteistinų palūkanų dydį, netinkamai kvalifikavo teisinį santykį. CK 6.872 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Gaudama kreditą atsakovė įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal sutartį ir nustatytu terminu grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas (Vartojimo kredito sutarties 5.11 punktas). Vartojimo kredito sutarties 5.11 punkte numatyta, kad palūkanos skaičiuojamos iki kredito grąžinimo dienos. Taigi kredito gavėjos pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Atsakovė, prisiėmusi sutartinę prievolę, visos kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turi pareigą mokėti palūkanas. Šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėja su kredito gavėja susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, kredito gavėja, sudarydama sutartį, patvirtino, jog sutinka su tokiu palūkanų dydžiu.Taigi pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pelno (mokėjimo) palūkanų dydį, netaikė sutarčių teisės normų, bet ginčą dėl šios dalies iš esmės išsprendė vadovaudamasis kompensuojamųjų palūkanų mažinimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.37 straipsnis). Pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.Kolegija pažymi, jog, nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo sumažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Įvertinus suteikto kredito dydį, tai, jog atsakovė prievolių nevykdo ilgą laikotarpį – daugiau nei 3 metus, taip pat atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, konstatuotina, jog nėra pagrindo sumažinti priteistinų sutartinių palūkanų, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis keistina, padidinant palūkanų dydį iki 484,62 Eur. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, įvertinęs bylos sudėtingumą, sumažino nuo 121 Eur iki 30 Eur.Visų pirma, pažymėtina, jog keičiant sprendimo už akių dalį ir visiškai tenkinant ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, ieškovės ieškinio reikalavimai tenkinami 100 proc., todėl būtų pagrindas priteisti 100 proc. bylinėjimosi išlaidų, tačiau spręstina, ar ieškovės nurodytos teisinės pagalbos išlaidos nėra per didelės.Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Maksimalus užmokestis už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose. Šiuo atveju ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo gerokai mažesnės už nustatytą galimą maksimalų užmokestį už ieškinio parengimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas iš tiesų nebuvo labai sudėtingas, o byloje esančio ieškinio parengimas nereikalavo sudėtingos teisinės analizės, tačiau visgi pripažintina, jog ieškinio parengimas reikalavo teisinių žinių. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, ruošiant ieškinį yra reikalingos specialios žinios, tam skiriamos laiko, darbo sąnaudos, materialiniai ištekliai susipažinti su dokumentais, kurių pagrindu teikiamas ieškinys. Ši veikla yra specifinė, o norintiems ja užsiimti yra keliami aukšti profesiniai bei elgesio reikalavimai. Todėl tokios paslaugos iš esmės yra atlygintinos, o fiziniai ir juridiniai asmenys yra laisvi sudaryti atstovavimo sutartis ir pasirinkti, ar kreiptis kvalifikuotos teisinės pagalbos. Įvertinus tai, jog ieškovė ieškiniui parengti sudarė atstovavimo sutartį su šios srities profesionalu ir dėl to patyrė teisinės pagalbos išlaidų, kurios nebuvo nepagrįstai didelės ir neracionalios, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, sumažindamas bylinėjimosi išlaidų dydį iki 30 Eur, nepagrįstai nuvertino darbo, laiko ir žinių, reikalingų ieškiniui paruošti, sąnaudų kaštus, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis keistina, priteisiant visą ieškovės patirtų išlaidų sumą – 121 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, priteisiant iš atsakovės visą palūkanų sumą – 484, 62 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Taip pat keistina teismo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, padidinant priteistiną sumą nuo 30 Eur iki 121 Eur. Kitos sprendimo už akių dalys paliktinos nepakeistos.Tenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistina 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą už akių pakeisti, padidinant ieškovei AB „BnP Finance“ iš atsakovės A. J. priteistų palūkanų dydį nuo 86,89 Eur iki 484,62 Eur, taip pat padidinant ieškovei AB „BnP Finance“ iš atsakovės A. J. priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 136 Eur (121 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 15 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio).

Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ieškovei AB „BnP Finance“ iš atsakovės A. J. priteisti 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.