Šiaulių apygardos teismo nutartis

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, nesant byloje objektyvių duomenų, nesiėmė priemonių įrodymams surinkti, nevertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos.

3.2. R. M. atstovė pažymi, kad techninių priemonių panaudojimas yra detaliai reglamentuotas norminiais aktais bei instrukcijomis ir jų privaloma laikytis renkant duomenis apie galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą. Alkotesterio naudojimo instrukcija numato, kad atliekant blaivumo testo procedūrą būtina įsitikinti, kad tiriamas asmuo nieko nevalgė ir negėrė bent 15–20 minučių, nerūkė bent 2 minutes. Šis reikalavimas yra vienas esminių, nes alkotesteris matuoja alkoholio kiekį iškvėptame ore, todėl akivaizdu, kad atliekant patikrinimą iškart po alkoholio vartojimo, matavimo duomenys gali būti iškreipti dėl alkoholio ir jo garų likučių burnos ertmėje. Atkreipia dėmesį, kad byloje pagal vaizdo įrašus iš tarnybinio automobilio nustatyta, jog R. M. sustabdytas 00.22.35 val., 00.22.50 val. prie jo automobilio priėjo pareigūnė D. R., o testas alkotesteriu atliktas nuo 00.23.00 val., t. y. testas pradėtas per 10 šimtųjų sekundės dalių po sustabdymo. Taigi, anot apeliantės, akivaizdu, kad pareigūnė D. R. neturėjo laiko užduoti R. M. klausimų, kad įsitikinti, ar R. M. nieko nevalgė ir negėrė bent 15–20 minučių, ir nerūkė bent 2 minutes. Tai patvirtina, jog byloje nėra paneigti R. M. parodymai, kad jam pripažinus, jog prieš kelias minutes gėrė alaus (vaizdo įraše matyti, kad jis pareigūnei parodė skardinę, kurią išgėrė), patikrinimas alkotesteriu nebuvo atidėtas 15–20 minučių, R. M. tik buvo įspėtas, kad jo veiksmai bus vertinami kaip patikrinimo vengimas. Teigia, kad nagrinėdamas bylą, teismas visas abejones aiškino R. M. nenaudai, ir besąlygiškai rėmėsi pareigūnų parodymais, nors jie nebuvo nuoseklūs, pvz., kaip liudytoja apklausiama pareigūnė D. R. neprisiminė, kada tą dieną prieš sustabdant R. M., naudojo alkotesterį, bet prisiminė, kad uždavė R. M. klausimą dėl alkoholio vartojimo 20 minučių laikotarpiu. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama ir tai, ar alkotesterio parodymams negalėjo turėti įtakos R. M. nurodyti veiksniai, t. y. visą dieną trukęs kontaktas su agrocheminiais preparatais, kurių garų buvo prisigėrę jo rūbai ir prisikvėpavęs jis pats. Mano, kad teismas, nepaskyręs ekspertizės ir nepašalinęs abejonių, nesilaikė ANK 567 straipsnio nuostatų.

3.3. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad R. M. teise vairuoti transporto priemones naudojasi 30 metų, pats dirba šeimos ūkininko ūkyje su įvairia technika, vairuoja nuolat ir už tokio pobūdžio pažeidimą baudžiamas pirmą kartą, o tai rodo, kad jis yra patyręs ir drausmingas vairuotojas, suprantantis, kad negalima sėsti už vairo apsvaigus, juo labiau, kad teisės vairuoti transporto priemones turėjimas susijęs su jo tiesioginiu darbu ir pragyvenimo šaltiniu. Be to, net ir pripažinus alkotesterio parodymus teisingais, jie tik nežymiai viršija leistiną normą. Tai, kad R. M. po darbų grįždamas namo išgėrė stiklinę alaus, nesukėlė jo apsvaigimo (jokie apsvaigimo požymiai nenustatyti atliekant medicininę apžiūrą), taigi jo veika iš esmės nepavojinga. Esant tokioms aplinkybėms mano, kad administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti paskyrus R. M. tik baudą, neskiriant jam specialiosios teisės atėmimo. Toks nubaudimas būtų proporcingas padaryto pažeidimo pobūdžiui, atitiktų protingumo bei teisingumo principus.

6.3. Iš bylos matyti, kad R. M. neneigia, jog vairavo automobilį išgėręs stiklinę alaus, tačiau tvirtina, kad, nors policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuotą automobilį, jis pasakė, jog neseniai gėrė alaus ir paprašė jo neblaivumą patikrinti palaukus kelias minutes, tačiau pareigūnai nelaukė ir iš karto liepė jam pūsti į alkotesterį. Įvertinus visumą byloje surinktų duomenų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tikrinant R. M. neblaivumą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Kaip liudytoja teismo posėdyje apklausta policijos pareigūnė D. R. nurodė, kad prieš tikrindama R. M. neblaivumą ji pastarojo paklausė, ar jis 20 minučių laikotarpiu nėra vartojęs alkoholio, ir R. M. atsakė, kad jis alkoholio nevartojo. Minėtos liudytojos aiškinimu, tik tuomet, kai alkotesteriu R. M. buvo nustatytas 0,44 promilių neblaivumas, jis pasakė, kad gėrė alaus, o to, kad būtų rūkęs, R. M. taip pat nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja D. R. parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad tarp jos ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens būtų kokių nors nesutarimų, kad jie būtų pažįstami, kad pastaroji turėtų suinteresuotumą bylos baigtimi, nėra (tokių aplinkybių nenurodė ir R. M., o teismo posėdyje liudytoja D. R. patvirtino, kad R. M. asmeniškai nepažįsta), abejoti liudytojos D. R. parodymų teisingumu nėra jokio pagrindo. Be to, šios liudytojos parodymus patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno A. R. parodymai, kad sustabdžius R. M. ir jo paklausus, ar jis nevartojo alkoholio, pastarasis atsakė, kad alkoholio nevartojo, ir tik po to, kai jam buvo nustatytas 0,44 promilių neblaivumas, pasakė, jog gėrė alaus. Taigi, sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojos D. R. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, nėra jokio pagrindo. Įvertinus tai, kad policijos pareigūnams sustabdžius R. M. vairuotą automobilį ir paklausus, ar jis 20 minučių laikotarpiu nėra vartojęs alkoholio, o pastarajam atsakius, kad alkoholio jis nevartojo, akivaizdu, jog policijos pareigūnams nebuvo pagrindo prieš tikrinant R. M. neblaivumą palaukti 15–20 minučių. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentas, kad pareigūnė D. R. net neturėjo laiko užduoti R. M. klausimų, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Juo labiau, kad ir pats R. M. teismo posėdyje patvirtino, kad policijos pareigūnai klausė, ar jis vartojo alkoholį. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo vairavimo metu, todėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens iniciatyva atlikto kraujo tyrimo rezultatai patys savaime nepaneigia testavimo techninėmis priemonėmis duomenų ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles kaip ir kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-39-2014). Pastebėtina ir tai, kad įvykio vietoje atlikto vairuotojo blaivumo patikrinimo alkotesteriu rezultatai paprastai geriausiai atspindi asmens būseną vairavimo metu. Paprastai pareigūnai patikrinimą atlieka tik alkotesteriu ir tokio patikrinimo rezultatai laikomi objektyviais ir patikimais, jei neįrodoma priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-628/2018). Asmuo, nesutinkantis su alkotesterio rezultatais, turi teisę pats prisistatyti į medicinos įstaigą, kad būtų patikrintas jo neblaivumas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 503 redakcija) patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 29 punkte numatyta, kad jeigu asmuo atsisako tikrintis arba medicininės apžiūros ar nesutinka su tikrinimo ar medicininės apžiūros, atliktos policijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio siuntimu, rezultatais, jis ne vėliau kaip per valandą po to, kai atsisako tikrintis ar medicininės apžiūros arba jam atliktas tikrinimas ar medicininė apžiūra, gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas atlikti medicininę apžiūrą jo lėšomis. Iš bylos duomenų matyti, kad R. M. pasinaudojo šia teise ir nuvyko į gydymo įstaigą, kur jam buvo atlikta medicininė apžiūra, paimtas jo kraujas (b. l. 37, 38). Atsakant į R. M. atstovės skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama ir tai, ar alkotesterio parodymams negalėjo turėti įtakos visą dieną trukęs R. M. kontaktas su agrocheminiais preparatais, kurių garų buvo prisigėrę pastarojo rūbai ir prisikvėpavęs jis pats, pažymima, kad tokiu būdu asmens neblaivumas nenustatinėjamas.