Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Edmundo Jonušo, nuteistosios L. P. ir jos gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus, nuteistojo D. S. ir jo gynėjos advokatės Silvos Mardosaitės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir T. G. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. P. paskirta subendrinta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir L. P. paskirta galutinė subendrinta 75 (septyniasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 9 (devyniems) mėnesiams su intensyvia priežiūra, įpareigojant L. P. būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant, kad D. S. privalo nedelsiant atlikti 9 (devynis) mėnesius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šiuo laikotarpiu įpareigojant D. S.: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 3) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą atsižvelgiant į apeliacinius skundus, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš nuteistojo D. S. ir jo gynėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme. Iš nuteistosios L. P. gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad nesutinkama nuteistosios veikos kvalifikavimu ir jos nuteisimu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, taip pat su nuteistajai paskirta bausme. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl L. P. veiksmų kvalifikavimo

Sprendžiant iš L. P. gynėjo apeliacinio skundo turinio, nesutikimas su nuteistosios veiksmų kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnį, t. y. plėšimo, motyvuojamas iš esmės tuo, kad byloje nėra paneigtas L. P. aiškinimas, jog ji prašė T. G., kad šis apsimestų narkotikų pardavėju ir parduotų ne žolę, o tuščius popieriukus, tokiu būdu užvaldytų nukentėjusiųjų pinigus, taip pat nepaneigtas jos aiškinimas, jog ji neprašė T. G. į nusikalstamą veiką įtraukti D. S. ir nežinojo, kad T. G. turi ir panaudos ginklą, o D. S. – peilį. Šių aplinkybių pagrindu gynėjas daro išvadą, kad nuteistoji iš tikrųjų nežinojo, kad T. G. ir D. S. atliks būtent plėšimo veiksmus, jos tiesioginė tyčia buvo susiformavusi dėl sukčiavimo, todėl L. P. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 180 straipsnį, o BK 182 straipsnį, kaip sukčiavimas. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Minėta, kad L. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad, ji, veikdama bendrininkų grupėje su D. S. ir T. G., iš anksto sutarusi pagrobti svetimą turtą, bendraudama su D. T., tyčia melagingai pažadėjo jam ir A. K. padėti įsigyti narkotines medžiagas, susitarė konkrečiu laiku ir vietoje susitikti ir nurodžiusi jiems turėti su savimi 970 Eur grynųjų pinigų narkotinių medžiagų įsigijimui, tokiu būdu atviliojo nukentėjusiuosius į nuošalią vietą bei perdavė šią informaciją sutikusiam nusikaltime dalyvauti T. G., o T. G. – taip pat sutikusiam dalyvauti darant nusikaltimą D. S., T. G. važiuojant automobiliu su kelią rodžiusia L. P., o kitu automobiliu važiuojant D. S., atvyko nurodytu adresu, D. S. pastatė automobilį už automobilio, kuriuo jau atvyko ir pagal susitarimą L. P. laukė nukentėjusieji A. K. ir D. T., tokiu būdu užblokavo A. K. vairuojamą automobilį, L. P. likus sėdėti T. G. automobilyje ir pasislėpus, kad nukentėjusieji neįtartų jos apgaulės, D. S. kartu su T. G. priėjo prie A. K. automobilio, T. G., peržengęs bendro susitarimo su L. P. ribas, ištraukė ir pademonstravo kaip šaunamąjį ginklą su savimi turimą pistoletą „Airsoft“ bei pagrasino jį panaudoti, o į nukentėjusiųjų automobilį ant galinės sėdynės įsėdęs D. S., peržengęs bendro susitarimo su L. P. ribas, pagrasino nukentėjusiesiems turimu su savimi peiliu ir pareikalavo pinigų bei pagrobė iš A. K. jam priklausančius daiktus.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad visi bendrininkai siekė realizuoti bendrą sumanymą – atimti iš nukentėjusiųjų turtą (pinigus), T. G. ir D. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jie pagrobė nukentėjusiojo turtą panaudodami nešaunamąjį ginklą ir peilį, o L. P. veiksmus – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kadangi T. G. ir D. S., panaudodami nešaunamąjį ginklą ir peilį, peržengė susitarimo ribas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgė į tai, kad byloje surinktais parodymais nėra paneigtas L. P. aiškinimas, jog ji neprašė, kad T. G. į nusikalstamą veiką įtrauktų D. S., ir jog ji žinojo, kad T. G. turi ir panaudos nešaunamąjį ginklą, o D. S. – peilį. Būtent dėl to, t. y. vykdytojo eksceso, skundžiamame nuosprendyje L. P. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1, o ne 2 dalį. Vertinti nuteistosios veiksmus BK 182 straipsnio, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą, kontekste nėra pagrindo, kadangi, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, L. P. iškelta versija, kad ji paprašė T. G. apsimesti narkotikų prekeiviu ir parduoti jos pažįstamiems nukentėjusiesiems ne žolę, o tuščius popieriukus, tokiu būdu užvaldant nukentėjusiųjų pinigus, nepasitvirtino, nes nei vienas iš kitų nuteistųjų jos nepatvirtino.

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Tuo tarpu BK 182 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), kuris paveiktas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-976/2020, 2K-158-303/2021). Taigi, atribojant plėšimą nuo sukčiavimo pažymėtina, kad plėšimo būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas.

L. P. šioje byloje iš tiesų parodė, kad D. T. prašė, jog ji padėtų jam ir jo draugui nusipirkti narkotinių medžiagų – žolės. Ji sugalvojo, kad reikia kažkaip iš jo išvilioti pinigus, todėl parašė T. G. ir paprašė, jog jis apsimestų narkotikų pardavėju ir parduotų D. T. ne „žolę“, o tuščius popieriukus, bet gavosi kitaip nei ji galvojo. Pažymėtina, kad T. G. patvirtino tik tai, kad L. P. pasiūlė atimti pinigus, už kuriuos nukentėjusieji norėjo įsigyti narkotikų. Pasak T. G., esmė buvo ta, kad du jauni vyrukai norėjo nusipirkti narkotinių medžiagų – žolės, klausė L. P., kur gauti, o ji pasiūlė jam (T. G.) tuos pinigus atimti. D. S. taip pat parodė, kad T. G. jam pasakė, jog reikės atimti pinigus iš žmonių, kurie nori įsigyti narkotikų. Taigi, kaip matyti, niekas iš bendrininkų nepatvirtino L. P. versijos dėl pinigų išviliojimo iš nukentėjusiųjų apgaule. Bylos duomenimis, L. P. susitarė su D. T., kad jam ir jo draugui A. K. padės įsigyti narkotinių medžiagų už 970 Eur bei nurodė jiems atvykti į konkrečią vietą miške. T. G. apie planą atimti pinigus iš narkotines medžiagas ketinusių įsigyti nukentėjusiųjų pasakė D. S.. Kaip matyti, L. P. staigmena buvo tik tai, kad T. G. į nusikalstamą veiką įtraukė dar ir D. S. bei šie panaudos nešaunamąjį ginklą ir peilį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo manyti, jog visi bendrininkai, prieš atvykdami į sutartą susitikimo vietą, kurioje buvo įvykdytas plėšimas, iš anksto buvo susitarę plėšimo būdu pagrobti iš nukentėjusiųjų pinigus ar kitą turtą. Tačiau susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyta, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-689/2020). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nors L. P. parodė, kad ji nesiekė ir nenorėjo, jog būtų įvykdytas plėšimas prieš nukentėjusiuosius, kuriems ji pažadėjo padėti įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau ji tam pritarė. Bylos duomenimis, L. P. dar iki atvykimo į susitikimo vietą sužinojo, kad jame dalyvaus ne tik T. G., kuriam ji pasiūlė atimti pinigus iš nukentėjusiųjų, bet ir D. S.. Vien ši aplinkybė patvirtina, kad L. P. suprato, kad bus ne taip, kaip ji planavo, tačiau savo ketinimų neatsisakė ir pozicijos neišreiškė. Ji kartu su bendrininkais ne tik važiavo iki susitikimo vietos, bet ir parodė kelią. Į susitikimo vietą T. G. kartu su L. P. atvyko automobiliu, kurį vairavo G. L., o D. S. kartu su E. B. važiavo kitu automobiliu. Aplinkybę, kad L. P. dar iki atvykimo į susitikimo vietą suvokė, jog T. G. su D. S. iš nukentėjusiųjų pinigus atims jėga, patvirtina jos pačios parodymai, jog ji bijojo, kad kils muštynės, nenorėjo to matyti, todėl slėpėsi automobilyje ir atsigulė ant galinės sėdynės. Kaip matyti, L. P. neprieštaravo tokiems bendrininkų veiksmams. Priešingai, aplinkybė, kad po nukentėjusiųjų plėšimo ji gavo dalį pagrobtų pinigų, patvirtina, jog ji pritarė tokiems veiksmams. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju visi bendrininkai veikė išvien, matė, suvokė ir pritarė vienas kito veiksmams, t. y. sukūrė nukentėjusiesiems nesaugią, grėsmingą situaciją ir to siekė, turėdami tikslą atimti nukentėjusiųjų pinigus ir kitą turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą, pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Taigi, nors L. P. visą laiką buvo automobilyje ir smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, tačiau būtent ji sugalvojo nusikalstamos veikos planą atimti iš nukentėjusiųjų pinigus, vėlesniems bendrininkų veiksmams neprieštaravo ir jiems pritarė, jų nutraukti nesistengė, laukė jų, o po nusikaltimo padarymo kartu grįžo, gavo dalį pagrobtų pinigų.

Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteisti L. P. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Gynėjo teigimu, nuteistasis D. S. peržengė susitarimo ribas ir paėmė nukentėjusiojo A. K. asmens dokumentus, dėl kurių nuteistieji visiškai nesitarė, t. y. įvykdė ekscesą. Tačiau su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Minėta, kad pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-657/2012, 2K-521/2013 ir kt.). Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba, kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-55-699/2017).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad visi trys nuteistieji siekė realizuoti bendrą nusikalstamą sumanymą – atimti iš nukentėjusiųjų turtą (pinigus), jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. pritarimu vienas kito veiksmams. Teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad T. G. peržengė šio susitarimo ribas grasindamas panaudoti nešaunamąjį ginklą, o D. S. – demonstruodamas peilį, todėl jų veika atitinkamai buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Vis tik, kiti bendrininkų atlikti nusikalstami veiksmai, susiję su A. K. asmens dokumentų pagrobimu, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini ekscesu.

Byloje nustatyta, kad nuteistiesiems atvykus į susitikimo vietą, D. S., grasindamas panaudoti peilį, pagrobė A. K. piniginę, kurioje, be kita ko, buvo A. K. asmens dokumentai. D. S. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad važiuojant iš įvykio vietos, jis ištraukė iš piniginės grynuosius pinigus, o pačią piniginę su joje esančiais asmens dokumentais bei kortelėmis išmetė pro automobilio langą. Nors nuteistoji L. P. viso proceso metu teigė, kad asmens dokumentai nebuvo jai reikalingi ir nebuvo jos tikslas, tačiau tą patį teigė ir kiti nuteistieji. Pabrėžtina, kad plėšimas gali būti daromas tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta tyčia, todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar pagrobtas turtas (asmens dokumentai) nuteistiesiems buvo reikalingas, ar toks buvo jų nusikalstamas sumanymas ir koks buvo šio pagrobto turto tolesnis likimas. Esminę reikšmę turi tai, kad jie užvaldė svetimą turtą, su juo pasišalino iš įvykio vietos ir pradėjo disponuoti juo kaip nuosavu. Taigi, iš byloje susiklosčiusių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo D. S. veiksmai nagrinėjamu atveju nelaikytini bendrininkų susitarimo ribų peržengimu, kadangi tarp bendrininkų nebuvo aiškaus ir konkretaus susitarimo ką pagrobti, jie siekė tik įgyvendinti bendrą nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą jiems nepriklausantį turtą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistosios L. P. veiksmai teisingai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: areštas ir laisvės atėmimas iki šešerių metų. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje – vienintelė laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų. BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje – bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba bauda, arba areštas. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes L. P., atsižvelgė į tai, kad padarytos trys tyčinės (tiesiogine tyčia) nusikalstamos veikos, iš kurių vienas apysunkis nusikaltimas nuosavybei, vienas apysunkis nusikaltimas valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu, ir vienas nesunkus nusikaltimas, susijęs su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Visos nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į L. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, ji padarė veikdama bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). L. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas pagrįstai nenustatė. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad skiriant bausmes L. P. buvo įvertinti jos asmenybę charakterizuojantys duomenys. Nuteistoji yra jauno amžiaus, augina mažametį vaiką, nedirba (augina vaiką iki 3 metų), anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, daugiausia už smulkaus pobūdžio nusižengimus, paskirtos baudos sumokėtos. Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti paskyrus L. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – areštą, jo dydį nustatant kiek didesnį nei įstatymo numatytas arešto termino vidurkis už nusikaltimą, o už nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje padarymą, – areštą, jo dydį nustatant mažesnį už arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimo padarymą, vidurkį (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Taip pat, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas L. P. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes, t. y. paskirdamas jai galutinę 75 (septyniasdešimt penkių) parų arešto bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajai paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga ir atitinkanti jos padarytų nusikalstamų veikų bei asmenybės pavojingumą, todėl nėra pagrindo nuteistajai skirti dar švelnesnę bausmę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistoji yra teisiama pirmą kartą, yra jauno amžiaus, neseniai pagimdžiusi ir šiuo metu auginanti mažametį vaiką, padarė išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir be paskirtos bausmės vykdymo, todėl pagrįstai sprendė pritaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nuteistajai paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 9 (devynių) mėnesių terminui, paskiriant jai intensyvią priežiūrą ir įpareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes T. G., atsižvelgė į tai, kad buvo padarytos trys tyčinės (tiesiogine tyčia) nusikalstamos veikos, iš kurių vienas sunkus nusikaltimas nuosavybei, vienas apysunkis nusikaltimas valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu, ir vienas baudžiamasis nusižengimas, susijęs su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Dėl T. G. gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų nuteistojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę iš esmės pripažino ir formaliai nurodė, jog gailisi, tačiau, įvertinus jo duotus paaiškinimus, matyti, kad nuteistasis savo veiksmus vertina nepakankamai kritiškai, bando sumenkinti jų pavojingumą, teigdamas, jog jis tik norėjo pamokyti nukentėjusiuosius ir atimti iš jų pinigus tik tam, jog šie nepirktų narkotinių medžiagų. Turint omeny tai, kad skundžiamu nuosprendžiu T. G. taip pat nuteistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, jo nurodytas plėšimo motyvas laikytinas deklaratyviu. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad T. G. nenuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl pagrįstai nepripažino aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į T. G. atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Jis visas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), dvi nuskalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų taip pat matyti, kad skiriant bausmę T. G. buvo įvertinti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys – jis yra gana jauno amžiaus, vedęs, turi vieną mažametį vaiką, vykdo individualią veiklą, dirba laisvės atėmimo vietų įstaigoje, pradėjo mokytis šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų montuotojo specialybės, ne kartą baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų, anksčiau teistas 7 kartus, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Taigi, šios ir kitos reikšmingos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad T. G. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, o yra sąmoningas ir sistemingas jo elgesys, nulemtas akivaizdžiu noru elgtis ne pagal pripažintas visuomenės elgesio normas.

Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti T. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant šiek tiek didesnį nei sankcijos vidurkis, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis, o už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą – areštą, jo dydį nustatant artimą arešto, skiriamo už baudžiamąjį nusižengimą, termino vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad T. G. už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas buvo skirtos už laisvės atėmimą švelnesnės bausmės, tačiau jos buvo neveiksmingos ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Be to, visos anksčiau T. G. padarytos nusikalstamos veikos yra analogiško pobūdžio, jomis kėsintasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Darytina išvada, kad T. G. nusikalstamas elgesys pasireiškia sistemingumu, kryptingai atliekant panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas ir nedarant dėl to atitinkamų išvadų, nes tai yra sąmoningai pasirinktas jo pragyvenimo šaltinis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skirti jam švelnesnes bausmes nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas T. G. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes, t. y. paskirdamas galutinę 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, kadangi T. G. šiuo metu atlieka 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, kuri jam paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, prie didesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ir T. G. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į jo padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumą, nėra laikytina per griežta.

Nuteistojo D. S. gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta nuteistajam bausmė yra per griežta, neteisinga ir neproporcinga. Gynėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu davė išsamius parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, baudžiamojo proceso nevilkino, buvo tik bendravykdytojas, be to, nuo pat baudžiamojo proceso pradžios savo poelgį vertino kritiškai, gailėjosi dėl savo elgesio, labai dėl to išgyveno ir išgyvena iki šiol. Be to, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodė aplinkybes, anot jos, rodančias mažesnį D. S. padarytų veikų bei jo asmenybės pavojingumą, ir prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skirti jam švelnesnę bausmę.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę aptariamu pagrindu, turi motyvuotai nurodyti, kokių aplinkybių visuma rodo, kad konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2024, 2K-432/2014, 2K-39-719/2019).

Skundžiamu nuosprendžiu D. S. yra nuteistas už tai, kad padarė dvi tyčines (tiesiogine tyčia) nusikalstamas veikas, iš kurių vienas yra sunkus nusikaltimas nuosavybei ir vienas yra apysunkis nusikaltimas valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu. Visos nusikalstamos veikos yra baigtos. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta viena D. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. abi nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu ir bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir D. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis – jis yra jauno amžiaus, nevedęs, dirbantis, ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, už smulkias vagystes, dauguma paskirtų nuobaudų nesumokėtos, anksčiau 4 kartus teistas, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Priešingai nei teigia nuteistojo gynėja, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir D. S. vaidmenį nusikalstamų veikų daryme, t. y. jis buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojas, pats nusikalstamas sumanymas buvo ne jo, kadangi nusikalstamą veiką sumanė nuteistoji L. P., o D. S. į nusikalstamą veiką įtraukė T. G., be to, atsižvelgta ir į tai, kad D. S. yra vienintelis iš nuteistųjų, kuris atsiprašė nukentėjusiojo, ėmėsi iniciatyvos dėl žalos atlyginimo ir iš dalies ją atlygino. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus galutinai pasiekti D. S. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus BK 180 straipsnio 2 dalies ir BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas D. S. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes, t. y. paskirdamas galutinę 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo gynėjos nurodomas bei kitas reikšmingas aplinkybes, o būtent į tai, kad D. S. yra itin jauno amžiaus, iki skundžiamame nuosprendyje aptariamų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas tik vieną kartą, dirba, darbdavio charakterizuojamas kaip punktualus ir atsakingas darbuotojas, turi oficialų ir legalų pragyvenimo šaltinį bei nusprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą nuteistajam pritaikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti, nustatant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 9 mėnesius, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šiuo laikotarpiu jam paskiriant įpareigojimus. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad D. S. finansiškai padeda savo motinai, kuri serga pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, ir yra tvirtai susaistytas šeiminiais santykiais, kurie nutrūktų jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, nors šios aplinkybės yra neabejotinai svarbios, vis tik jos nėra laikytinos išskirtinėmis, t. y. tokiomis, dėl kurių būtų pagrindas visai neskirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Papildomai pažymėtina, kad anksčiau nuteistajam D. S. buvo skirtos švelnesnės už laisvės atėmimą bausmės, tačiau jos buvo neveiksmingos, nes nuteistasis išvadų dėl savo neteisėto elgesio nepadarė ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Minėta, kad nuteistojo visos anksčiau padarytos nusikalstamos veikos yra analogiško turtinio pobūdžio, tad nagrinėjamu atveju inkriminuotos jam nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, o sąmoningai pasirinktas jo gyvenimo būdas, nulemtas siekio nuolat nusikalsti, daryti teisės pažeidimus ir iš to pasipelnyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta nuteistajam bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, iš tiesų yra itin švelni, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris nusikalstamo elgesio nekeičia ir sistemingai daro nusikalstamas veikas, gali būti pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant jam dar švelnesnę bausmę.

Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai yra atmetami.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš D. S. valstybės naudai prašoma išieškoti 391,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7, 10 punktais, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir D. S. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo D. S. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo T. G. gynėjo advokato Edmundo Jonušo, nuteistosios L. P. ir jos gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus, nuteistojo D. S. ir jo gynėjos advokatės Silvos Mardosaitės apeliacinius skundus.

Neišieškoti iš nuteistojo D. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.