Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-03 · Administracinė byla Nr. A-143-3027-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-03-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-03
Bylos Nr.
A-143-3027-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00055-2011-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Mari transportas“
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus teritorinei muitinei
Administracinė byla Nr. A143 – 3027/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00055-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2011 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mari transportas“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mari transportas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Mari transportas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Mari transportas“) 2011 m. sausio 4 d. skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-640 ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0116 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą iki skundo išnagrinėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad, nesustabdžius skundžiamų sprendimų vykdymo, jam būtų padaryta neatitaisoma žala. Dėl vienintelio įmonės vilkiko areštavimo jis buvo priverstas sustabdyti veiklą, dėl to negavo pajamų. Pareiškėjas nurodė, kad neturi jokių piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, išskyrus areštuotą vilkiką, todėl negalės sumokėti 209 246 Lt dydžio skolos. Kadangi paminėta skola viršija jam priklausantį turtą ir buvo priimtas sprendimas dėl jos priverstinio išieškojimo, pareiškėjo direktorius, remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, privalėjo pradėti likvidavimo procedūrą. Jei priverstinis muito išieškojimas nebus sustabdytas, o Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. birželio 30 d. sprendimas bus panaikintas, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala – jis bus likviduotas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad muito mokesčio priskaičiavimą ir visas kitas jo atžvilgiu taikomas sąlygas reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), todėl laikytina, kad šis teisės aktas turi viršenybę nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių nacionalinių mokesčių administravimą, atžvilgiu. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatomis, muito išieškojimas nebuvo sustabdytas pagrįstai, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad bus pajėgus atsiskaityti su muitine, pasibaigus mokestiniam ginčui, taip pat nepateikė garantijos, užtikrinančios muito skolos sumokėjimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 10 d. nutarties dalimi (b. l. 18) atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0116 pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė: 209 246 Lt muito, 2 998 670 Lt akcizo, 749 950 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 395 787 Lt baudos bei 98 356 Lt ir 24 598 Lt delspinigių. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, todėl paminėtų akcizo, PVM, baudos bei delspinigių išieškojimas yra sustabdytas įstatymu. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnį pareiškėjui priskaičiuoto muito priverstinis išieškojimas gali būti sustabdytas pareiškėjui pateikus garantiją teritorinei muitinei. Sumokėjus 209 246 Lt muito sumą, neatitaisoma žala negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jeigu teismas patenkins skundą ir panaikins skundžiamus sprendimus, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsniu, pareiškėjui ši suma iš biudžeto bus grąžinta. Teismas padarė išvadą, kad galimas žalos atsiradimas nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų netikslingas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 87–92) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 96–97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą, patenkinti jo skundą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą iki skundo išnagrinėjimo.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti jo skunde.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad garantijos, užtikrinančios skolų išieškojimą, pareiškėjas nepateikė. Iš byloje esančių dokumentų galima spręsti, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra bloga, jo įsipareigojimai viršija turimą turtą ir nėra jokių įrodymų, kad, sustabdžius muito išieškojimą, finansinė būklė pagerėtų. Tokia pareiškėjo veikla, kai jis, turėdamas vienintelę transporto priemonę, negali numatyti ir užtikrinti legalių krovinių pakrovimo ir gabenimo, neatitinka įmonės komercinės veiklos geros praktikos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nelegaliai įvežus cigaretes, yra padaryta didžiulė žala biudžetui ir nėra jokių garantijų, kad įsiskolinimas bus ateityje grąžintas, muito išieškojimas nebuvo sustabdytas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas siejamas su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu arba negalimumu jį įvykdyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, Nr. AS8-488/2007; Nr. AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007; Nr. AS502-470/2008; Nr. AS525-328/2006 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS5-155/2005; Nr. AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principais. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė dėl mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimo stabdymo yra netaikoma, jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nustato kitaip. Be to, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 93 straipsnio 1 dalis numato, kad Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatos taikomos visais šio įstatymo numatytais muitinės įstaigų sprendimų apskundimo atvejais. Darytina išvada, kad šiuo atveju, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir ginčijamų sprendimų vykdymo sustabdymo klausimą, turi būti taikomas Bendrijos muitinės kodeksas, turintis viršenybę nacionalinių teisės aktų atžvilgiu.

Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad skundo pateikimas paprastai nesustabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo. Muitinė visai arba iš dalies sustabdo tokio sprendimo įgyvendinimą, jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka teisės aktų arba kad dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus. Paminėtos garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje nurodytos garantijos neturi, todėl pareiškėjui priskaičiuoto muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik jam pateikus įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų grėsmę. Pareiškėjas nurodo, kad, išskyrus areštuotą vilkiką, jis neturi jokių piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, todėl negalės sumokėti skolos. Taip pat teigia, kad vienintelio akcininko sprendimu buvo pradėta pareiškėjo likvidavimo procedūra, pateikia finansinę situaciją parodančius dokumentus (2010 m. birželio 30 d. balansas, 2010 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, ataskaitos dėl 2010 m. birželio 30 d. ir 2010 m. liepos 12 d. turimų skolų). Pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą, pateikia argumentus, jo nuomone, pagrindžiančius, jog netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma žala. Tuo tarpu konkrečių įrodymų, kodėl garantijos pateikimas, numatytas Bendrijos muitinės kodekso 224 straipsnyje, galėtų jam sukelti rimtų finansinių ar socialinių sunkumų, jis nepateikia.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktus paminėtus dokumentus bei jo vienintelio akcininko priimtą sprendimą jį likviduoti, sprendžia, kad šios aplinkybės nelaikytinos pakankamu pagrindu sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vertinant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, turi būti vadovaujamasi tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principais. Šiuo atveju, sustabdžius skundžiamų sprendimų vykdymą, ir nesant nei Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje numatytos garantijos, nei jokių kitų įrodymų, kad tuo atveju, jei ginčui pasibaigus ginčijami sprendimai nebus panaikinti, pareiškėjas galės įvykdyti mokestinę prievolę muitinei, būtų neišlaikomas proceso šalių interesų balansas, pažeidžiamas proporcingumo principas. Pabrėžtina, kad teismui patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinus skundžiamus sprendimus, pareiškėjui sumokėta suma būtų iš biudžeto grąžinta (Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo šioje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamų sprendimų vykdymo sustabdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mari transportas“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas