Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Lina Lesinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-529-579-2013

2012 m. liepos 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant nukentėjusiojo N. Z. atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei, išteisintajai I. M. K., jos atstovei advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) N. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

I. M. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

N. Z. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Z. privataus kaltinimo tvarka I. M. K. kaltino padarius BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, t. y. tuo, kad ji per ,,Lietuvos ryto“ televizijos kanalo 2012-07-09 ištransliuotą laidą ,,duomenys neskelbtini“ interviu metu sakydama: ,,šuo uždarytas savaitėm“, ,,čia purvų purvas“, ,,per dešimt metų nesu mačiusi, kad būtų plovęs jis, dezinfekavęs ar ką sterilizavęs“, ,,šuo savo išmatas suėda, nereikia valyt jam nieko“ viešai žodžiu užgauliai pažemino ir paskleidė tikrovės neatitinkančią, pažeminančią, paniekinančią bei pasitikėjimą pakertančią informaciją apie VšĮ ,,duomenys neskelbtini“ direktorių N. Z..

Skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai gynė I. M. K. kaip garbingo amžiaus pensininkę, nes visi asmenys prieš įstatymą ir teismą lygūs. Juolab, išteisintoji yra labai orientuota, aktyvi, organizuota lyginant su kitais to amžiaus asmenimis. Tokios išvados vertintinos kaip šališkos išteisintosios naudai ir prieštaraujančios byloje esantiems įrodymams. Kiekvienam, mačiusiam laidą, nekyla abejonių, kad kalbama apie N. Z., sudaromas itin negatyvus šio asmens apibūdinimas. Akivaizdu, kad M. K. veikė tikrai aktyviai, sąmoningai ir nurodydama informaciją apie jį veikė tiesiogine tyčia.

Apelianto nuomone, nuosprendyje tai pat netinkamai motyvuojama tuo, kad išreikšta nuomonė ir kad iki tol viešai buvo nusiskundimų apie gyvūnų nepriežiūrą cirke. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, esančią ir Lietuvos teisinės sistemos dalimi, teisė skleisti informaciją, reikšti įsitikinimus nėra absoliuti. Byloje nustatyta, kad I. M. K. peržengė teisės reikšti įsitikinimus ribas ir piktnaudžiavo šiomis teisėmis taip, kad pasikėsino į jo garbę, orumą, padarė moralinę žalą. Teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol ji nepažeidžia kito asmens garbės bei orumo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, jog: „žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu“. I. M. K. kalboje nurodyti duomenys iškraipyti ir melagingi, pasisakymu buvo siekiama jį pažeminti ir diskredituoti prieš institucijas, visos Lietuvos gyventojus, pakirsti pasitikėjimą juo. Išteisintoji, neturėdama jokių faktais patvirtintų duomenų apie neva jo daromus gyvūnų laikymo pažeidimus, savo teiginius grįsdama subjektyvia nuomone ir nuogirdomis, būdama išsilavinusi ir turinti gyvenimiškos patirties, neabejotinai galėjo suvokti ir suvokė, kad tokia informacija neatitinka tikrovės, žemina garbę bei orumą. Pagal LAT praktiką, nors nuomonė ir turi vertinamąjį pobūdį, tačiau ir jie turi būti pagristi faktais. I. M. K. šmeižikišką informaciją ir įžeidžiančius teiginius paskelbė visai Lietuvai televizijoje, kas iš esmės padarė žalą jo autoritetui, įžeidė jo garbę, orumą, pakenkė dalykinei reputacijai, sukėlė stresą, įtampą, sutrikdė normalią psichologinę savijautą ir sveikatą.

Skunde taip pat pabrėžiama, kad teismas visai neanalizavo, ar konkretūs I. M. K. nurodyti faktai atitinka tikrovę. Nors nuosprendyje nesivadovaujama aktu, paneigiančiu gyvūnų, tame tarpe ir šuns nepriežiūrą, tačiau visai nenurodoma, kas patvirtina šioje byloje buvus nurodytiems faktams praeityje: vieno kaulo numetimą, šuns išmatų ėdimą, purvų purvą ir kt. Tokių faktų nepatvirtino nei oficialūs rašytiniai įrodymai, nei liudytojai. Teismas neįvertino ir tai, kad pati I. M. K. pripažino, kad cirko teritorijoje yra buvus tik vieną kartą. Neįtikėtina, kaip žmogus iš 5 aukšto galėtų matyti, kad šuo nepašertas, pas jį numestas kaulas, kad neturi vandens. Teismas neįvertino byloje esančių vaizdo nuotraukų, kurias pateikė I. M. K. ir jis. Nuotraukos darytos skirtingai: jo fiksuojant normalų matomumą iš cirko teritorijos, o jos - priartintos su teleobjektyvu. I. M. K. televizijos laidoje nurodė faktus, iš kurių susidaro įspūdis, kad jis elgiasi žiauriai su konkrečiu gyvūnu, kad jis uždarytas nepriimtinoje patalpoje ar dėžėj, kad jis negirdomas ir nemaitinamas. Tačiau nuotraukos akivaizdžiai paneigė išteisintosios nurodytus faktus apie šunį vidiniame kieme. Jos patvirtina, kad šuo turi didelę būdą, kad jis, kaip ir priimtina šunims, yra pririštas grandine.

Apeliantas pabrėžia, kad veterinarijos tarnybos darbuotojai su savivaldybės atstove O. L. buvo atvykę M. K. iniciatyva ir kvietimu, todėl jų parodymai negali būti laikomi patikimais. Be to, byloje nustatyta, kad O. L. vadovauja savivaldybėje sudarytai komisijai, į kurios posėdį buvo kviečiama ir I. M. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė prašė skundą tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo N. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 str., 301 str., 305 str. 3 d. nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino I. M. K. pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kaip jau minėta, privatus kaltintojas I. M. K. kaltino tuo, kad ji per laidą ,,Reporteris“ interviu metu sakydama: ,,šuo uždarytas savaitėm“, ,,čia purvų purvas“, ,,per dešimt metų nesu mačiusi, kad būtų plovęs jis, dezinfekavęs ar ką sterilizavęs“, ,,šuo savo išmatas suėda, nereikia valyt jam nieko“, taip viešai užgauliai pažemindama N. Z., paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti jį bei pakirsti pasitikėjimą juo.

BK 154 str. numatytas šmeižimas pasireiškia tuo, jog yra paskleidžiama apie kitą žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. BK 155 str. numatytas įžeidimas yra taip pat tyčinis nusikaltimas ir pasireiškia tuo, jog siekiama užgauliai pažeminti kitą asmenį. Šmeižimas nuo įžeidimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Vienas iš būtinų įžeidimo požymių yra užgaulumas, kuris reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos (LAT nutartys 2A-1/2009, 2A-3/2012). Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas pagrįstai I. M. K. teiginius „per dešimt metų nesu mačiusi, kad būtų plovęs jis, dezinfekavęs ar ką sterilizavęs“, ,,šuo savo išmatas suėda, nereikia valyt jam nieko“, „čia purvų purvas“ vertino tik kaip savo subjektyvios nuomonės išsakymą. Teismas pagrįstai nustatė, jog I. M. K., duodama interviu televizijos laidai „duomenys neskelbtini“, išsakė savo nuomonę apie cirko teritorijoje laikomą ir neprižiūrimą šunį, kuris karštą vasaros savaitgalį nėra girdomas ir nesiekė tyčia įžeisti ar apšmeižti nuketėjusįjį N. Z.. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs kaltinamosios, liudytojų V. G., O. L., J. G. ir G. P. parodymus, laidos įrašą. Nenustatyta, jog kurio nors iš liudytojų parodymus reiktų vertinti kritiškai. Iš liudytojų V. G. ir J. G. parodymų teismas nustatė, jog I. M. K. skambino Gyvūnų priežiūros globėjų asociacijai ir prašė padėti cirko gyvūnams, nes pro savo namų langus matė cirko teritoriją ir joje be vandens paliktą šunį, taigi ji tik norėjo padėti neprižiūrimam šuniui. Tokie jos aktyvūs veiksmai negali būti vertinami kaip siekiu apšmeižti ar įžeisti N. Z.. Kad jos veiksmuose nebuvo susiformavusi tiesioginė tyčia įžeisti ar apšmeižti nukentėjusįjį parodo dar ir tai, jog ji nesikreipė į laidos rengėją dėl reportažo apie cirko gyvūnus. Liudytoja apklausta „Lietuvos rytas“ žurnalistė E. N. nurodė, jog ji pati paskambino I. M. K. ir ją įkalbėjo duoti interviu apie pro jos langus matomo šuns laikymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog I. M. K. išsakė savo nuomonę apie N. Z. laikomą šunį.

Nors apeliantas teigia, kad nuomonė taip pat turi būti pagrįsta faktais, t. y. I. M. K. prieš sakydama savo teiginius, privalėjo įsitikinti jų tikrumu, tačiau kaip pagrįstai pirmos instancijos teismas nurodė, jog tyčios turinį sudaro suvokimas, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę ir norėjimas tokią informaciją paskleisti, o ne neįsitikinimas, ar ši informacija tikra.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012-05-24 sprendimu sudarytos Kauno gyvūnų globos ir priežiūros tarnybos posėdžio protokolo, kaip patvirtinančio I. M. K. subjektyvinę pusę, t. y. jos tyčią viešai įžeisti ar apšmeižti nukentėjusįjį, nes posėdis, kuriame dalyvavo ir I. M. K. vyko jau po televizijos laidos, todėl jos išsakyti žodžiai nesietini su privataus kaltinimo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Šioje nagrinėjamojoje byloje neanalizuojami I. M. K. minėto posėdžio metu išsakyti teiginiai ir negali būti vertinami, kaip jos noru toliau veikti ir formuoti negatyvią nuostatą apie jį.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas neatliko I. M. K. veiksmų teisinio vertinimo dėl įžeidimo pagal BK 155 str. 1 d. Apygardos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. Pirmos instancijos teismas vertino I. M. K. išsakytus teiginius tiek BK 154 str. 2 d., tiek BK 155 str. 1 d. prasme. Pažymėtina, jog N. Z. skunde privataus kaltinimo tvarka nėra konkrečiai išskyręs, kokie išsakyti teiginiai jį įžeidė, o kokie apšmeižė. Todėl teismas juos vertino bendrai pagal abu minėtus straipsnius. Šiuo atveju veikų atskyrimas esminę reikmę turėtų priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją, kad nukentėjusiojo teisės į garbę ir orumą gali būti ginamos ir civilinio proceso tvarka (CK 2.24 str.). Tačiau šiuo atveju tai nereiškia nei I. M. K. kaltumo pagal jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nei jos atsakomybės pagal CK 2.24 str.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad I. M. K. neatliko jai inkriminuojamų veiksmų, sudarančių BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. sudėtį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Atmetus apeliacinį skundą, nukentėjusiojo patirtos išlaidos už advokato atstovavimą teisme nepriteistinos (BPK 106 str. 2 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.