- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-1526-254/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15011-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. V.
- Pareiškėjas
- V. M.
- Kategorijos
rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. V. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą ir prašė nuosavybės teisės atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) mirus Z. S., S. I., J.paveldėjo 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
2. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo I. V. yra jos sesuo. Jų senelis I. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Senelis buvo vedęs tris kartus. Pirmą kartą jis buvo vedęs (duomenys neskelbtini), antrą kartą – (duomenys neskelbtini), su kuria ir įsigijo nurodytą žemės sklypą, ir trečią kartą senelis vedė (duomenys neskelbtini). Senelis su pirmąja sutuoktine turėjo sūnus: pareiškėjos tėvą (duomenys neskelbtini) ir sūnų (duomenys neskelbtini), kuris yra I. V. tėvas. Nurodė, kad tiek senelis (duomenys neskelbtini), tiek pareiškėjos ir suinteresuoto asmens I. V. tėvai gyveno kartu su seneliu. Senelis mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties abu jo sūnūs paveldėjo tėvo turtą. Nei senelis (duomenys neskelbtini), nei jos ir I. V. tėvai po Z. S. ir senelio I. S. mirties teisiškai nepriėmė palikimo į 1/2 dalį santuokos metu įgyto (duomenys neskelbtini) ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau palikimą priėmė pradėdami faktiškai valdyti turtą. Pažymėjo, kad pretendentu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pareiškėjos tėvas I. S., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, ji yra jo turto paveldėtoja ir teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą perėmėja.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių. Pažymėjo, kad pareiškėjos tėvas I. S. nebuvo bendraturtės Z. S. sūnus, jos turto po mirties nepaveldėjo pagal testamentą, todėl jis negali būti laikomas tinkamu nuosavybės teisės atkūrimo subjektu. Z. S. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po žemės nacionalizacijos, todėl jos žemės niekas negalėjo paveldėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po Z. S. mirties, (duomenys neskelbtini), S. I., J. paveldėjo 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) ploto, t. y. (duomenys neskelbtini) ir viso nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) žemės sklypą bei atnaujino pareiškėjai V. M. terminą pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – žemę – patvirtinančius dokumentus.
4. Teismas nustatė, kad S. I., J. yra pareiškėjos ir suinteresuoto asmens I. V. senelis – pareiškėjos tėvo I. ir suinteresuoto asmens I. V. tėvo P. tėvas. Pareiškėjos tėvas ir I. V. tėvas yra gimę iš senelio pirmosios santuokos. Nustatė ir tai, kad iš karto po pirmosios sutuoktinės mirties senelis I. S. susituokė antrą kartą su (duomenys neskelbtini). Su šia sutuoktine jie kartu lygiomis dalimis įsigijo (duomenys neskelbtini) žemės sklypą dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype buvo pastatytas vieno aukšto gyvenamasis namas ir ūkio pastatas, priklausę I. S.. Su šia sutuoktine, kuri mirė (duomenys neskelbtini) I. S. vaikų neturėjo, po jos mirties dėl palikimo priėmimo pas notarą niekas nesikreipė. Teismas nustatė, kad po sutuoktinės (duomenys neskelbtini) mirties I. S. liko gyventi minėtame žemės sklype, vedė trečią kartą sutuoktinę (duomenys neskelbtini) ir gyveno su nauja sutuoktine ir abiem sūnumis iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini). Po sutuoktinės (duomenys neskelbtini) mirties senelis I. S. faktiškai naudojosi visu 531 kv. m ploto žemės sklypu, už šį žemės sklypą mokėjo mokesčius. Teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai mirė I. S. antroji sutuoktinė, žemė jau buvo nacionalizuota, todėl dėl jos paveldėjimo I. S. negalėjo kreiptis ir teisiškai išspręsti šio žemės sklypo paveldėjimo klausimus. Po I. S. mirties palikimą priėmė abu jo sūnūs (duomenys neskelbtini); jiems mirus – palikimą priėmė pareiškėja ir suinteresuotas asmuo I. V..
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas I. S. kreipėsi dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jo tėvo I. S., J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) namų valdos žemės sklypą. Nuosavybės į nacionalizuotą turtą tvarkančios institucijos jis buvo pripažintas pretendentu atkurti nuosavybės teisės į ½ dalį jo tėvo valdytą (duomenys neskelbtini) ploto žemės sklypą, motyvuojant tuo, kad į kitą pusę šio turto negali atkurti nuosavybės teisių dėl to, kad nėra įrodymų, jog I. S. po sutuoktinės (duomenys neskelbtini) mirties būtų paveldėjęs jai priklausančią šio turto dalį. Teismas sprendė, kad pareiškėja pagrįstai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes nesant duomenų kas tapo Z. S. priklausiusios žemės sklypo dalies savininku po jos mirties, t. y. kas paveldėjo jai priklausiusią žemės sklypo dalį, gauti tokius duomenis ne teismo nustatyta tvarka nėra galimybės, todėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas turės juridinę reikšmę.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos tėvas grįžęs iš tremties sunkiai sirgo. Jam mirus, reikalavimo teises atkurti nuosavybės teises perėmė pareiškėja, kuri taip pat turi sunkių sveikatos problemų. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja nuolat raštu bendravo su Nacionaline žemės tarnyba dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą dydžio, kreipėsi į įvairius archyvus, ieškodama papildomų įrodymų apie nuosavybę, sprendė, kad pareiškėja terminą pateikti dokumentus nuosavybės teisei atkurti praleido dėl svarbios priežasties, todėl šį terminą atnaujino.
7. Teismas nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjos senelis I. S. po savo sutuoktinės (duomenys neskelbtini) mirties priėmė palikimą, t. y. ar jo palikuonis galima laikyti pretendentais atkurti nuosavybės teise ir į Z. S. priklausiusią žemės sklypo dalį. Pažymėjo, kad teritorijoje, kurioje I. S. nusipirko žemės sklypą galiojo ir paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo Rusijos Imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies nuostatos. Jo 1255 straipsnis reglamentavo, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Šių normų taikymo praktiką taip pat reglamentavo Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, kuris nustatė, kad palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, jog įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad palikėja Z. S. mirė jau po nacionalizacijos, laikė, kad jos sutuoktinis bei pareiškėjos ir suinteresuoto asmens senelis I. S. paveldėti Z. S. priklausiusios 1/2 žemės sklypo dalies negalėjo. Teismas sprendė, kad po Z. S. mirties jos daiktais naudojosi ją pergyvenęs sutuoktinis I. S.. Teismas, vadovaudamasis Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1255 straipsniu bei minėto Vyriausiojo Tribunolo sprendimu, konstatavo, kad I. S. po sutuoktinės Z. S. mirties faktiškai priėmė ir valdė jos palikimą.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog I. S. visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini) naudojosi šiame žemės sklype esančiu turtu, tame tarpe ir užgyventu kartu su sutuoktine Z. S., todėl jis laikytinas jos kilnojamojo turto dalies paveldėtoju. Po Z. S. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, taip pat niekas nesikreipė ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
IV. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo NŽT prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad teismo sprendimas prieštarauja teismo sprendimo dėstomajai daliai, kurioje konstatuota, jog Z. S. mirė po žemės nacionalizacijos, todėl jai priklausiusios žemės sklypo dalies niekas negalėjo paveldėti.
9.2. Teismas neįvertino suinteresuoto asmens NŽT argumentų, kad prašomas nustatyti juridinis faktas neturės juridinės reikšmės. Šiuo aspektu nurodė, kad Z. S. buvo ginčo žemės sklypo dalies savininkė iki žemės nacionalizacijos, t. y. žemė buvo nacionalizuota dar jai esant gyvai. Pažymėjo, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas jos nacionalizavimo metu. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savininkais 1940 m. liepos 22 d. buvo I. S. ir Z. S., todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti, kad po Z. S. mirties (duomenys neskelbtini). I. S. paveldėjo 1/2 dalį minėto žemės sklypo, nes žemė jau tuo metu buvo išimta iš civilinės apyvartos ir negalėjo būti paveldėta, t. y. ji buvo valstybinė.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens NŽT apeliacinį skundą pareiškėja V. M. prašo jį atmesti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad I. S. iki žemės nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo su sutuoktine Z. S., o po sutuoktinės mirties paveldėjo jos turtą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Pasak pareiškėjos, nurodytą aplinkybę patvirtina Kauno valstybinio archyvo 1992 m. rugsėjo 16 d., 2019 m. rugpjūčio 20 d. pažymose nurodyta informacija, kad dokumentų fonde yra 1939 metų nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) priklausiusio I. S. byla. Minėtoje byloje yra 1939 m. lapkričio 9 d. Kauno mokesčių inspekcijos pranešimas, kad I. S. priklauso (duomenys neskelbtini) nuosavos žemės sklypas, 1939 m. – 1941 m. mokesčius mokėjo I. S..
10.2. Pažymėjo, kad okupacinės valstybės priimti norminiai teisės aktai, tarp jų ir dėl visuotinės nacionalizacijos, negalioja nuo jų priėmimo momento. Pasak pareiškėjos, nors žemė nacionalizuota iki Z. S. mirties, tačiau viso jo turto paveldėtojas buvo tik sutuoktinis I. S.. Pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek jos tėvas aktyviai siekė nuosavybės teisės atkūrimo į visą ginčo žemės sklypą ir nuosavybės teisės buvo neatkurtos tik dėl klaidinančių valstybės institucijų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
X. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
12. Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.
13. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 1934 m. liepos 7 d. I. S. (pareiškėjos senelis) ir jo sutuoktinė Z. S. nuosavybės teise įsigijo (duomenys neskelbtini) dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 39). Šiame žemės sklype buvo pastatytas vieno aukšto gyvenamasis namas ir ūkio pastatas. Pareiškėjos senelis I. S. turėjo du vaikus: P. S. (suinteresuoto asmens I. V. tėvas) ir I. S. (pareiškėjos tėvas), Z. S. vaikų neturėjo. Z. S. mirė (duomenys neskelbtini)., dėl jos palikimo priėmimo į notarą niekas nesikreipė. Po sutuoktinės Z. S. mirties I. S. liko gyventi minėtame žemės sklype iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini)., po jo mirties jo turtą paveldėjo P. S. (suinteresuoto asmens I. V. tėvas) ir I. S. (pareiškėjos tėvas), o šiems mirus palikimą priėmė pareiškėja ir suinteresuotas asmuo I. V..
14. Nustatyta ir tai, kad pareiškėjos tėvas I. S. 1992 m. kovo 26 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo I. S. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). Suinteresuotas asmuo NŽT 2012 m. balandžio 18 d. pažymoje dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo atliko taisymus, kad I. S. turi teisę atkurti tik į 1/2 dalį minėto žemės sklypo, t. y. tik į jo tėvui priklausiusią žemės sklypo dalį (b. l. 4).
15. Pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą prašydama nuosavybės teisės atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po Z. S. mirties ((duomenys neskelbtini).), S. I., J. paveldėjo 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos pareiškimą tenkino. Suinteresuotas asmuo NŽT, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, kad teismo nustatytas juridinis faktas neturės juridinės reikšmės. Nurodė, kad teismas negalėjo nustatyti, jog po Z. S. mirties (duomenys neskelbtini). I. S. paveldėjo 1/2 dalį minėto žemės sklypo, nes žemė jau tuo metu buvo išimta iš civilinės apyvartos ir negalėjo būti paveldėta.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).
17. Įstatymų leidėjas Lietuvoje nustatė specialius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo tvarka).
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo tvarka siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistas teises. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus, nes juose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2010).
19. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nustačius žemės valdymo nuosavybės teise iki jos nacionalizavimo faktą, asmuo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuris nuosavybės teisių atkūrimo subjektu įvardija turto savininką, pagrindu galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y., atsirastų pasekmės, nurodytos CPK 444 straipsnio 1 dalyje. Tačiau sprendžiant, kas buvo turto savininkas, kuriam galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, būtina nustatyti, kam turtas nuosavybės teise priklausė būtent jo nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 22 d.). Tai nustatyta ir Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, savininką apibrėžiant kaip asmenį, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, turto savininkas turėtų būti suprantamas kaip asmuo, kuriam turtas nuosavybės teise priklausė turto nacionalizavimo momentu ir kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to ir teismas, nagrinėdamas bylą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2008, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).
20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis I. S. po sutuoktinės Z. S. mirties ((duomenys neskelbtini) paveldėjo 1/2 dalį ginčo žemės sklypo, tuo tikslu, kad į šią žemės sklypo dalį pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės.
21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vadovaujantis nurodytomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir teismų praktika, byloje būtina įvertinti, ar pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas turės juridinę reikšmę. Kaip minėta, nagrinėjant pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, reikia nustatyti kam nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas šio turto nacionalizavimas, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizacijos.
22. Kaip nustatyta šio sprendimo 13 punkte, nuo 1934 m. liepos 7 d. (duomenys neskelbtini) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė I. S. (pareiškėjos seneliui) ir Z. S.. Z. S. mirė (duomenys neskelbtini) t. y. jau po žemės nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Z. S. mirė jau po žemės nacionalizacijos, darytina išvada, jog savo mirties dieną ji nebeturėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl ir pareiškėjos senelis I. S. negalėjo minėtos žemės sklypo dalies paveldėti, nes žemė jau buvo nacionalizuota ir paveldėjimo teisiniai santykiai nesusiklostė. Vadinasi, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis po savo sutuoktinės Z. S. mirties priėmė visą jos palikimą, nesukels pareiškėjos siekiamo rezultato, t. y. toks teismo sprendimas nebus teisinis pagrindas atkūrimą vykdančiai institucijai atkurti nuosavybės teises į Z. S. priklausiusią žemės sklypo dalį, nes nuosavybės teisės atkuriamos tam asmeniui, kuris buvo žemės savininkas jos nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.). Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės siekia atkurti nuosavybės teises į Z. S. turėtą turtą, dėl ko galėjo kreiptis tik ją pergyvenęs sutuoktinis. Nagrinėjamu atveju kreipėsi ne pareiškėjos senelis (Z. S. sutuoktinis), bet pareiškėjos tėvas, kuris nėra Z. S. įpėdinis, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį jis negali būti laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į tėvo sutuoktinės valdytą žemę, todėl ir prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels siekiamų teisinių pasekmių (nuosavybės teisių atkūrimo į Z. S. žemę). Pažymėtina, kad pareiškėjos seneliui, kaip savo sutuoktinės Z. S. įpėdiniui, neįgyvendinus teisės atkurti nuosavybės teises į sutuoktinės valdytą žemę, šios teisės nepaveldėjo ir jo įpėdiniai.
23. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog Z. S. iki nacionalizacijos būtų perleidusi sau priklausančią žemės sklypo dalį ar viso ginčo žemės sklypo priklausymą tik I. S., nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu pareiškėjos nurodytos Kauno valstybinio archyvo 1992 m. rugsėjo 16 d., 2019 m. rugpjūčio 20 d. pažymos, 1939 m. lapkričio 9 d. Kauno mokesčių inspekcijos pranešimas nepaneigia fakto, kad ginčo žemės sklypas priklausė tiek I. S. (pareiškėjos seneliui), tiek ir Z. S.. Priešingai, Kauno valstybinio archyvo 2019 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje nurodyta, kad „patvirtintuoju 1394 m. liepos mėnesio penktą dieną pirkimo aktu <...> turtas, esantis prie (duomenys neskelbtini) ir susidedantis iš (duomenys neskelbtini) žemės perėjo S. I. ir Z. nuosavybėn“ (b. l. 36).
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog po Z. S. mirties jos daiktais naudojosi ją pergyvenęs sutuoktinis I. S. ir po jos mirties priėmė palikimą faktiniais veiksmais, nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu neturi juridinės reikšmės dar ir dėl to, jog asmenys, po žemės nacionalizacijos priėmę palikimą po savininko mirties į kitą jo turtą (pastatus, kilnojamąjį turtą ar pan.) faktiniu valdymu, nelaikytini asmenimis, patenkančiais į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių išvestines teises atkurti nuosavybės teises į žemę, ratą. Pažymėtina, kad nors žemės nacionalizacija buvo neteisėtas okupacinės valdžios aktas, kurio pagrindu negalėjo atsirasti teisėta valstybinė nuosavybė ir yra pripažįstamas iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės tęstinumas, tačiau asmenys, pradėję naudotis ir kurį laiką naudojęsi žeme po jos nacionalizacijos datos, negalėjo būti pripažinti žemės savininkais pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2010).
25. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustačius, jog ginčo žemės sklypo dalis jos nacionalizavimo metu priklausė Z. S., juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, jog pareiškėjos senelis I. S. priėmė Z. S. palikimą po jos mirties, t. y. jau po žemės nacionalizacijos, nesukels pareiškėjos siekiamų pasekmių, nes atkuriant nuosavybės teises buvo svarbu nustatyti, kas buvo žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Dėl to pareiškėjos pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo atmestinas (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Atmetus pareiškėjos reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl termino atnaujinimo pateikti nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentus.
26. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
27. Valstybė už procesinių dokumentų įteikimą patyrė 3,59 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. M. pareiškimą atmesti.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.