Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4846-983/2023

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-20
Bylos Nr.: eI2-4846-983/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01570-2023-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.

Teisėjai: Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Agnė Stankevičienė
Pareiškėjas: D. K.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai: Asta Astrauskienė

Kategorijos

8.1.2Vizos
8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI2-4846-983/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01570-2023-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,atsakovo atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 23S10481 (toliau – ir 2023 m. sausio 30 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 23SD2854 (toliau – ir 2023 m. vasario 6 d. sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, jog pareiškėjas 2022 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu bei kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kartu užpildė jam pateiktą klausimyną. Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu priėmė du tarpusavyje neatsiejamai susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, t. y. 2023 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių) bei 2023 m. vasario 6 d. atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Ginčijami sprendimai grindžiami tuo, jog užsieniečio (pareiškėjo) gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Tokia išvada padaryta įvertinus klausimyne pateiktus atsakymus bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą Nr. 18-675 (toliau – ir VSD išvada). Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentai, kuriais pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi bei nacionalinę vizą laikytini priimti formaliai, neįvertinus individualios jo situacijos, taip pat individualiai nepagrindus jo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Teigia, kad klausimyne pareiškėjui buvo užduoti du klausimai, susiję su Rusijos Federacijos vykdomais veiksmais Ukrainos Respublikoje, t. y.: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą:“ – pareiškėjas pažymėjo atsakymą „NE“ bei „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą:“ – pareiškėjas pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijoje“. Šiuo atveju, pareiškėjas aiškiai išreiškė poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos Respublikoje. Be to, pasisakant dėl antrojo atsakymo apie Krymo priklausomumą pareiškėjas nurodo, kad, pirmiausia, klausimas formuluojamas ydingai. Nėra klausiama, kaip jūs manote, kam Krymas turėtų priklausyti? Ar, pavyzdžiui, „Ar Jūs pritariate Rusijos veiksmams aneksuojant Krymą?“ – iš klausimo konstrukcijos suprantama, kad klausiama, kieno valdžioje Krymas yra šiuo metu. Atsakovui tinkamai nesuformulavus klausimo, tikslu išsiaiškinti pareiškėjo nuomonę dėl Krymo okupacijos, atsakovo padarytos išvados dėl neva tai prorusiškų pareiškėjo pažiūrų yra nepagrįstos.

Tvirtina, jog išskyrus Migracijos departamento interpretacijas, ginčijamuose sprendimuose nepateikiama jokių objektyviai egzistuojančių įrodymų, kad jis savo aktyviais vykdytais veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus, primenant, kad pareiškėjas klausimyne aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje. Taigi, pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui konstatuota remiantis išimtinai VSD ir Migracijos departamento padarytomis prielaidomis, o ne nustatytais faktais.

Pastebi, jog Lietuvos Respublikos užsieniečių dėl teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus grindžia vien spėjimais ir įtarimais, o ne nustatytais faktais, kurie pagrįstų pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėjo vertinimu, sprendimai neatitinka nurodytų reikalavimų, nes netinkamai buvo įvertintos faktinės aplinkybės, atsakovas nevertino individualios jo situacijos.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovė advokatė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. 2023 m. sausio 19 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas deklaruodamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-932 ,,Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ antroje preambulėje yra pažymėta, jog 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo vykdyti atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, dėl Ukrainoje vykdomos karinės agresijos daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, vykdomas valstybinis terorizmas ir nuolat daromi tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pažymi, kad nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėjas aiškiai nurodė nepritarimą dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje. Net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Be to, klausimas suformuluotas taip, t. y. „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo Krymą, o būtent – kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją. Šiuo metu, Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Taigi, nei geografiškai, nei faktiškai Krymas Rusijai nepriklauso, nes Rusijos armija neteisėtai yra įžengusi į tą teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Atitinkamai, klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Tai, kad pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes VSD vertino pareiškėjo nurodytus atsakymus, t. y., jo nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pastebi, jog ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo, kadangi iš jo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo šeiminę padėtį, atsižvelgė į pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Šiuo atveju, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pažymi, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunduose išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 23S10481, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2023 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 23SD2854, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu.

Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 70.11 papunktį, kuris numato, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Taip pat pareiškėjas 2022 m. gruodžio 27 d. kartu užpildė jam pateiktą klausimyną. Atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.

Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 76 punktu, 2022 m. gruodžio 30 d. VSD buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3184998 ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 19 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-675, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas, VSD išvados pagrindu, 2023 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 23S10481, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2023 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD2854, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais Migracijos departamento sprendimais, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog nesutinka su ginčijamais sprendimais, nes jie priimti atsižvelgiant tik į VSD išvadą ir vieną klausimyno atsakymą, o ne nustatytus faktus.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog VSD savo išvadoje nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nustatė, kad pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, o tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį, kad klausimyne pareiškėjui buvo pateikti du klausimai (10 ir 11), kurie, teismo vertinimu, pagal jų pobūdį gali būti vertinami kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip minėta, klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą buvo pateikti du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą buvo du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Asmuo, pildydamas klausimyną, turi pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų variantų; klausimyne nenumatyta galimybė asmenims, pildantiems klausimyną, įrašyti kokį nors papildomą tekstą, pastabą, komentarą. Kaip minėta, pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą atsakė „Rusijos Federacijai“. Taigi, pareiškėjas, pildydamas klausimyną, atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, o ne Ukrainai.

Pažymėtina, jog atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog Migracijos departamentas gavęs VSD išvadą negalėjo priimti kitokio sprendimo, t. y. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir/ar išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, kadangi minėtas raštas patvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Visgi teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija.

Pastebėtina, kad Migracijos departamentas konkrečiu atveju spręsdamas asmenų prašymus ar išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir/ar išduoti nacionalinę vizą ir priimdamas atitinkamus sprendimus turi nurodyti priežastis, paskatinusias priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teismo nuomone, Migracijos departamentas negali apsiriboti vien kitos institucijos priimto sprendimo turiniu (VSD išvada) ir vien šiuo pagrindu priimti neigiamą sprendimą. Priešingai, Migracijos departamentas turi vertinti visumą duomenų, bet ne atskirus duomenis, kaip šiuo atveju padaryta skundžiamuose sprendimuose. Migracijos departamentas kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus esančius įrodymus, jei reikia papildomai išsireikalauti, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-159/21 | Orsz?gos Idegenrendészeti F?igazgatós?g ir kt. yra išaiškinęs, jog sprendžiančioji institucija (Migracijos departamentas), turi įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes vertindama asmenų prašymus bei nurodyti priežastis, paskatinusias priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat nurodė, jog nors dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama savo vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos, tačiau ši institucija (Migracijos departamentas) turi savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Kaip matyti, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo atsakymu į klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Kaip jau buvo minėta prieš tai, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į ginčijamus sprendimus, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

Be to, teismo vertinimu, klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio aiškumo, ką nurodė ir pareiškėjas skunde teigdamas, kad iš klausimo konstrukcijos jis suprato, kad yra klausiama apie Krymo faktinį valdymą šiuo metu (kieno valdžioje yra Krymas ). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo atstovė 2023 m. balandžio 11 d. taip pat pateikė duomenis į bylą iš kurių matyti, kad Migracijos departamentas pakeitė klausimyno 11 klausimo struktūrą, t. y. naujai pateiktame klausimyne, kurį pildo užsieniečiai kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi, 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. O tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas pats pripažino, jog klausimyne 11 klausimas buvo suformuotas neaiškiai, todėl jį pildantiems asmenims galėjo kilti neaiškumų, ar klausiama dėl Krymo valdymo „de jure“ ar „de facto“. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamame 2023 m. sausio 30 d. sprendime atsakovas aiškina, kad pareiškėjo atsakymas į klausimyno 11-tą klausimą parodo, kad pareiškėjas palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus, apimančius ypač žiaurius nusikaltimus, tačiau nepaaiškina, kaip tokia išvada koreliuoja su situacija, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną ir atsakydamas į 10-tą klausimą aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Taigi, pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų praeityje, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tik institucijų interpretacija dėl pareiškėjo atsakymo į klausimyno 11-tą klausimą, laikytina akivaizdžiai formalia.

Pastebėtina, jog nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas yra atlikęs karinę tarnybą, karinius ir smurto veiksmus palaikančioje valstybėje, tačiau šių aplinkybių nei ginčijamuose sprendimuose, nei atsiliepime nemini, o ir duomenų patvirtinančių šiuos teiginius nepateikia. Dar daugiau, nors atsakovo atstovas laikėsi tokios pozicijos, tačiau iš byloje esančio klausimyno (4 klausimas), kurį pildė pareiškėjas matyti, kad jis pažymėjo, jog nėra atlikęs karinės tarnybos ar turėjęs kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir sprendimą, kuriuo atsisakoma išduoti nacionalinę vizą, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, nes į sprendimus buvo tik perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant proporcingumo principo. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Apibendrinant ginčijami sprendimai pripažintini išimtinai formaliais, nepakankamai motyvuotais individualia pareiškėjo situacija, todėl neatitinkantys Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir aukščiau nurodytos teismų praktikos. Atitinkamai Migracijos departamento 2023 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 23S10481, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2023 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 23SD2854, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą naikintini. Patenkinus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus, tenkinamas ir išvestinis – Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti iš Migracijos departamento pareiškėjo naudai visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 546 Eur bei sumokėjo 46 Eur žyminio mokesčio (23 Eur buvo grąžinti skundo priėmimo metu).

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus konstatuotina, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, todėl 569 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos pareiškėjo naudai iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 23S10481.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 23SD2854.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. K. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjo D. K. naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 569 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėJūratė Bliznikaitė-PovilanskienėAgnė Stankevičienė