Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nurodo, kad nuo 2016 m. birželio mėn. kameroje buvo laikomas kartus su kitu asmeniu. Kamerose Nr. 207 ir 234, kurios buvo rūsyje, buvo didelė drėgmė, mažas apšvietimas, nebuvo radiatoriaus, po langais šiukšlių konteineris, kuris būdavo tvarkomas kiekvienos dienos 5.00 val. ryto, nors miego laikas yra nustatytas nuo 22.00 val. iki 06.00 val. ryto. Buvo neįmanoma miegoti, nuolatos tvyrojo šiukšlių kvapas. Dėl minėtose kamerose nuolatinės drėgmės ir šalčio gydytojai pareiškėjui įtarė artritą, dėl ko nuolatos kenčia sąnarių skausmus. Buvo gavęs tik papildomą antklodę. Pareiškėjas su kitais nuteistaisiais ne kartą kreipėsi į administraciją, kad išduotų šildomą pečiuką, tačiau į prašymus nebuvo reaguota. Jau perkėlus atlikinėti paskirtą bausmę, pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje dviese. Kameros plotas nesiekė 8 kv. m. Į kameros plotą buvo įskaičiuojami baldai. Kameroje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio tvorele. Pareiškėjo nuomone, sanitarinis mazgas negali būti įskaičiuojamas į kameros plotą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2021 m. kovo 17 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 17 d. iki 2021 m. kovo 17 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, todėl pareiškėjas už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. kovo 16 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).

Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/14)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Sprendžiant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.). Tai reiškia, kad vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto gyvenamojoje patalpoje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės akto, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl baldų ir kitų įrenginių išskaičiavimo iš gyvenamosios patalpos ploto.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš byloje pateikto Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kameroje, kurioje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atsitvertas tvorele ir užuolaida.

Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Apie tai, kad užuolaida neužtikrina kalinamiesiems asmenims reikiamo privatumo savo praktikoje konstatuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

Pataisos įstaigos yra aprūpinamos baldais vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 9 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, suolas, kėdė arba taburetė, maisto produktų spintelė arba lentyna, viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius, veidrodis, elektros virdulys. Kaip nurodyta atsakovės atstovo atsiliepime, papildomai asmenims buvo išduodamos dėžės drabužiams laikyti. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė kokia žala pareiškėjui dėl šių aplinkybių buvo padaryta. Vien konstatuojamojo pobūdžio argumentai, kad pareiškėjui galimai trūko vietos pasidėti daiktams, žalos padarymo fakto nepatvirtina, tuo labiau, kad, kaip nustatyta, Lukiškių TI-K administracija buvo išdavusi daugiau inventoriaus nei numatyta teisės aktuose. Pabrėžtina, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui kilusi žala, kurią prašoma kompensuoti pinigais. Pažymėtina, kad siekiant žalos priteisimo nepakanka vien tik abstrakčiai konstatuoti aplinkybes, kurios, pareiškėjo subjektyvia nuomone, jam nėra priimtinos, tačiau būtina įrodyti dėl to atsirausią žalą. Pareiškėjas nenurodė, kokia žala dėl išduotų papildomų dėžių jam buvo padaryta, todėl pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti teiginiai vertintini kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl, jo manymu, aliarmo mygtuko neveikimo, yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisių pažeidimas). Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl negalėjimo pasinaudoti aliarmo mygtuku jam buvo kilęs realus pavojus, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl to, kad kameroje neveikė aliarmo mygtukas ir jis savalaikiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Vien tik šiuo aspektu nurodyti abstraktūs, konstatuojamojo pobūdžio teiginiai atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo.

Higienos norma HN 134:2015 numato karšto vandens tiekimą tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju kamerose) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo prieštaravimai, kad jam gyvenamojoje kameroje skalbinius teko plauti šaltu vandeniu laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina, kad ginčas sprendžiamas dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų jam kalint Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai dėl nepatogumų, patirtų jam kalint kamerose Nr. 207 ir 234, kuriose jis kalėjo iki 2018 m. kovo 17 d., nepatenka į nagrinėjamo ginčo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, skunde nurodyti nepatogumai, kuriuos pareiškėjas patyrė kalėdamas kamerose Nr. 207 ir 234 (kameros įrengtos rūsyje, todėl buvo nuolatos drėgna, šalta, trūko apšvietimo; nebuvo radiatoriaus; po langai buvo šiukšlių konteineris, jį tvarkant buvo nuolatos triukšminga; tvyrojo šiukšlių kvapas; dėl minėtose kamerose nuolatinės drėgmės ir šalčio gydytojai įtarė artritą, dėl ko nuolatos kenčia sąnarių skausmus ir t. t.), nenagrinėtini, nes dėl šio laikotarpiu taikytina ieškinio senatis.

Pareiškėjas atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus sieja ir su tuo, kad, nors į atsakovą dėl skunde išdėstytų pretenzijų kreipėsi, kaip teigia, ne kartą, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizavo (kada konkrečiai kreipėsi, rašto data ir pan.). Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su konkrečiais prašymais, o institucija neatsakė, ar kaip kitaip nereagavo į pareiškėjo prašymus ir pan. Pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad į Lukiškių TI-K kreipėsi daug kartų, tačiau tokie abstraktaus ir bendro pobūdžio argumentai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) neteisėtumą. Darytina išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu, neįrodė.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl lange įrengtų grotų kameroje Nr. 72 trūko apšvietimo. Pažymėtina, kad higienos reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas, todėl pareiškėjo bendro pobūdžio nusiskundimai dėl natūralaus apšvietimo trūkumo vertintini kaip nepagrįsti ir subjektyvūs. Gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) priteisti 11 450 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, orumo žeminimu, pablogėjusia sveikata ir pan. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniu mazgu viso ginčo laikotarpiu (atskaičius laikotarpį, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K ir kameroje kalėjo vienas) 290 parų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę (290 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių ar, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar išskirti jį iš kitų asmenų, bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 750 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo G. P. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.