- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-07
- Bylos Nr.
- e2A-2523-565/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01503-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- E. J.
- Ieškovas
- R. L.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rositos Patackienės ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovui E. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas R. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo E. J. 5 200 Eur skolos, 754,36 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir 134 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. birželio 8 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė atsakovui 12 000 Eur paskolą. Atsakovas įsipareigojo grąžinti ¼ skolos, tai yra, 3 000 Eur, iki 2016 m. gruodžio 31 d., o likusią dalį, tai yra 9 000 Eur, iki 2017 m. gruodžio 31 d., tačiau savo įsipareigojimų pagal sutartį laiku neįvykdė. Atsakovas iki 2016 m. gruodžio 31 d. sumokėjo ieškovui 800 Eur (bankinio mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal sut. 16/06/08“). 2017 m. spalio 2 d. atsakovas atliko ieškovui dar du mokėjimus, atsiskaitydamas už kitą ieškovui susidariusią skolą (bankinio mokėjimo paskirtyje nurodyta „paskolos grąžinimas pagal sut. 8/28“). Nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. atsakovas pagal sutartį sumokėjo dar 6 000 Eur ir liko skolingas 5 200 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas pažeidė prievolę, ieškovas paskaičiavo 5 proc. palūkanas, kurios ieškinio pateikimo dienai sudaro 754,36 Eur sumą, ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas E. J. su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovas nurodė, jog šalis siejo verslo santykiai, ieškovas buvo ne kartą informuotas de?l moke?jimų ve?lavimo priez?asčių, ir oficialiai ar ras?tis?kai de?l moke?jimų ve?lavimų pretenzijų niekada nereis?ke?. Atsakovas visus mokėjimus ieškovui atliko pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį, kitų paskolos sutarčių su ieškovu atsakovas nebuvo sudaręs. Šalių sudarytos sutarties 3 punkte numatyta, kad sutartis yra neatlygintine? ir palu?kanos nenumatomos. Kompensacine?s palu?kanos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali bu?ti kreditoriaus pasipelnymo s?altinis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 5 200 Eur paskolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (5 200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 116,58 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
5.1. atsakovas ieškovui pagal paskolos sutartį yra grąžinęs 6 800 Eur sumą ir dėl to ginčo tarp šalių nekyla. Šias aplinkybes patvirtina tiek ieškovo, tiek atsakovo į bylą pateikti bankiniai mokėjimo nurodymai, ieškovo banko sąskaitos išrašas;
5.2. atsakovas 2017 m. spalio 1 d. sumokėjo atsakovui bankiniu pavedimu ir ieškovas 2017 m. spalio 2 d. gavo AB SEB banko sąskaitoje 3 000 Eur ir 2 500 Eur sumas. Ieškovas įrodinėja, kad šios sumos, viso 5 500 Eur, yra paskolos grąžinimas pagal kitą 2017 m. rugpjūčio 28 d. tarp šalių sudarytą sutartį Nr. 8/28. Atsakovas teigia, kad paskolos sumą pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį yra grąžinęs. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų 2017 m. spalio 1 d. dviejų mokėjimo nurodymų Nr. 124 (2 500 Eur suma) ir Nr. 486 (3 000 Eur suma) jų mokėjimo paskirtyse yra nurodyta, kad tai „dal. paskolos grąžinimas pagal sut.“. Tiek ieškovo pateiktas AB SEB banko sąskaitos išrašas, tiek teismo iš AB Swedbank banko išreikalauti duomenys aiškiai patvirtina, kad atsakovas, atlikdamas 2 500 Eur ir 3 000 Eur mokėjimus 2017 m. spalio 1 d. ieškovui, įvardijo mokėjimo paskirtį, jog tai mokėjimas pagal paskolos sutartį Nr. 8/28. Nagrinėjamojoje byloje kyla ginčas dėl atsakovo tinkamo atsiskaitymo pagal paskolos sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 8 d. Ginčo šalys nurodė, jog jas siejo ne tik seni draugystės, bet ir verslo santykiai, taigi šalių sudaryta 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartis nebuvo vienkartinio pobūdžio. Abejonių atsakovo dėstoma pozicija, kad jis įvykdė ginčo sutartį tinkamai, kelia ir tai, kad, įvertinus ginčo paskolos sutarties sąlygas, jog paskolos sutartis buvo neatlygintinė, akivaizdu, kad 5 500 Eur sumą sumokėjus pagal ginčo sutartį bei atlikus dar kitus mokėjimus (6 800 Eur), ieškovui būtų grąžinta ne 12 000 Eur paskolos suma, o 12 300 Eur, kas neatitinka paskolos sutarties dalyko, šalims nesusitarus dėl palūkanų mokėjimo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 6 800 Eur sumą pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 5 200 Eur likusią nesumokėtą paskolos sumą;
5.3. paskolos sutartimi šalys susitarė, jog sutartis yra neatlygintinė, palūkanos nenumatomos (sutarties 3 punktas), todėl, šalims susitarus, kad nekils įstatymuose numatyta pareiga mokėti palūkanas, teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti kompensuojamąsias palūkanas;
5.4. teismas ieškovui iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (5 200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 116,68 Eur bylinėjimosi išlaidų (87 proc. nuo 134 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą ir grąžinti bylą į pirmąją instanciją pakartotiniam nagrinėjimui; netenkinus prašymo grąžinti bylą pakartotiniam nagrinėjimui, nagrinėti bylą iš esmės ir apeliacinį skundą tenkinti, tai yra įskaityti atsakovo 5 500 Eur atliktą mokėjimą į bendrą ieškovui grąžintiną pagal sutartį 16/06/08 sumą, kitus ieško reikalavimus atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
6.1. ieškovas reikalavo iš atsakovo priteisti 5 200 Eur sumą. Ši suma kilo iš šalių 2016 m. birželio 8 d. pasirašytos paskolos sutarties, pagal kurią atsakovas įsipareigojo dalį skolos (3 000 Eur) grąžinti iki 2016 m. gruodžio 31 d., o likusią dalį skolos (9 000 Eur) grąžinti iki 2017 m. gruodžio 31 d. Atsakovas skolą yra grąžinęs, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė įskaityti atsakovo atliktus du mokėjimus, kadangi atsakovas per klaidą netinkamai nurodė pavedimo paskirtyje paskolos datos numerį (vietoje 16/06/08 nurodė 8/28). Ši aplinkybė turėtų būti pripažįstama kaip žmogiška klaida, o ne priežastis neįskaityti atsakovo atlikto mokėjimo. Ieškovas, siekdamas pasinaudoti šia atsakovo padaryta rašymo klaida, sąmoningai klaidino pirmosios instancijos teismą, nurodydamas, kad neva egzistavo dar kita sutartis;
6.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Teismas neįskaitė atsakovo atlikto mokėjimo, kurio dydis yra 5 500 Eur (taikoma CK 6.871 straipsnio 4 dalis), nes, atliekant mokėjimus, per klaidą buvo nurodyta, kad mokama pagal neegzistuojančią sutartį (8/28), nors užskaitė mokėjimus, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta tik „pagal sutartį“;
6.3. tuo atveju, jeigu sutartis (8/28) egzistuotų, ieškovas būtų pateikęs arba rašytinę sutartį, arba notariškai patvirtintą sutartį, tačiau ieškovas nepateikė absoliučiai jokių dokumentų, kurie patvirtintų sutarties (8/28) egzistavimą, o teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Atsakovas negali įrodyti fakto, kurio nebuvo, tai yra, kad kita sutartis neegzistavo (tai nelogiška ir neįmanoma), būtent ieškovas turėjo įrodyti, kad jo nurodyta sutartis iš tiesų buvo sudaryta. Šių aplinkybių ignoravimas bei nevertinimas pažeidžia ir bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.
7. Ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. apeliantas yra skolingas ieškovui 5 200 Eur sumą pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad yra atsiskaitęs pagal ginčo paskolos sutartį, sumokėdamas 5 500 Eur. Apeliantas 2017 m. spalio 2 d. atliko du mokėjimus 3 000 Eur sumai ir 2 500 Eur sumai, kurių paskirtyje aiškiai nurodė, jog tai yra dalinis paskolos grąžinimas pagal sut. 8/28, tai yra pagal kitą paskolos sutartį, sudarytą 2017 m. rugpjūčio 28 d. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog apeliantas, nurodydamas mokėjimo paskirtį, suklydo. Apeliantas, pervesdamas pinigus, net du kartus suvedė tą pačią mokėjimo paskirtį, todėl nesutiktina, jog asmuo, kuris taip pat yra ir verslininkas, du kartus per klaidą galėjo nurodyti netinkamą mokėjimo paskirtį. Akivaizdu, jog mokėjimo paskirtis atspindi apelianto valią, nes kiekvieną kartą diferencijuotai buvo nurodoma pervedamų pinigų paskirtis, todėl nėra pagrindo abejoti apelianto sąmoningumu ir atliktų veiksmų supratimu, bei vertinti, jog mokėjimo paskirtis nurodyta suklydus;
7.2. paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino. Iš AB Swedbank banko išreikalauti duomenys patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta ne viena paskolos sutartis. Apeliantas yra ieškovo vaikystės draugas, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimu grįsti santykiai. Apeliantui 2017 m. spalio 2 d. atsiskaičius pagal 2017 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį, ieškovas nepasidarė 2017 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutarties kopijos. Skolos dokumento nebuvimas pas kreditorių panaikina įstatyminę prezumpciją apie skolos negrąžinimą, kadangi skolos dokumento grąžinimas siejamas su pačios skolos grąžinimu (CK 6.65 straipsnis);
7.3. apelianto paaiškinimai yra prieštaringi, todėl laikytini nepatikimais. Apeliantas tvirtindamas, jog 2017 m. spalio 1 d. atlikdamas du mokėjimus 5 500 Eur sumai atsiskaitė pagal ginčo paskolos sutartį, nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl grąžintina suma sudaro 12 300 Eur, o ne 12 000 Eur, jei paskolos sutartis buvo neatlygintinė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
14. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovas R. L. ir atsakovas E. J. 2016 m. birželio 8 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 12 000 Eur paskolą. 2016 m. birželio 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1658, atliktas kredito įstaigoje AB SEB bankas, patvirtina, jog ieškovas 12 000 Eur paskolos sumą pervedė į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovas paskolą įsipareigojo grąžinti dalimis iki 2017 m. gruodžio 31 d., tai yra ¼ paskolos sumos grąžinti iki 2016 m. gruodžio 31 d., o ¾ paskolos sumos – iki 2017 m. gruodžio 31 d. Šalys susitarė, jog paskolos sutartis yra neatlygintinė, palūkanos nenumatomos.
15. Ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 200 Eur negrąžintos skolos pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį, 754,36 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 5 200 Eur paskolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (5 200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patenkintų / atmestų ieškinio reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą į pirmąją instanciją pakartotiniam nagrinėjimui arba nagrinėti bylą iš esmės ir įskaityti atsakovo 5 500 Eur mokėjimus į bendrą ieškovui grąžintiną pagal sutartį 16/06/08 sumą, kitus ieško reikalavimus atmesti.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nėra grąžinęs ieškovui visos paskolos. Neišeinant už apeliacinio skundo ribų, toliau bus pasisakoma būtent šiais aspektais.
17. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką).
19. Nagrinėjamu atveju šalys paskolos sutarties sudarymo fakto neginčija, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo pagal paskolos sutartį fakto. Apeliantas teigia, kad visą paskolą pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį ieškovui yra grąžinęs. Taigi, pagal prieš tai nurodytą teismų praktiką, nesant ginčo dėl paskolos suteikimo, aplinkybę, jog paskola yra grąžinta, privalo įrodyti paskolos gavėjas, šiuo atveju – apeliantas (CPK 178 straipsnis).
20. Minėta, jog pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį ieškovas atsakovui suteikė 12 000 Eur paskolą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantas iki 2016 m. gruodžio 31 d. sumokėjo ieškovui 800 Eur (2016 m. gruodžio 22 d. mokėjimo nurodymas Nr. 434, paskirtis „dal. paskolos grąžinimas pagal sut. 16/06/08“). Nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. apeliantas sumokėjo ieškovui dar 6 000 Eur, tai yra nurodytu laikotarpiu apeliantas atliko 6 (šešis) mokėjimus po 1 000 Eur, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „dal. paskolos grąžinimas pagal sutartį“. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantas ieškovui grąžino 6 800 Eur paskolos dalį. Tarp šalių kyla ginčas dėl likusios 5 200 Eur sumos grąžinimo.
21. Aplinkybę dėl paskolos grąžinimo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.
22. Kasacinis teismas yra suformavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2017 m. spalio 1 d. mokėjimo nurodymais Nr. 486 ir Nr. 124, atliktais kredito įstaigoje AB Swedbank, apeliantas ieškovui sumokėjo 3 000 Eur ir 2 500 Eur sumas. Apeliantas tvirtina, jo šie mokėjimo nurodymai patvirtina jo visišką atsiskaitymą pagal 2016 m. birželio 8 d. paskolos sutartį. Pažymėtina, jog, įvertinus 2020 m. rugsėjo 14 d. AB SEB bankas pažymą dėl informacijos pateikimo, kurioje pateikti minėtų mokėjimo nurodymų operacijų aprašymai, matyti, jog abiejų 2017 m. spalio 1 d. mokėjimai yra „dal. paskolos grąžinimas pagal sut. 8/28“. Analogiškas aplinkybes patvirtina ir AB Swedbank 2021 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikta pažyma dėl informacijos pateikimo, kurios prieduose taip pat nurodyta, jog 2017 m. spalio 1 d. mokėjimo nurodymų Nr. 486 ir Nr. 124 mokėjimų paskirtis buvo „dal. paskolos grąžinimas pagal sut. 8/28“.
24. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 5 500 Eur suma, kurią apeliantas sumokėjo minėtais 2017 m. spalio 1 d. mokėjimo nurodymais, yra kitos, tai yra 2017 m. rugpjūčio 28 d., sudarytos paskolos grąžinimas. Apeliantas šių išvadų nepaneigė. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog atsakovas, įrodinėdamas paskolos grąžinimą pirmosios instancijos teisme, buvo pakankamai pasyvus: ne kartą prašė teismo posėdžius atidėti, galiausiai žodiniame bylos nagrinėjime (teismo posėdyje) nedalyvavo ir paaiškinimų neteikė, o savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime, rašytiniuose paaiškinimuose) atsakovas nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė iš esmės tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas konkrečiu atveju neįvykdė savo pareigos įrodyti paskolos grąžinimo faktą. Dėl atsakovo nurodomų aplinkybių, jog, atlikdamas du 2017 m. spalio 1 d. mokėjimo pavedimus bendrai 5 500 Eur sumai, jis per klaidą netinkamai nurodė pavedimo paskirtyje paskolos datos numerį (vietoje 16/06/08 nurodė 8/28), pažymėtina, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog kiekvienas apelianto atliktas mokėjimo nurodymas buvo diferencijuojamas, todėl nėra pagrindo abejoti apelianto sąmoningumu ir atliktų veiksmų supratimu, bei vertinti, jog būtent dviejų 2017 m. spalio 1 d. atliktų mokėjimo nurodymų paskirtis buvo nurodyta suklydus. Be to, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, abejonių atsakovo dėstoma pozicija, kad jis grąžino visą paskolos sumą pagal ginčo paskolos sutartį, kelia ir tai, kad, įvertinus ginčo paskolos sutarties sąlygas (paskolos sutarties 3 punkte yra aiškiai nurodyta, jog paskola yra neatlygintinė), akivaizdu, kad 5 500 Eur sumą sumokėjus pagal ginčo sutartį bei atlikus kitus aukščiau aptartus apelianto mokėjimus bendrai 6 800 Eur sumai, ieškovui būtų grąžinta ne 12 000 Eur paskolos suma, o 12 300 Eur, kas neatitinka paskolos sutarties dalyko, šalims nesusitarus dėl palūkanų mokėjimo (2016 m. birželio 8 d. paskolos sutarties 3 punktas).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo teksto matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus), pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovo nurodytas aplinkybes dėl paskolos grąžinimo paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl, nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
27. Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.