- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-5405-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00063-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. P. 2016-01-07 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų priteisti 1 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad buvo kalinamas gyvenamosiose bei karantino patalpose, kurių plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Atliekant bausmę karantino ir gyvenamosiose patalpose trūko natūralios ir dirbtinės apšvietos, ant sienų ir lubų buvo paplitęs pelėsis, patalpose buvo šalta ir drėgna. Nurodo, kad dėl šių aplinkybių patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, jam sutriko sveikata ir miegas, apėmė depresija, prarado pasitikėjimą savimi, tapo dirglus aplinkai bei žmonėms.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 6–13).
Paaiškino, kad nuteistieji karantino tipo patalpose yra laikomi trumpą laiką, šioje patalpoje esančių asmenų skaičius yra nepastovus. Vilniaus pataisos namų karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai būna užpildyta vienu trečdaliu, šios patalpos dienos metu nėra rakinamos, nuteistieji, paskirti į šias patalpas, gali laisvai judėti dienos metu. Atsakovas neturi galimybės nustatyti kiek asmenų buvo kalinama kartu su pareiškėju karantino ar gyvenamosiose patalpose, tačiau teigia, kad plotas, tenkantis vienam asmeniui, atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Netgi nustačius vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą, pareiškėjas negalėjo patirti neturtinės žalos, nes gyvenamosiose patalpose dienos metu galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o privalėjo jose būti tik nakties metu. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia, nes į juos patalpinami padarę nusižengimą ir pažeidę pataisos įstaigos tvarką asmenys, todėl patekimas į šias patalpas priklauso tik nuo asmens valios. Pareiškėjas dalį bausmės atliko kamerų tipo patalpose, nes atlikinėjo nuobaudas, skirtas už įstaigos rėžimo reikalavimų pažeidimus. Pažymėjo, kad į kamerų tipo patalpos bendrą plotą turi būti įskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo plotas, nes kamerų tipo patalpų sanitariniais mazgais naudojasi tik toje patalpoje nuobaudas atliekantys nuteistieji. Pabrėžė, kad karantino patalpa Nr. 109, kamerų tipo patalpos bei gyvenamosios patalpos (bendrabučio tipo), kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, įrengtos vadovaujantis kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis taisyklėmis. Visose nurodytos patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos ventiliavimo sistemos. Taigi patalpos atitinka higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pabrėžia, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė. Skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl pagrindo tenkinti skundą nėra.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl kalinimo Vilniaus pataisos namuose nuo 2013-04-05 iki 2015-10-29 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis karantino, gyvenamosiose patalpose bei kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma karantino, gyvenamosiose patalpose bei kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pagal šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš atsakovės atsiliepime pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas patikrinus jo sveikatą ir atlikus sanitarinį švarinimą patalpintas Vilniaus Pataisos namų karantino patalpoje Nr. 109. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, tačiau nurodė, kad karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m, yra 6 miegamosios vietos. Iš administracinėje byloje esančios karantino patalpos Nr. 109 2016-01-29 schemos matyti, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m (b. l. 15). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, minėtoje patalpoje laikant 6 asmenis, kiekvienam iš jų tektų po 3,3 kv. m gyvenamojo ploto. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas dar su keturiais asmenimis, taigi teisės aktų reikalavimai tokiu atveju nebuvo pažeisti.
Iš karantino patalpos pareiškėjas perkeltas į gyvenamąsias patalpas. Atskirais laikotarpiais pareiškėjas gyveno šiose (bendrabučio tipo) gyvenamosiose patalpose, vienam asmeniui teko nurodytas plotas: gyvenamosios patalpos Nr. 305, bendras plotas – 33, 15 kv. m, 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,3 kv. m.; Nr. 302, plotas – 29, 80 kv. m., 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3, 31 kv. m; Nr. 314, plotas – 14, 44 kv. m., 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,61 kv. m.; Nr. 303, plotas – 32, 02 kv. m., 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3, 2 kv. m.; Nr. 305 (II gyvenamasis korpusas), plotas – 23, 02 kv. m., 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3, 28 kv. m. (b. l. 17–18). Nors Vilniaus pataisos namai nepateikė duomenų kiek asmenų gyveno kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėju, laikant, kad nurodytose patalpose gyveno tiek žmonių, kiek maksimaliai įrengta miegamųjų vietų, plotas, tenkantis vienam asmeniui, nepažeidžia bendrabučių tipo gyvenamosioms patalpoms nustatyto 3,1 kv. m. ploto reikalavimų.
Atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo perkeltas į kameros tipo patalpas dėl Vilniaus pataisos namų bausmės atlikimo rėžimo pažeidimo. Pareiškėjas buvo kalinamas šiose kameros tipo patalpose, kiekvienam iš jų teko nurodytas plotas: kameros tipo patalpa Nr. 1, plotas – 13, 05 kv. m., 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4, 35 kv. m.; Nr. 3, plotas – 13, 64 kv. m., 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4, 54 kv. m.; Nr. 14, plotas – 13, 5 kv. m., 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4, 5 kv. m.; Nr. 8, plotas – 11, 33 kv. m., 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5, 67 kv. m.; Nr. 5, plotas – 14, 08 kv. m., 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4, 69 kv. m. Pažymėtina, kad nors atsakovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose kamerose, tačiau net ir darant prielaidą, jog kamerose buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų kamerų nebuvo pažeisti. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas apgyvendindamas pareiškėją aukščiau nurodytose kameros tipo patalpose nepažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodyto minimalaus 3,6 ploto reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad karantino bei gyvenamosiose patalpose Nr. 305, Nr. 302, Nr., 314 trūko natūralios ir dirbtinės apšvietos, patalpose ant sienų ir lubų buvo paplitęs pelėsis, buvo šalta ir drėgna.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, be to, 22 p. Nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 p. nustatyta, kad temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28C, šaltuoju – 18-22C. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus pataisos namų patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Teismo vertinimu, tokia kamerų vėdinimo sistema atitinka teisės aktų reikalavimus.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad buvimo Vilniaus pataisos namuose metu būtų skundęsis dėl blogų kalinimo sąlygų. Atsižvelgiant į ilgą kalinimo laikotarpį, bet koks vidutinio apdairumo asmuo, nepatenkintas kalinimo sąlygomis, galėjo teikti skundus Vilniaus pataisos namų administracijai, tačiau pareiškėjas jokių skundų įstaigos administracijai nereiškė, nors tokią teisę turėjo (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, abejoti Vilniaus pataisos namų paaiškinimais nėra pagrindo, kadangi atsakovo nurodytos sąlygos atitinka Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.
Teismas, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, ištyręs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo laikymas Vilniaus pataisos namuose atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus pataisos namų administracija atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.
Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str.,
nusprendė:
pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.