Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų J. B. ir J. B. atstovo advokato Dariaus Matulevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-348-358/2012 pagal ieškovų J. B. ir J. B. ieškinį atsakovams V. M., B. M. ir trečiajam asmeniui Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarei J. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas kilusį ginčą dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovų teigimu, sudarytos jiems klystant dėl sutarties dalyko, pripažinimo iš dalies negaliojančia, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių, sudarytų dėl suklydimo, pripažinimą negaliojančiais, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat nenukrypo nuo procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo praktikos, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą laikyti teisėtu ir pagrįstu. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose yra nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Ieškovams pareiškus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, būtent jiems galioja įrodinėjimo teisinė pareiga, nustatyta CPK 178 straipsnyje, įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas. Kai pareiškiamas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškovas privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas kuris nors iš įstatyme įtvirtintų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Ieškovai pareikštą ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžia jų nurodytomis ir įrodinėtomis aplinkybėmis dėl jų suklydimo dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties dalyko, t.y. jie savo reikalavimą grindžia CK 1.90 straipsnyje nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu (sudarius sandorį dėl suklydimo). Teisėjų kolegijos manymu, apeliantai neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą dalį ginčijamo sandorio pripažinti negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantai sudarydami sandorį iš esmės neklydo dėl jo dalyko.

Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Pažymėtina, kad iš esmės visi apeliacinio skundo argumentai yra susiję su netinkamu šalių nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų vertinimu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas būtent dėl to, kad netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų visetą sąsajumo aspektu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, byloje nustatytų aplinkybių interpretavimo, mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, įrodymus vertino atsižvelgdamas į jų visetą, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Vien tas faktas, kad nebuvo priimtas apeliantams palankus sprendimas, nesudaro pagrindo teigti teismą įrodymus vertinus netinkamai. Detaliai dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu konkrečių bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu pasisakytina toliau.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu

Remiantis CK 1.90 straipsniu sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei jis sudarytas iš esmės suklydus. Dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškinį gali pareikšti klydusi šalis. Suklydimu yra laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 str. 4 d.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t.y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį. Tuo atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančiu nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta sudarant sandorį, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Byloje kilo ginčas dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, kaip sudaryto dėl suklydimo. Nustatyta, kad 2002 m. gegužės 13 d. apeliantai J. B. ir J. B. bei atsakovai V. M. ir B. M. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią sutuoktiniai J. B. ir J. B. pardavė, o sutuoktiniai V. M. ir B. M. nupirko 0,1646 ha ploto žemės sklypą (iš jo žemės ūkio naudmenos 0.081 ha), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančius statinius: vieno aukšto gyvenamąjį namą 1A1p (nebaigtą statyti), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais: kiemo statiniais (tvora, ½ dalimi šulinio, kiemo aikštele), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), už bendrą 40 000 Lt sumą, iš kurių 5 000 Lt už žemės sklypą ir 35 000 Lt už pastatus. Ginčo dėl to, kad minėta sutartis šalių buvo sudaryta, nekyla, tačiau apeliantai prašo pripažinti minėtą sutartį iš dalies negaliojančia teigdami, jog minėtoje sutartyje yra neteisingai nurodytas sutarties dalykas, kadangi jis neatitinka jų valios. Apeliantų, o taip pat ir atsakovo V. M. teigimu, šalys tarėsi tik dėl dalies pirmiau nurodyto žemės sklypo, t.y. tik dėl 0,0983 ha ploto žemės sklypo, kuriame yra pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti pastatai, perleidimo. Remiantis CK 1.90 straipsnio 4 dalimi suklydimas dėl sandorio dalyko gali būti pripažįstamas turinčiu esminės reikšmės, tačiau bet kokiu atveju ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu gali būti tenkinamas tik tokiu atveju, jei būtų konstatuota, kad suklydimas buvo esminis, t.y. pirmiausia turi būti konstatuotas pats suklydimo faktas, o taip pat turi būti įvertinta ir tai, ar suklydimas buvo esminis. Taigi tik esant įrodytam esminio suklydimo faktui būtų galima teigti, kad apeliantai, klysdami dėl sandorio dalyko, klydo iš esmės. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantai neįrodė pirmiau nurodytą nekilnojamojo turto perleidimo sandorį sudarę iš esmės suklydę dėl minėto sandorio dalyko.

Sprendžiant sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą būtina atsižvelgti į tai, kad sandoriai yra sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t.y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t.y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, o taip pat sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu, dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas protingas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atlikdamas kokį nors veiksmą turi apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, taip pat pakankamai atidžiai ir rūpestingai elgtis atlikdamas bet kokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris sudarydamas sandorį elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, negali vėliau to sandorio ginčyti remdamasis savo neapdairumu ar nerūpestingumu.

Kaip jau buvo nurodyta, apeliantai dalį ginčijamo sandorio prašo pripažinti negaliojančiu dėl to, jog jie suklydo dėl sandorio dalyko. Apeliantų teigimu, šalys, sudarydamos sandorį, buvo susitarę, jog sandorio metu bus perleidžiama tik dalis žemės sklypo, jog šalių valia buvo išreikšta aiškiai, suprantamai, pagrindo abejoti tikrąja šalių valia nekilo, kadangi apeliantai niekuomet nebūtų pardavę viso jiems nuosavybės teise priklausančio vienintelio nekilnojamojo turto, t.y. žemės sklypo ir visų jame esančių pastatų. Apeliantų teigimu, jų valia dėl dalies žemės sklypo pardavimo buvo aiški ir iš apelianto J. B. atliekamų veiksmų, t.y. dokumentų, reikalingų sandoriui sudaryti, rinkimo, žemės sklypo padalijimo plano bei parduodamos žemės sklypo dalies kadastrinių matavimų bylos parengimo, šių dokumentų pateikimo notarei. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi visi pirmiau nurodyti apelianto veiksmai niekaip nepatvirtina buvus šalių valią sudaryti tik dalies žemės sklypo perleidimo sandorį. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimas žemės sklypo padalijimo plano bei parduodamos žemės sklypo dalies kadastrinių matavimų bylos parengimas nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantai ketino parduoti tik dalį žemės sklypo, kadangi minėti dokumentai parengti dar 2000 metais, o ginčijamas sandoris sudarytas 2002 metais. Pagrįstu laikytinas atsakovės B. M. atsiliepime nurodytas argumentas, jog per tiek laiko šalys savo nuomonę dėl žemės sklypo padalijimo galėjo ir pakeisti. Tokią prielaidą daryti leidžia ir ta aplinkybė, jog minėtų dokumentų pagrindu žemės sklypo padalijimas nebuvo teisiškai įregistruotas, per nurodytą laikotarpį iki ginčijamos sutarties sudarymo apeliantai sklypo padalijimo neįteisino, todėl toks delsimas sudaro pagrindą manyti jų valią dėl jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padalijimo galimai pasikeitus. Net ir pirmiau nurodytų dokumentų pateikimas notarei nepatvirtina apeliantų ieškinio reikalavimo pagrįstumo, kadangi konkreti valia sudaryti tik dalies žemės sklypo perleidimo sandorį nebuvo išreikšta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tiek į apeliantų, tiek ir atsakovo V. M. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, iš kurių galima spręsti, jog konkrečios valios būtent tik dėl dalies žemės sklypo perleidimo aiškiai notarei nebuvo išreiškę, kas taip pat patvirtina, kad šalių valia sutartyje atspindėta tinkamai, kadangi, priešingu atveju, šalys būtų konkrečiai ir aiškiai nurodę sudaromo sandorio dalyką. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantai, sudarant ginčo sandorį, elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, kadangi, kaip kad jie nurodė, jie nebuvo nuvykę pas notarę, kuri tvirtino sudaromą sandorį dėl sutarties sąlygų konkretaus nurodymo, sandorio tvirtinimo metu nesidomėjo sutarties sąlygomis ir visiškai pasitikėjo tik atsakovo V. M. veikimu. Toks apeliantų elgesys, dėl kurio šiuo metu jiems galimai yra kilę neigiamų padarinių, negali būti pateisinamas. Kaip jau buvo nurodyta, civilinių teisinių santykių dalyvių elgesys vertinamas vadovaujantis protingumo principu, todėl apeliantams nesielgiant kaip protingiems, rūpestingiems ir atidiems teisinių santykių dalyviams, jie turi prisiimti ir neigiamus šių veiksmų padarinius. Kaip teismo sprendimo teisėtumui neturintis reikšmės nevertintinas argumentas, jog apeliantai niekuomet nebūtų sutikę parduoti jiems priklausančio vienintelio žemės sklypo bei visų jame esančių pastatų, kadangi tai yra tik subjektyvus apeliantų galimų veiksmų vertinimas.

Nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai priimtame sprendime dėl į bylą pateiktos nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nepasisakė, tačiau vertino ieškinyje ieškovų nurodytas aplinkybes dėl joje tik dalies žemės sklype esančių pastatų nurodymo, taip pat tik dėl ½ dalies šulinio įregistravimo. Teisėjų kolegijos manymu, nurodytos aplinkybės nepatvirtina šalių valios sudaryti tik dalies žemės sklypo perleidimo sandorį, o sutartyje nurodyta ½ dalis šulinio tik dėl to, kad tik į tokią dalį buvo įregistruota apeliantų nuosavybės teisė. Negalima turto perleisti daugiau, nei kad jo turi. Šiuo atveju apeliantai sandorio metu galėjo perleisti tik tą turtą, kuris jų vardu buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Kaip jau buvo minėta, kadangi kadastrinė byla buvo sudaryta dar iki ginčijamo sandorio sudarymo 2000 metais, ji negali patvirtinti tikrosios šalių valios ginčijamo sandorio metu dėl aukščiau paminėtų argumentų. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje esančios nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenimis, laikant, kad šioje byloje esantys duomenys niekaip negali patvirtinti apeliantų tikrosios valios, nepasisakytina, kaip neturinčių reikšmės teismo sprendimo teisėtumui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantai, pasisakydami dėl sandorio metu ketinto perleisti nekilnojamojo turto apimties nebuvo nuoseklūs, jų parodymai keitėsi. Iš pradžių jie teigė, kad ketino perleisti viso turimo turto ½ dalį, o vėliau nurodė, kad tai yra tik klaida, tačiau tokius pačius duomenis pateikė ir atsakovas V. M. savo atsiliepime į ieškinį (b.l. 37, t. 1), nors vėliau savo poziciją taip pat pakeitė. Toks šių šalių savo pozicijų derinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, keičiant jas sutartinai, nors ir teigiant iš pradžių klydus, kas kelia abejonių, nes net trys asmenys iš karto klysta dėl tų pačių dalykų, rodo minėtų asmenų suinteresuotumą vienoda jiems palankia bylos baigtimi. Nurodytos aplinkybės, net ir nesant tiesioginių įrodymų, pagrįstai leidžia manyti esant pagrįstais teismo sprendime nurodytus motyvus tiek dėl apeliantų kreipimosi į teismą tik dėl pablogėjusių atsakovo santykių su sutuoktine B. M., tiek ir dėl atsakovo V. M. pozicijos ieškinio pagrįstumo klausimu, dėl ko nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl šių aplinkybių.

Taip pat sprendžiant dėl tikrosios šalių valios sudaromo sandorio metu atkreiptinas dėmesys į byloje esančioje 2002 m. balandžio 8 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymoje Nr. 181 nurodytus duomenis. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad tarnyba neprieštarauja dėl namų valdos performinimo kito statytojo vardu, t.y. joje sutikimas duodamas būtent dėl visos, o ne dėl dalies namų valdos performinimo kito asmens vardu. Nors sudaromo sandorio metu apeliantai teigė statęsi ir ūkio pastatą, kuris pasiliko jų nuosavybėje, tačiau minėtoje pažymoje nėra nurodoma, ar sutinkama dėl to, jog namų valda būtų padalinta ar kad leidimas statyboms turėtų būti gautas papildomai naujojo statytojo vardu, nes iki tol buvęs valdos savininkas tą leidimą turi. Minėtoje pažymoje konkrečiai kalbama apie sutikimą dėl visos namų valdos performinimo kito statytojo vardu, kas taip pat leidžia spręsti pirkimo-pardavimo sutartyje esant tinkamai įtvirtintą šalių valią dėl sandorio dalyko.

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tuo argumentu, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu viso žemės sklypo ir jame esančių pastatų rinkos vertė buvo bent du kartus didesnė nei ta, kuri nurodyta ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Pirmiausia paminėtina, kad apeliantai nurodytos aplinkybės neįrodinėjo jokiomis priemonėmis, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, o, nurodė, kad, remiantis ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytais duomenimis, sutartyje minimus pastatus Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialas buvo įvertinęs net didesne suma, nei kad šalys susitarė sutartyje. Tuo tarpu minėta įmonė duomenyse (t.1, b.l. 12-13) nurodė, kad Žemės sklypo indeksuota vertė tik 230 Lt mažesnė nei nurodyta sutartyje, todėl pagrįstai kyla abejonių dėl nurodytų apeliantų aplinkybių teisingumo. Kaip jau buvo nurodyta, apeliantai, būdami laisvais ir lygiateisiais civilinių teisinių santykių dalyviais ir manydami, kad sutartyje nurodyta pirkimo-pardavimo kaina neatitinka tikrosios perleidžiamo turto vertės galėjo su tokia sąlyga nesutikti, nesudaryti ginčijamos sutarties, tačiau tai nereiškia, jog sutartyje buvo netiksliai nurodytas sutarties dalykas.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su notarės galimu suinteresuotumu bylos baigtimi ir jos nešališkumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai nepagrįstai teigia pirmosios instancijos teismą laikius notarės paaiškinimus turint didesnę įrodomąją galią. Pažymėtina, kad teismas sprendime yra tik nurodęs, jog nėra pagrindo abejoti notarės paaiškinimais dėl to, jog šalys buvo supažindintos su sutarties tekstu. Teismas laikė, kad šiais notarės paaiškinimais nėra pagrindo abejoti, tačiau priešingai, nei, kad nurodė apeliantai, teismas notarės parodymų nelaikė turinčiais didesnę įrodomąją galią. Apeliantai tik kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad notarė sandorio sudarymo metu nesupažindino apeliantų su paruošta pirkimo-pardavimo sutartimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo abejoti notarės, patvirtinusios ginčijamą sandorį, nešališkumu, kadangi ji nėra suinteresuota šios civilinės bylos baigtimi. Be to, atsakovė B. M. patvirtino, kad sandorio sudarymo metu jiems sutartis buvo perskaityta, todėl pagrindo abejoti šia aplinkybe, nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamoje sutartyje šalys savo parašais patvirtino, kad jiems sudaromos sutarties turinys, sąlygos ir pasekmės išaiškintos, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog šalims nebuvo žinomos sudaromos sutarties sąlygos, kas taip pat patvirtina aplinkybę, jog notarė buvo išsiaiškinusi tikrąją šalių valią dėl sudaromo sandorio ir ji tinkamai buvo įtvirtinta šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Nepagrįstais laikytini ir kiti apeliacinio skundo argumentai dėl notarės, patvirtinusios ginčijamą sandorį suinteresuotumu bylos baigtimi, o taip pat aplinkybėmis, dėl kurių, apeliantų teigimu, jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Priešingai, nors apeliantai teigia, kad notarės parodymai turėtų būti vertinti kritiškai dėl to, kad ji nepamena tiek sutarties sudarymo, aplinkybių, tiek ir to fakto, kad prieš 3 metus, kaip kad nurodyta apeliaciniame skunde, buvo kreiptasi į ją dėl ginčijamame sandoryje padarytos klaidos, tačiau notarė savo parodymus davė remdamasi jos turimais duomenimis apie sudarytą sandorį. Be to, pačių apeliantų ir atsakovo V. M. parodymai tiek dėl sandorio sudarymo aplinkybių, tiek ir dėl tariamos klaidos paaiškėjimo momento vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl klaidos sutartyje ištaisymo į notarę buvo kreiptasi prieš trejus metus, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas J. B. nurodė, jog jiems apie klaidą sutartyje dėl sandorio dalyko tapo žinoma prieš du metus (b.l. 85, t. 1). Esant nurodytiems neatitikimams kyla pagrįstų abejonių tiek dėl apeliantų, tiek ir dėl atsakovo V. M. nurodytų aplinkybių egzistavimo ir šių asmenų sąžiningumo naudojantis jiems suteikta teise į teisminę gynybą. Taip pat paminėtina, kad notarės parodymai buvo vertinami visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, todėl nelaikytina, kad vien jie turėjo lemiamą reikšmę priimant skundžiamą sprendimą.

Apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas skundžiamame sprendime nėra pasisakęs dėl jų tikrosios valios ginčijamo sandorio sudarymo metu. Ta aplinkybė, kad konkrečiai ginčijamame sprendime nėra detaliai pasisakyta būtent apie apeliantų valią dėl sandorio dalyko, nesudaro pagrindo teigti, jog jų tikroji apeliantų valia sudaromo sandorio metu nagrinėjant bylą nebuvo išsiaiškinta. Pažymėtina, kad iš sprendime nurodytų motyvų galima spręsti teismui manius apeliantų valią sandorio sudarymo metu buvus tokią, kokia nurodyta ginčijamoje sutartyje.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai vertino šalių elgesį po ginčijamo sandorio sudarymo, nes nepagrįstai sprendė, jog naudojimasis faktiškai atidalintomis žemės sklypo dalimis nepaneigia apeliantų teisingo suvokimo apie ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Nors iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad sklypas yra padalintas jį pertveriant tvora, kad šalys skirtingai tvarko tas sklypo dalis, kuriose yra pastatai, kuriuose jie gyvena, tačiau nurodytos aplinkybės nepatvirtina šalių valios sudarant sutartį perleisti tik dalį žemės sklypo. Nors šalys ir gyvena skirtinguose ginčo žemės sklype esančiuose statiniuose, tačiau apeliantų elgesio įsirengiant ūkio pastatą, juo naudojantis ir tvarkant aplinką negalima vertinti vien tik kaip minėto turto savininkų elgesio. Kaip kad nurodė atsakovė B. M., esant geriems šalių tarpusavio santykiams šalių susitarimu apeliantams buvo leista gyventi ūkio pastate ir naudotis dalimi žemės sklypo. Primintina, kad V. M. yra apeliantų giminaitis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad galimai apeliantai klydo dėl sandorio perspektyvų, tačiau tai nepaneigia jų tikrosios valios dėl sandorio dalyko. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant šalių elgesį po sandorio sudarymo, būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantai iš esmės nesielgė kaip rūpestingi civilinių teisinių santykių dalyviai. Šiems teigiant, jog ūkinis pastatas priklauso jiems nuosavybės teise, jokių veiksmų, siekiant pastatą įregistruoti savo vardu nesiėmė, mokesčių už žemės sklypo dalį nemokėjo, net ir sužinoję, kad sudarytas sandoris galimai neatitinka jų valios, dėl to aktyvių veiksmų iš karto nesiėmė ir delsė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau nurodytus motyvus, į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimo suklydimo atsižvelgė į apeliantų išsilavinimą, amžių, jų darbinę ir gyvenimišką patirtį, į sutarties sąlygų aiškumą ir nesudėtingumą, į visas kitas sutarties sudarymo aplinkybes, nurodytas skundžiamame sprendime, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo apeliantų valios trūkumo sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį dėl ginčo dalyko, sprendė, kad apeliantų valia ginčijamoje sutartyje dėl žemės sklypo pardavimo yra išreikšta tinkamai, todėl pagrįstai apeliantų ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantai, būdami rūpestingais ir apdairiais civilinių teisinių santykių dalyviais, atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, turėjo ir galėjo tinkamai suvokti sudaromo sandorio esmę. Apeliantams neįrodžius aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, pagrįstumo, teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo tenkinti apeliantų ieškinį ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas galioti nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Byloje nustatyta, kad atsakovė B. M., ruošdama atsiliepimą į apeliantų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą, turėjo 400 Lt išlaidų (b.l. 15-16, t. 2), kuriuos prašo priteisti iš apeliantų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyto dydžio, todėl, kadangi apeliacinis skundas atmestas, sprendžia, kad prašoma suma priteistina iš apeliantų lygiomis dalimis, t.y. iš kiekvieno po 200,00 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.