Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. A. (Š. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Š. A. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 850 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpius 2017-03-02 iki 2017-07-01, nuo 2017-12-20 iki 2018-05-29 ir nuo 2018-09-17 iki 2018-09-21, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos kamerose Nr. 20, 59, 96 ir 72 neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, kamerose Nr. 72 ir 78 – higienos normos reikalavimų, kameroje Nr. 72 trūko baldų (taburečių), o kameroje Nr. 78 buvo per trumpa lova, šiose kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, laikėsi nemalonus kvapas.

Pažymėtina, kad laikymo sąlygos (kameros plotas, kameros atitikimas higienos normos reikalavimams, lovos išmatavimai, sanitarinio mazgo įrengimas ir privatumo jame užtikrinimas, nemalonus kvapas) kameroje Nr. 78, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018-09-17 iki 2018-09-21, įvertintos administracinėje byloje Nr. I-7896-257/2018. 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo Š. A. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018-09-17 iki 2018-09-21 patenkintas iš dalies, pripažinta, kad jo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 78 buvo pažeista, sprendimas įsiteisėjęs. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 78 už laikotarpį nuo 2018-09-17 iki 2018-09-21 nutrauktina.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2018-10-10 pažymos Nr. 60/09-36329 (1 t., 27-34 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Š. A. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017-03-10 iki 2017-06-30 ir nuo 2017-12-22 iki 2018-05-29, viso 273 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 93, 29, 20, 26, 3, 59, 46, 77, 75, 16, 72, 43, 19 ir 61, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 iki 18,69 kv. m., taigi visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Kameroje Nr. 20, kurios plotas 18,69 kv. m., kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, pareiškėjui teko 3,73 kv. m. kameros ploto, kameroje Nr. 59, kurios plotas 19,78 kv. m. ir buvo laikomi 3-4 asmenys, pareiškėjui teko nuo 4,94 iki 6,59 kv. m. kameros ploto. Kameroje Nr. 96 pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu iš viso nebuvo laikomas, o kameroje Nr. 72, kurios plotas 8,88 kv. m. ir kurioje pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, jam teko nuo 4,44 iki 8,88 kv. m. Taigi pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI kamerose jam teko mažiau kvadratinių metrų, nei numatyta teisės aktuose, nepagrįstas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kurias nurodo pareiškėjas (Nr. 20, 59 ir 72), dydžius (1 t., 27-34 b. l.), ir sanitarinių mazgų užimamą plotą (1 t., 35-36 b. l.) nustatė, kad kameroje Nr. 20, kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto (18,69 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (2,278 kv. m.), pareiškėjui teko 3,28 kv. m., kameroje Nr. 59, kai joje buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, iš kameros ploto (19,78 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,365 kv. m.), pareiškėjui teko 4,60 kv. m., o kameroje Nr. 72, kai joje buvo laikomi 2 asmenys, iš kameros ploto (8,88 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,662 kv. m.), pareiškėjui teko 4,11 kv. m. Taigi tik kameroje Nr. 20, kai joje buvo laikomi 5 asmenys (35 dienas), pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Įvertinus duomenis apie šiose kamerose baldų užimamą plotą – kameroje Nr. 20 baldai užėmė 7,43 kv. m., kameroje Nr. 59 – 5,36 kv. m., kameroje Nr. 72 – 1,6 kv. m., nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad apšvietimas kameroje Nr. 72 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, kamera avarinės būklės, šviestuvai pritvirtinti virvėmis, bet kada galėjo nukristi ir sužaloti.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad kamera Nr. 72 buvo patikrinta 2017 m. vasario 13 d., 2017 m. kovo 7 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. vykusių patikrinimų metu. 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte (1 t., 48-51 b. l.) užfiksuota, kad kameroje Nr. 72 dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra neatitinka higienos normos reikalavimų (dirbtinė apšvieta išmatuota 91 lx, kai turi būti 200 lx, oro temperatūra – 17°C, kai turi būti ne mažiau kaip 18°C), elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta, vizualiai matomų pelėsių šioje kameroje nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langą sudaryta. 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo metu patikrinus kamerą Nr. 72 nustatyta, jog veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, bei vizualiai matomo pelėsio nėra (1 t., 52-56 b. l.). Patikrinus šią kamerą 2018 m. balandžio 10 d. nustatyta, kad santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros rodikliai atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau dirbtinė apšvieta išmatuota tik 107 lx (pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas) (1 t., 72-75 b. l.). Iš byloje esančių pažymų apie 2016 – 2017 metais Šiaulių TI atliktus remonto darbus matosi, kad kamera Nr. 72 nebuvo remontuojama (1 t., 41-47 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 72 buvo laikomas nuo 2017-06-27 iki 2017-06-30 ir nuo 2018-03-13 iki 2018-05-29, higienos normos pažeidimai (dirbtinės apšvietos ir oro temperatūros) kameroje Nr. 72 užfiksuoti 2017 m. vasario 20 d., o dirbtinės apšvietos dar ir 2018 m. balandžio 10 d., todėl laikytina, kad dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 72 buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu 2018 m., tačiau oro temperatūros pažeidimas užfiksuotas 2017 m. vasario mėn., t.y. žiemos metu, o pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. birželio mėn., t.y. vasarą, todėl nėra pagrindo laikyti, kad oro temperatūros pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pareiškėjo teiginys, kad šviestuvai šioje kameroje buvo pritvirtinti virvėmis, bet kada galėjo nukristi ir sužaloti atmestinas, nes visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatė. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 72 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio, dirbtinę patalpų apšvietą, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad Šiaulių TI patalpose – kamerose šalta, drėgna trūksta gryno oro, tamsu, tačiau detalizuoja tik laikymo sąlygas kamerose Nr. 72 ir 78. Atsakovas į bylą pateikė aštuonis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 – 2018 metų patikrinimo aktus (1 t., 48-75 b. l.), iš kurių matosi, kad dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės parametrai ir galimybė išvėdinti kameras buvo patikrinti pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 75, 29, 46, 59, 93, 77, 19, 43, 61, 3, 19 ir 20, dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 75 užfiksuotas 2017 m. vasario 13 d., o kameroje Nr. 77 – 2017 m. gegužės 11 d., oro temperatūros pažeidimas kameroje Nr. 19 ir pelėsis kameroje Nr. 93 – 2018 m. balandžio 10 d. Kitose tikrintose kamerose dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės neatitikimo higienos normos HN 134:2015 reikalavimams nebuvo nustatyta, pažymėta, kad visose tikrintose kamerose vėdinimas per langus galimas. Pareiškėjas kameroje Nr. 75 buvo laikomas 2017 m. birželio ir 2018 m. kovo mėn., todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad dirbtinės apšvietos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pareiškėjas kameroje Nr. 77 buvo laikomas 2017 m. birželio mėn., todėl laikytina, kad dirbtinės apšvietos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Kameroje Nr. 19 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-12-22 iki 2018-01-31, oro temperatūros pažeidimas šioje kameroje nustatytas 2018 m. balandžio mėn., todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Kameroje Nr. 93 pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. kovo mėn., pelėsis šioje kameroje nustatytas 2018 m. balandžio mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 77 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio, dirbtinę patalpų apšvietą, reikalavimus, ir kameroje Nr. 19, pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 72 tualetas buvo neatitvertas, pastoviai sklido nemalonus kvapas.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 35-36 b. l.) matosi, kad kameroje Nr. 72 sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pagaminta iš OSB plokštės, sienelės aukštis – 1,95 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zoną šioje kameroje atskirtas nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 72 atitvertas užuolaida (1 t., 79 b. l.). Taigi pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 72 buvo neatitvertas, tačiau nagrinėjamu atveju šioje kameroje buvo laikomi ir 2 asmenys, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kameroje galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 72 buvo stalas ir viena kėdė, todėl tekdavo stovėti, laukiant kol kitas suimtasis pavalgys, per tą laiką maistas atšaldavo.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių darbužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime tik išanalizavo teisinį reglamentavimą dėl patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi, tačiau visiškai nepasisakė dėl kameroje Nr. 72 buvusių baldų, konkrečiai imant, suolų arba taburečių prie stalo. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (1 t., 37-40 b. l.), nurodyta, kad kameroje Nr. 72, kurios plotas 8,88 kv. m. ir kurioje gali būti laikomi daugiausia 2 asmenys, yra vienas stalas, 1 taburetė ir viena dviaukštė lova, taigi kamera Nr. 72 nebuvo aprūpinta minimaliu privalomu baldų, šiuo atveju taburečių, kiekiu, kad kiekvienam asmeniui tektų po vieną sėdimą vietą, nes kameroje Nr. 72 kartu su pareiškėju buvo laikomas dar vienas asmuo (1 t., 32-33 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus (kaip jis pats nurodo, laukti vietos prie stalo ir valgyti atšalusį maistą), o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamo apšvietimo kameroje Nr. 72 pablogėjo jo regėjimas. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (1 t., 17 b. l.) matosi, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 23 d. kreipėsi į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą skųsdamasis blogėjančia rega, jam buvo patikrintas regėjimas ir nutarta, kad reikalinga planinė oftalmologo konsultacija, tačiau pareiškėjas tuo pačiu nurodė, kad rega blogėja apie 10 metų, laisvėje pas akių gydytojus nesilankė. Kitų dokumentų, kurie leistų spręsti, jog regėjimas pareiškėjui pablogėjo būtent dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI, byloje nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis sveikatos sutrikimas pasireiškė dėl netinkamo kameros Nr. 72 apšvietimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (128 diena), kameroje Nr. 72 iš sanitarinio mazgo nuolat sklindantis nemalonus kvapas, nustatyti pažeidimai dėl kameros aprūpinimo būtiniausiais baldais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 850 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (1 t., 82-91 b. l.), nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-10-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2352-662/2018, 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2613-552/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 350 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. A. (Š. A.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Š. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Administracinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 78 už laikotarpį nuo 2018-09-17 iki 2018-09-21 nutraukti, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.