Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-10-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-486-468/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-12
Bylos Nr.
1A-486-468/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-52599-2019-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis
A. K.
Advokatai
Paulius Jablonskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-486-468/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52599-2019-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.2.1.; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui,nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-08-06 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta trisdešimties parų arešto bausmė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. pripažintas kaltu dėl to, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui: 2019-12-12 apie 14.00 val. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu abiem rankomis sugriebė savo sugyventinei O. P. už kaklo, sukeldamas šiai fizinį skausmą, po ko alkūne tyčia sudavė jai į lūpą bei kumščiu smogė į dešinįjį šoną, šiais veiksmais sukeldamas O. P. fizinį skausmą bei padarydamas nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimą ir dešinės šlaunies poodinę kraujosruvą. Šiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas P.Jablonskas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-08-06 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos nuostatas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus netinkamai įvertino įvykio situaciją, padarė nepagrįstas išvadas dėl A. K. kaltės, teismo išdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo, asmenybės charakteristikos rodo, jog bylą teismas išnagrinėjo šališkai, pažeisdamas bylos nagrinėjimo ribas. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo neatitinka BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų, nes abejonės buvo vertintos ne traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

4. Gynėjo manymu, teismas vertindamas bylos duomenis neatkreipė dėmesio į tai, kad iškvietus policijos pareigūnus nukentėjusiosios būsena buvo akivaizdžiai neadekvati, kas turėjo esminės įtakos duodamiems paaiškinimams ir įvykio aplinkybių vertinimui. Nurodo, kad iš nukentėjusiosios 2020-01-31 apklausos matyti, kad atsakydama į klausimą apie santykius su A. K., nukentėjusioji nurodė, kad jis yra buvęs sugyventinis, todėl teismo padarytos išvados, jog O. P. ir A. K. šioje byloje turėtų būti vertinami kaip šeima, gynėjo vertinimu, neturi jokio pagrindo. Pažymi, kad iš 2019-12-12 vyriausiojo patrulio G. Č. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, matyti, kad buvo nufotografuotas nukentėjusiosios veidas, dešinysis šonas (jį apnuoginus), tuo tarpu BPK 143 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmens apžiūrą reikiamoms aplinkybėms užfiksuoti, jeigu tokia apžiūra yra susijusi su asmens kūno apnuoginimu, atlieka tos pačios lyties ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gydytojas. Užfiksuotos nuotraukos rodo, kad šio įstatymo reikalavimo nebuvo paisoma, šį faktą patvirtina ir policijos pareigūnų, atlikusių pirminius veiksmus 2019-12-13 apklausos protokolas, tai reiškia, jog tokia apžiūra neatitinka įrodymams keliamų leistinumo kriterijų.

5. Pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog teismo medicinos specialisto nustatyta poodinė kraujosruva yra dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, tačiau kaltinime nurodytas sužalojimas dešiniajame šone, apžiūros protokolo fotonuotraukose matyti, jog nukentėjusiosios rodoma vieta yra dešinysis šonas, o ne dešinės šlaunies viršutinis trečdalis, kas rodo, jog ekspertai kraujosruvą nustatė ne toje vietoje, kur nurodė pati nukentėjusioji. Gynėjo vertinimu, pagal šios kraujosruvos aprašymą, akivaizdu, kad jos spalva (melsvai violetinė) būdinga kelių dienų traumai, o ne prieš 24 valandas iki apžiūros patirtai traumai. Pažymi, kad apie tariamai patirtą fizinį smurtą ir jo aplinkybes nurodė tik nukentėjusioji O. P., visi kiti duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, yra netiesioginiai įrodymai. Pažymi, jog tuo atveju, kai asmuo dėl vienų ar kitų aplinkybių (streso, sumišimo ar neteisingo aplinkybių vertinimo) davęs parodymus juos tikslina, papildo ar galų gale pakeičia ir paaiškina tokio savo elgesio priežastis, esantys šalutiniai duomenys, kilę iš nukentėjusio klaidingo pirminės situacijos vertinimo, neturi jokios teisinės reikšmės ir negali būti vertinami kaip vienas kitą papildantys įrodymai.

6. Nurodo, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusiosios O. P. policijos pareigūnams suteikta informacija apie nuolatinį jos patiriamą smurtą, lytinę prievartą, terorą, grasinimus ir bauginimą, tikėtina, yra teisinga, tuo tarpu baudžiamasis įstatymas draudžia grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Gynėjo vertinimu, teismo padarytos išvados apie ilgalaikį smurtą kenčiančios aukos atvejį yra deklaratyvios, neparemtos objektyviais duomenimis, parodo subjektyvų ir šališką požiūrį tiek į bylos situaciją, tiek į nukentėjusiąją bei nuteistąjį. Nurodo, kad nukentėjusiosios teiginiai apie tariamai patiriamą seksualinę prievartą apskritai nebuvo vertinami ir tiriami. Nurodo, kad teismo nustatytų aplinkybių nepatvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodoma prielaida, kad nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą ir kad sužalojimai yra nukentėjusiajai pasiekiamose vietose.

7. Pažymi, kad BPK 255 straipsnis nustato, jog teismas bylą nagrinėja tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, tuo tarpu šioje byloje teismas revizavo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-10611-19 priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, konstatuodamas, jog šis nutarimas, tikėtina, yra netinkamas, nepagrįstas, taigi neteisėtas, o tai, galimai, yra pagrindas ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Gynėjo nuomone, tokios teismo išvados negali būti pripažintos pagrįstomis ir demonstruoja teismo šališkumą. BPK nustato, kad pagal proceso dalyvių skundus dėl tyrimo nutraukimo revizuoja aukštesnysis prokuroras, vėliau ikiteisminio tyrimo vietos teisėjas, po to apygardos teismas, taigi, akivaizdu, jog nesusipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jos neįvertinus, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadas, net ir tikėtinas, apie priimtų įsiteisėjusių procesinių sprendimų pagrįstumą.

8. Gynėjas nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, mano, kad ji neadekvati. Gynėjo manymu, teismo išvados dėl bausmės skyrimo yra šališkos, nurodo, jog A. K. anksčiau neteistas. Pažymi, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtinto recidyvo vertinimo ir paskyrė su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę, tačiau visiškai nevertino, jog BK 67 straipsnis numato eilę baudžiamojo poveikio priemonių, padedančių įgyvendinti bausmės paskirtį – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ar nesiartinti, atsiprašyti nukentėjusiojo.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

10. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo A. K. gynėjo advokato P.Jablonsko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Žemesnės instancijos teismas

11. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. A. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jo atžvilgiu paskirta tinkama bausmė. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo

12. BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. A. K. pripažintas kaltu dėl to, kad konflikto metu abiem rankomis sugriebė savo sugyventinei O. P. už kaklo, sukeldamas šiai fizinį skausmą, po ko alkūne tyčia sudavė jai į lūpą bei kumščiu smogė į dešinįjį šoną, šiais veiksmais sukeldamas O. P. fizinį skausmą bei padarydamas nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimą ir dešinės šlaunies poodinę kraujosruvą.

13. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme A. K. teigė, kad nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nenaudojo, nurodė, kad nukentėjusioji išbėgo į laiptinę ir tuo jų konfliktas baigėsi. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, jog O. P. tėvų akivaizdoje pradėjo jį kaltinti, tėvams išėjus, jis iškart paskambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir pasakė, kad jo sugyventinė nori išsivežti jų vaiką pas savo mamą, kur yra netinkamos sąlygos augti vaikui, išgirdusi šį pokalbį O. P. išbėgo į laiptinę, pabaigęs savo telefoninį pokalbį jis iškvietė policiją, paaiškindamas, kad namuose kilęs konfliktas, prieš O. P. jis niekada nesmurtavo ir niekada nesukėlė jai fizinio skausmo (1 t., b. l. 65, 71), apklaustas teismo posėdžio metu A. K. taip pat tvirtino, kad O. P. namuose kėlė triukšmą, todėl bandydamas ją sustabdyti, jis paskambino į policiją bei „vaikų teisėms“, tai matydama nukentėjusioji taip pat griebė telefoną ir pati pradėjo skambinti į policiją, išbėgo į laiptinę, konflikto metu tarp jo ir nukentėjusiosios fizinio kontakto nebuvo ir jis nežino, iš kur ant jos kūno atsirado sužalojimai. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu kito – ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad nuteistasis ne tik su ja apsižodžiavo, bet ir prieš ją smurtavo, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad smurto nepatyrė.

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad pranešime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atliko protokole nurodyta, jog, O. P. teigimu, A. K. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, smaugė už kaklo, alkūne trenkė į lūpą, kumščiu trenkė į šoną, dėl šių veiksmų ji pajuto fizinį skausmą (1 t., b.l. 1-4), apklausiama ikiteisminio tyrimo metu O. P. taip pat parodė, jog įvykio dieną tarp jos ir A. K. kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis rankomis griebė jai už kaklo ir pasuko, tada alkūne smogė į lūpą ir kumščiu į šoną, pastūmė, ji suklupo, jautė fizinį skausmą, iškart po to nuteistasis ją išstūmė iš buto į laiptinę ir ji iškvietė policiją (1 t., b. l. 5-7, 23-24). Pakartotinai 2020-01-21 apklausiama kaip liudytoja O. P. nurodė, kad įvykio dieną, po to, kai išvyko A. K. tėvai, jie pradėjo bartis, ji pradėjo jam priekaištauti, pradėjo stumdytis, ar nuteistasis jai trenkė tyčia, ar jai mėlynės atsirado po to, kai jie stumdėsi, tikrai nežino, prisimena, kad ją jėga išstūmė iš buto į laiptinę ir ten ji iškvietė policiją, nes išsigando, kad jai grįžus namo gali sumušti, kadangi nuteistasis jau buvo teistas už smurtą prieš ją, atvykusiems policijos pareigūnams ji pasakė, kad prieš ją smurtavo, tačiau kažin, ar barnį ir apsistumdymą galima vadinti smurtu, dėl šio įvykio nuteistasis jos atsiprašė, ji jam atleido ir jokių pretenzijų neturi, todėl prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti. Apklausta teisiamojo posėdžio metu O. P. parodė, kad įvykio dieną grįžusi į namus ji pradėjo triukšmauti, priekaištauti A. K., buvo susinervinusi, rėkavo, įtarinėjo, kad nuteistasis turi kitą moterį, todėl paskambino į policiją, A. K. prieš ją nesmurtavo, dėl visko kalta ji pati, A. K. pradėjus skambinti į policiją, ji išbėgo į laiptinę ir pati taip pat paskambino į policiją, tai, ką ji sakė pareigūnams, yra netiesa, ji taip elgėsi iš pavydo, norėdama pakenkti A. K., iš tikrųjų nuteistasis jai jokių sužalojimų nepadarė, lūpą ji įsikando pati, šoną galimai užsigavo darbe, iš buto išėjo pati, skambindama į policiją ji verkė iš pykčio, iš nervų, viską suvaidino, teisme sako tiesą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios parodymai prieštaringi, siekiant nustatyti jų patikimumą, jie vertintini kitų bylos duomenų kontekste.

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai J. P., G. Č., tiesiogiai bendravę su nukentėjusiąja nedelsiant po įvykio, nurodė analogišką įvykių eigą, kaip ir O. P. duodama pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu J. P. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad atvykus į įvykio vietą, šalia buto durų juos pasitiko susijaudinusi, apsiverkusi, sužalota O. P., kuri nurodė, kad namuose tarp jos ir sugyventino kilo konfliktas, A. K. rankomis griebė jai už kaklo, po ko alkūne trenkė jai į veidą, prakirto viršutinę lūpą, kumščiu smogė jai į dešinį šoną ir ją pastūmė, neapsikentusi smurto, ji iškvietė policiją, ant O. P. veido buvo kraujosruva viršutinėje lūpoje, taip pat buvo paraudusi oda dešiniame šone. Liudytojas G. Č. taip pat prašė remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino, nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, prie buto įėjimo durų juos pasitikusi susijaudinusi, paraudusiu veidu ir verkianti O. P. nurodė, kad jos sugyventinis A. K. namuose ją abiem rankomis smaugė, ranka trenkė jai į veidą, praskėlė viršutinę lūpą, po to ranka sudavė jai į dešinįjį šoną, O. P. pakėlė savo palaidinės kraštą ir dešiniajame šone matėsi paraudimas, viršutinėje lūpoje jis stebėjo kraujosruvą, viso pokalbio metu O. P. verkė, susijaudinusi sakė, kad nuteistasis verčia ją keisti parodymus, meluoti policijai, jo smurtas kartojasi nebe pirmą kartą (b.l. 39-40). Nors liudytojai įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios ir jų parodymai laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, teismas neturi pagrindo abejoti jų patikimumu. Liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, jog būtų turėję bent kokį pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, liudytojų parodymai patvirtina O. P. parodymus apie smurtinius veiksmus jos atžvilgiu.

16. Tai, kad A. K. smurtavo O. P. atžvilgiu patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš garso įrašo, pateikto iš BPC, apžiūros protokolo matyti, kad 2019-12-12 14.10 val. į BPC paskambinusi O. P. prašo iškviesti policiją, nurodo, kad ji šiuo metu yra namo laiptinėje, kad ją išvarė vyras, kad vyras ją bandė mušti ir ji pabėgo į laiptinę, pradėjusi verkti, nurodė, kad vyras ją griebė už sprando, trenkė jai į šoną (b.l. 47-48). Į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų padarytų vaizdo įrašų apžiūros protokole taip pat užfiksuota, kad 2019-12-12 14.22 val. laiptinėje stovinti moteris nurodo, jog prieš ją smurtauja kiekvieną dieną ir fiziškai, ir psichologiškai, pradeda verkti, rodo viršutinę lūpą, patvirtina, kad lūpa sužalota iš vidaus, tada pakėlusi palaidinę rodo dešinįjį šoną, parodo mėlynę, pasako, kad ją stvėrė rankomis, pademonstruoja kaip, nurodo, kad tai ne pirmas atvejis, sėdi ant sofos ir verkdama rodo: „lūpa, va, prakirsta“, vonios kambaryje abiem delnais apkabina savo kaklą, rodydama ir sakydama „su rankom, va taip sustvėręs suko sprandą mano, net sutreškėjo viskas ir kažkaip su ranka va čia trenkė dar į šoną (rodo dešinįjį šoną).“ (b.l. 50-51). Tai, kad nuteistojo veiksmai buvo nukentėjusiosios sužalojimų priežastis patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto R. Š. išvadoje Nr. G 4442/2019 (01) nurodoma, kad O. P. nustatytas viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, tuoj žemiau ir už priekinio viršutinio klubakaulio dyglio projekcijos, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku kietu buku daiktu (daiktais) (b.l. 33). Gynėjas skunde kelia klausimą dėl specialisto išvadoje konstatuotų išvadų patikimumo, pažymi, kad specialistui nustatė kitą sužalojimo vietą nei nurodė nukentėjusioji, taip pat, kad pagal nustatytos kraujosruvos aprašymą, akivaizdu, kad jos spalva (melsvai violetinė) būdinga kelių dienų traumai, o ne prieš 24 valandas iki apžiūros patirtai traumai. Su tokiomis advokato išvadomis nesutiktina. Atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys, jog specialistas pateikdamas išvadą nagrinėjamoje byloje rėmėsi ne tik nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, bet ir tiesioginės nukentėjusiosios apžiūros metu gautais duomenimis. Specialistas įvertinęs pateiktą medžiagą konstatavo, kad sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku ir mechanizmu, sužalojimai nėra tikėtini, jie atitinka nukentėjusiosios ir liudytojų nurodomas sužalojimų vietas – lūpa, šonas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie duomenys buvo pagrįstai pripažinti įrodymais byloje ir vertintini kaip objektyvus pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu padarius nurodytus sužalojimus nukentėjusiajai. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji galimai susižalojo kitu metu, iki policijos pareigūnų atvykimo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai yra A. K. smurtinių veiksmų padariniai. Taip pat pažymėtina, kad nurodyta specialisto išvada kartu paneigia nukentėjusiosios parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kuriais ji nurodė, jog lūpą susikandžiojo pati, o šoną susitrenkė darbe.

17. Atsižvelgiant į tai, kadangi juos patvirtina kiti bylos duomenys, teismas remiasi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nors nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiosios duotus parodymus neatkreipė dėmesio į tai, kad jie yra nenuoseklūs, iškvietus policijos pareigūnus nukentėjusiosios būsena buvo akivaizdžiai neadekvati, tai turėjo esminės įtakos duodamiems paaiškinimas ir įvykio aplinkybių vertinimui, pažymėtina, kad iš teisių ir pareigų nukentėjusiajai išaiškinimo protokolo matyti, kad O. P. buvo išaiškinta, jog ji būdama įtariamojo šeimos nare gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingą liudijimą, apie tai, kad šios teisės buvo išaiškintos, patvirtino savo parašu, todėl laikytina, kad ji šiuos parodymus davė savo valia, niekieno neverčiama, jos parodymai buvo užfiksuoti policijos pareigūnų, kurie nurodė analogiškas įvykių aplinkybes kaip ir nukentėjusioji. Nors nukentėjusioji teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus teigdama, kad buvo pikta ir apšnekėjo nuteistąjį, apygardos teismo vertinimu, surinkti duomenys patvirtina, jog konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo ir jis neapsiribojo vien žodiniu ginču, todėl parodymai, susiję su fizinio smurto neigimu, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini asmens siekiu sušvelninti A. K. kylančią teisinę atsakomybę arba bandymu apskritai išvengti teisinių padarinių.

18. Skundu nuteistojo gynėjas kelia klausimą dėl tam tikrų įrodymų leistinumo kriterijų, pažymi, jog iš 2019-12-12 vyriausiojo patrulio G. Č. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, matyti, kad buvo nufotografuotas nukentėjusiosios dešinysis šonas jį apnuoginus, tuo tarpu BPK 143 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmens apžiūrą, jeigu tokia apžiūra yra susijusi su asmens kūno apnuoginimu, atlieka tos pačios lyties ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gydytojas. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatymo nustatytiems reikalavimams. Nors, nuteistojo gynėjo teigimu, ant nukentėjusiosios kūno nustatyto sužalojimo užfiksavimas nuotraukoje laikytinas asmens apžiūra, iš bylos medžiagos matyti, kad pati nukentėjusioji pasikėlė savo drabužius ir policijos pareigūnams savo iniciatyva parodė sumušimą, tuo tarpu pareigūnai jos atžvilgiu jokių nurodymų nedavė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tokių įrodymų savanoriškas pateikimas nėra asmens apžiūra, tokie veiksmai buvo nukentėjusiosios iniciatyva, jų užfiksavimu nebuvo pažeistos jos teisės ar laisvės, o formalus, neesminis duomenų gavimo tvarkos pažeidimas savaime nepaneigia šių fotonuotraukų ar filmuotos medžiagos, kaip įrodymų, patikimumo.

19. Nuteistojo gynėjas skunde nesutinka su nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykių statuso vertinimu, nurodo, kad asmenys neturėtų būti laikomi šeimos nariais, kadangi iš nukentėjusiosios 2020-01-31 apklausos matyti, kad atsakydama į klausimą apie santykius su A. K., ji nurodė, kad jis yra buvęs sugyventinis. Su tokiomis gynėjo išvadomis nesutiktina. BPK 38 straipsnyje numatyta, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, išlaikytiniai ar buvę sutuoktiniai. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek nukentėjusioji, tiek pats nuteistasis pripažino, kad yra sugyventiniai, gyvena kartu, augina vaiką. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. K. O. P. įvardino kaip sugyventinę (1 t., b. l. 65, 71), apklaustas teismo posėdžio metu A. K. parodė, kad po įvykio jų santykiai pasitaisė, kartu rūpinasi vaiku. Garso įrašo, pateikto iš BPC, apžiūros protokole užfiksuota, kad 2019-12-12 14.09 val. į BPC paskambinęs A. K. pranešė, jog jam vėl grasina „antra pusė“, pranešime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atliko protokole nurodyta, kad O. P. nuteistajį įvardija savo vyru, nurodo, kad juos sieja bendras gyvenimas, vaikas (1 t., b.l. 1-4), ikiteisminio tyrimo metu apklausta O. P. parodė, kad su A. K. draugauja apie 6 metus, 2016 m. jiems gimė sūnus. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tokie asmenys šios bylos kontekste laikytini šeimos nariais.

20. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, šios bylos nagrinėjimo metu nustatė aplinkybes, reikšmingas 2019-06-25 nutrauktam ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-1-10611-19, bei pažymėjo, kad galimai yra pagrindas ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Gynėjo vertinimu, teismas tokiomis išvadomis peržengė savo kompetencijos ribas, kadangi BPK 255 straipsnis nustato, jog teismas bylą nagrinėja tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, tuo tarpu šioje byloje teismas revizavo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-10611-19 priimtą nutarimą, konstatuodamas, jog šis nutarimas, tikėtina, yra netinkamas, nepagrįstas, taigi neteisėtas. Su tokiomis gynėjo išvadomis kolegija sutinka. Sutiktina, kad nutrauktą ikiteisminį tyrimą gali atnaujinti tik jam vadovavęs prokuroras ir tik šis proceso subjektas, o ne kitą baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, turi teisę atlikti reikiamus procesinius veiksmus siekiant pakartotinai inicijuoti procesą. Teismas, nustatęs tokias aplinkybe, kurios yra nurodytos skundžiamame nuosprendyje (dėl galimų pažeidimų kitame tyrime), matydamas pagrindą bylai inicijuoti ir/ar tyrimui atnaujinti, apie tai prokurorui turėtų pranešti atskira teismo nutartimi ir nors teismo išvados dėl ankstesnio tyrimo yra pakankamai išraiškingos ne tik nukentėjusiosios parodymų patikimumo aspektu, ir/ar vertinant nuteistojo veiksmus, visgi skundžiamame teismo nuosprendyje itin plačiai nurodytos teismo išdavos dėl galimo ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, laikytinos perteklinėmis ir išeinančiomis už nagrinėjamos bylos ribų. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, laikytina, jog nuosprendžio argumentai susiję su ankstesnio tyrimo atnaujinimu yra perteklinis, todėl iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies 36 pastraipa, prasidedanti žodžiais „Teismas taip pat atkreipia prokuroro dėmesį į tai...“ ir pasibaigianti žodžiais „...dėl O. P. atsakomybės už melagingų parodymų davimą pastarajame ikiteisminiame tyrime.“ yra šalinama.

Dėl paskirtos bausmės

21. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad teismas A. K. atžvilgiu paskyrė aiškiai neadekvačią bausmę, pažymi, kad nuteistasis anksčiau neteistas, tačiau teismas nukrypdamas nuo teismų praktikoje įtvirtinto recidyvo vertinimo paskyrė su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę ir visiškai nevertino, jog BK 67 straipsnis numato eilę baudžiamojo poveikio priemonių, padedančių įgyvendinti bausmės paskirtį – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ar nesiartinti, atsiprašyti nukentėjusiojo.

22. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą galima sankcija – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-08-06 nuosprendžiu už nurodyto nusikaltimo padarymą A. K. paskirta 30 parų arešto bausmė. Apelianto gynėjo manymu, paskirta bausmė yra per griežta, todėl turėtų būti švelninama. Su tokiomis išvadomis nesutiktina.

23. Remiantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas skirdamas bausmę pagal baudžiamojo įstatymo straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-218-222/2017).

24. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-68-942/2016). Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam A. K. bausmę už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, įvertino tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų, baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, asmuo neteistas, tačiau jam buvo pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai: dėl viešosios tvarkos sutrikdymo (dvi bylos), dėl plėšimo, dėl grasinimo nužudyti (nukentėjusioji pastarojoje byloje buvo O. P.) (b.l. 96-100), nuteistasis vis atsiduria nusikalstamo elgesio aspektu vertinamose situacijose. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus arešto bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutikti.

26. Kaip matyti iš apygardos teismui pateiktos medžiagos, nuteistasis smurtavo prieš asmenį, su kuriuo jį sieja artimi santykiai, sukėlė fizinį skausmą ir padarė sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai sukėlė grėsmę nukentėjusiosios sveikatai. Teismo vertinimu, šios aptartos aplinkybės A. K. charakterizuoja, kaip asmenį, kuris nesugeba laikytis visuotinai priimtinų taisyklių, iškilus konfliktinei situacijai elgiasi impulsyviai, agresyviai, todėl tokio asmens atžvilgiu paskirta bausmė – areštas, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta mažesnė nei vidutinė sankcijoje numatytos trukmės bausmė nėra laikytina per ilga ir, įvertinus nusikalstamą veiką kitų aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog trumpesnio termino bausmės paskyrimas keliamų tikslų nepasiektų ir būtų neefektyvus. Byloje taip pat nenustatyta tam tikrų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių A. K. negalėtų atlikti arešto bausmės, o vien nuteistojo interesas išvengti adekvačių padarytai nusikalstamai veikai neigiamų padarinių, negali būti laikomas prerogatyva prieš įstatyme numatytus bausmės skyrimo tikslus.

27. Nors gynėjo teigimu, nuteistajam vietoj bausmės galėjo būti taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, pažymėtina, kad toks reglamentavimas baudžiamajame įstatyme nenumatytas. Remiantis BK 67 straipsniu, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jos skiriamos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais arba kartu su bausme. Nesant nurodytų aplinkybių, t. y. neatleidus asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, netaikant atleidimo nuo bausmės, lygtinio paleidimo, vien tik baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neskiriant bausmės yra negalimas, kadangi baudžiamojo poveikio priemonė nėra bausmės alternatyva.

28. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistojo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis tiek veikos kvalifikavimo, tiek ir bausmės paskyrimo dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl šiose dalyje jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti 36 pastraipą prasidedančią žodžiais: „Teismas taip pat atkreipia prokuroro dėmesį į tai...“ ir pasibaigianti žodžiais: „...dėl O. P. atsakomybės už melagingų parodymų davimą pastarajame ikiteisminiame tyrime.“

Teisėjai Audrius CininasGintaras DzedulionisDaiva Kazlauskienė