- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-24
- Bylos Nr.
- ATP-609-300/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-02812-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Pažeidėjas
- L. B.
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimo, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos nuobaudos:
už ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 1 650 Lt (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda;
už ATPK 130 straipsnio 1 dalį – areštas 23 (dvidešimt trims) paroms su automobilio „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė subendrinta nuobauda L. B. paskirta areštas 23 (dvidešimt trims) paroms su automobilio „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. B. nubaustas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d., 16.00 val., (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairuodamas M. S. priklausantį automobilį „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga kliudė greta stovėjusį automobilį „BMW 525“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) bei jį apgadino. Po eismo įvykio iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracine tvarka nubaustas asmuo – L. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skirti baudą už jo padarytą nedidelį eismo įvykį bei pasišalinimą iš įvykio vietos bei netaikyti automobilio konfiskacijos.
Skunde nurodo, kad teismo nutartis naikintina, nes teisėja Jurgita Kolyčienė nutarimą priėmė ne vadovaudamasi faktinėmis bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir faktais, o pasvarstymais ir pamąstymais. Apelianto teigimu, teisėja (maišydama priekinio lango ir ratų arkas, pindamasi nukentėjusiojo ir liudininkų parodymuose) visiškai nesiorientuoja techniniuose terminuose ir sąvokose, savo nutarime klastoja ir remiasi melagingais niekuo nepagrįstais teiginiais, ignoruoja liudytojų parodymus bei klastoja faktus. Nurodo, kad teismas nutarime vadovaujasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. įtvirtinta pareiga rūpintis jam priklausančia transporto priemone, tačiau, pasak apelianto, to paties įstatymo 2 dalyje sakoma, kad transporto priemonės savininkui (valdytojui) arba juridinio asmens vadovui (ar jo filialo vadovui) atsakomybė už pareigų neatlikimą netaikoma, jeigu jis prarado transporto priemonę prieš savo valią. Pažeidėjo įsitikinimu, policijos pareigūnai turėjo vadovautis Saugaus eismo įstatymo 33 straipsnio 4 d. nuostatomis, kur sakoma, kad „Policijos pareigūnai priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo“, tačiau policijos pareigūnai nevykdė šio įstatymo reikalavimo ir taip patys pažeidė įstatymą. Teigia, kad teismas nutarimu skiria baudą ne pažeidimą padariusiam asmeniui L. B., o visiškai nekaltam asmeniui, kuris nedalyvavo, nežinojo ir negalėjo nei padaryti, nei sustabdyti pažeidimo, nes automobilio raktelis buvo duotas tam, kad suremontuotų automobilį, o ne važinėtis. Tokias aplinkybes, pažeidėjo teigimu, patvirtina tiek kaltinamasis, tiek liudytojas M. S., kuris teismui įsipareigojo pasirašytinai sakyti tik tiesą. Taip pat nurodo, kad byloje yra nuotraukos, kuriose matyti, kad „Mersiuko“ priekinio lango arkos buvo remontuojamos, kad yra su laidu pakeltos lango stiklo sandarinimo gumos, kad apklijuotos lipnia juosta siekiant nesutepti dažant arkas. Be kita ko, nurodo ir tai, kad liudytojas M. S. yra neįgalus, turintis tik 30% darbingumą, paskutinių trejų metų laikotarpiu labai sunkios sveikatos būklės, nes po 8 didelių operacijų suformuotos ileostomos pilvo sienoje, dar serga sunkia II tipo diabeto forma ir C hepatitu, ir šios ligos dėl jo sunkios klinikinės būklės negali niekaip gydyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į administracine tvarka nubausto asmens L. B. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo L. B. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Ginčo byloje dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo fakto nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus. Nubaustojo asmens apeliaciniu skundu yra keliamas jam skirtos ir ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo pagrįstumo klausimas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo reikalavimus.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad L. B. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirta šio straipsnio sankcijoje neturintiems teisės vairuoti transporto priemonių vairuotojams nustatyta nuobauda – administracinis areštas 23 paroms bei papildoma nuobauda – transporto priemonės konfiskavimas.
Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad L. B. pažeidimų padarymo metu vairavo ne jam, o M. S. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę (21 b. l.). Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankciją, papildoma nuobauda – daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimas (ATPK 21 straipsnio 1 dalies 3, punktas, 22 straipsnis) aprašyta ne kaip privaloma, o kaip alternatyvi nuobauda. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. B. šią papildomą ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą, nurodė, kad L. B. automobilį vairavo su M. S. žinia, kuris tinkamai neįgyvendino Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos rūpintis jam priklausančia transporto priemone, ir kuris, žinodamas, kad L. B. neturi vairuotojo teisių ir kad neturėdamas teisių yra vairavęs tą patį jam, t. y. M. S., priklausantį automobilį „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. balandžio 14 d. Marijampolės apylinkės teismo nutarimu nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį (27–29 b. l.), vis tiek davė jam naudotis savo transporto priemone, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis pakartotinai per metus padarė analogiškus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (Lietuvos Respublikos ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas), jog L. B. administracine tvarka metų laikotarpyje už kitos rūšies administracinius pažeidimus yra baustas ir jam paskirtų baudų nemoka.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, su tokiu apylinkės teismo sprendimu sutinka visiškai.
Ir nors apeliantas skunde nurodo, kad teismas nutarimu skiria baudą ne pažeidimą padariusiam asmeniui, o visiškai nekaltam asmeniui, kuris nedalyvavo, nežinojo ir negalėjo nei padaryti, nei sustabdyti pažeidimo, nes automobilio raktelis buvo duotas tam, kad suremontuoti automobilį, o ne važinėtis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas išvadą, kad automobilio savininkas M. S. tinkamai neįgyvendino Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos rūpintis jam priklausančia transporto priemone, ir žinodamas, kad L. B. neturi vairuotojo pažymėjimo, ir kad jis neturėdamas vairuotojo pažymėjimo tą patį, t. y. jam (M. S.), priklausantį automobilį „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ir anksčiau, už ką L. B. 2014 m. balandžio 14 d. Marijampolės apylinkės teismo nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį (27–29 b. l.), ir vis tiek davė L. B. naudotis transporto priemone, konstatuoja, jog išvada, kad M. S. neatsakingas už savo nuosavybės panaudojimą, negalima.
Tokias nustatytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų (kreipimosi į teisėsaugos institucijas dėl nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausančio turto vagystės), kurie galėtų patvirtintų, kad L. B. M. S. priklausančią transporto priemonę užvaldė savavališkai, be jo žinios, t. y. neteisėtai. Be to, kaip matyti iš pirminių M. S. paaiškinimų (8, 9 b. l.) ir jo parodymų apylinkės teismo posėdžio metu (33 b. l.), versija, kad jam priklausančią transporto priemonę jis davė L. B. remontuoti, iškilo tik teisme. Vadinasi, pažeidėjas, šioje byloje ginčo objektu tapusią transporto priemonę – automobilį – valdė, t. y. turėjo savo žinioje teisėtai, su daikto savininko žinia ir pastarojo sutikimu.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pažeidimų padarymo metu L. B. buvo teisėtas automobilio „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kuris įvykio metu buvo M. S. nuosavybė, valdytojas (naudotojas).
Šiame kontekste pažymima, kad ATPK 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto ir pajamų pavertimas valstybės nuosavybe. Konfiskuoti gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą ir pajamas, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas ir kurie buvo gauti padarant administracinį teisės pažeidimą, šio kodekso straipsniuose, tarp kurių nurodyta ir ATPK 130 straipsnio 1 dalis, numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose. Taigi nubaudus asmenį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, daiktas, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis, gali būti konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kieno nuosavybė jis yra.
Kartu pažymėtina, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-1742/2008).
Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime „Dėl ATPK 26 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad atsižvelgiant į saugomų visuomeninių santykių reikšmę administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankio ar tiesioginio objekto konfiskavimas administracinių teisės pažeidimų bylose neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žalos. Šis draudimas išlieka nepaisant to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims, todėl ATPK 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl to savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykių sureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.
Nustačius, kad L. B. padarytų administracinių teisės pažeidimų padarymo įrankis – transporto priemonė, automobilis „Mercedes-Benz A 170 CDI“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotas pagrįstai, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Taip pat visiškai nepagrįstai apeliantas skunde nurodo ir tai, kad policijos pareigūnai nevykdė Saugaus eismo įstatymo 33 straipsnio 4 d. nuostatų, kur sakoma, kad „Policijos pareigūnai priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo“, kadangi byloje esantis transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas tvirtina, kad M. S. buvo ne tik pranešta apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, tačiau ir buvo pasirašytinai išaiškinta jo apskundimo tvarka (6 b. l.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą nepakeistą ir L. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.