Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės ir Arūno Kisieliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. (V. R.) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas areštas devyniasdešimčiai parų.

Procesas dėl nukentėjusiojo K. D. baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. R. nuteistas už tai, kad, veikdami kartu su A. D., 2016 m. spalio 21 d., apie 23.10 val., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, šalia namo, esančio Viršuliškių g. 65, Vilniuje, A. D. priėjus prie nukentėjusiojo K. D. ir pareikalavus pinigų, o pastarajam atsisakius atiduoti pinigus, A. D. sudavė ne mažiau kaip du kartus kumščiu nukentėjusiajam K. D. į veidą, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, po ko gulinčiam nukentėjusiajam nuėmė nuo peties rankinuką ir perdavė V. R., po ko V. R. iš rankinuko ištraukė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA N900, kurio vertė 50 Eur, priklausantį K. D., bei iš piniginės paėmė 5 Eur, po ko abu pasišalino, tokiu būdu, veikdami kartu, A. D. panaudojus fizinį smurtą, pagrobė svetimą – K. D. priklausantį turtą, kurio vertė 55 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba pakeisti nuosprendį - paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, t.y. viešuosius darbus. Teigia, jog nusikalstamos veikos nepadarė, tik gynė savo draugą nuo asmens nukentėjusiojo, kuris išsitraukė peilį ir jį puolė A. D.. Jis neėmė nukentėjusio K. D. mobiliojo ryšio telefono, nes, kaip parodė pats nukentėjusysis, stovėjo nuo jų mažiausiai 3 metrų atstumu, kol nepamatė, kad K. D. išsitraukė peilį.Jis nesistengė pakeisti įvykio aplinkybių, nebėgo iš įvykio vietos, nes matė, kad asmuo, grasinęs peiliu, jaučiasi gerai, padėjo jam atsistoti, po ko su A. D. nuėjo į šalia esančią kavinę pavalgyti. Byloje K. D. minimas mobilaus ryšio telefonas į jo rankas pateko jau būnant kavinėje, jį padavė A. D., todėl manė, kad telefonas priklauso būtent jam. Tik į kavinę atvykus policijos pareigūnams ir nukentėjusiajam, jis buvo informuotas, kad telefonas, kurį jam padavė A. D., nuosavybės teise priklauso K. D..Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių aiškiai matyti, kad jis jokių nusikalstamo pobūdžio veiksmų nepadarė. Kokiu būdu nukentėjusiojo K. D. telefonas atsidūrė pas A. D. nematė, jis iš nukentėjusiojo K. D. mobilaus ryšio telefono nepaėmė.Teismas nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes jis tik gynė A. D. nuo realaus pasikėsinimo sužaloti peiliu.Apelianto teigimu, teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 62 straipsnio nuostatų. Neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog jis kartu su A. D. atlygino nukentėjusiajam žalą, kad jo veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų.Be to, teismas nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai įvertino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo V. R. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, teigė, jog buvo pažeistos kaltinamojo teisės į gynybą, nes kaltinamųjų parodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo prieštaringi, todėl turėjo būti užtikrintas advokatų dalyvavimas. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas

V. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis V. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, t.y. viešuosius darbus, tačiau taip pat teigia, jog jam inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų neatliko, nors prašo jį ne išteisinti, o panaikinti šį nuosprendį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nuteistojo gynėja nagrinėjant apeliacinį skundą akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tiek dėl nuteistojo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek dėl teisės į gynybą užtikrinimo, tiek ir dėl paskirtos bausmės.Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytų nuostatų, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, jog V. R., veikdamas bendrai su A. D., tai yra A. D. panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. R. suvokė, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas kaip priemonė užvaldyti jo turtą, ir nors jis pats smurto nenaudojo, tačiau atliko dalį Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų, t. y. pasinaudodamas tuo, kad kitas kaltinamasis prieš nukentėjusįjį panaudojo smurtą, galutinai užvaldė svetimą turtą. Nuteistojo V. R. versija, jog jis tik gynė savo draugą nuo K. D., kuris grasino peiliu A. D., ir neėmė nukentėjusio mobiliojo ryšio telefono, paneigiama tiek nukentėjusiojo, tiek ir nuteistojo A. D. parodymais. Nekentėjusysis K. D. nuosekliai teigė, jog smūgius jam sudavė aukštesnis vaikinas raudona pūsta striuke (byloje nustatyta, jog tai A. D.), o pinigus ir telefoną iš rankinės paėmė kitas vaikinas juoda striuke, tai yra V. R. (t. 2, b.l. 20-24, t. 1, b.l. 29, 40, 43). Nuteistasis A. D. viso proceso metu teigė, jog nematė, kaip pas V. R. atsidūrė nukentėjusiojo telefonas. Taip pat iš jo parodymų seka, jog nukentėjusysis galimai jų išsigando, dėl ko ir išsitraukė peilį bei juo pagrasino (t. 2, b.l. 20-24, t. 1, b.l. 59, 79). Pažymėtina tai, jog ir pats V. R. nėra nuoseklus dėl nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefono atsiradimo pas jį aplinkybių. Apeliaciniame skunde jis teigė, jog telefoną jau po įvykio sėdint kavinėje jam padavė A. D., tačiau bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad telefoną galimai pakėlė nuo žemės, galvodamas, jog jis jo (t. 2, b.l. 20-24). Ikiteisminio tyrimo metu apskritai teigė, kad A. D. po suduotų smūgių nukentėjusiajam tiesiog atidavė jam jo (V. R.) rankinę, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jo rankinė buvo pas A. D.. Nei jis, nei A. D. nukentėjusiojo rankinės ir joje esančių daiktų negrobė (t. 1, b.l. 90), papildomos apklausos metu parodė, jog nematė, bet gali būti, kad A. D. iš K. D. paėmė mobilųjį telefoną, kuomet buvo atsitūpęs už nukritusio nukentėjusiojo nugaros (t. 1, b.l. 102).Nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina taip pat ir byloje esantys rašytiniai duomenys: K. D. protokolas-pareiškimas (t. 1, b.l. 1), BIRT ataskaitų žiūryklė (t. 1, b.l. 19), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos patrulių tarnybiniai pranešimai (t. 1, b.l. 20-22), 2016-11-07 mobilaus ryšio telefono NOKIA N900 apžiūros protokolas (t. 1, b.l. 23-25), savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (t. 1, b.l. 35), 2017-02-08 mobilaus ryšio telefono NOKIA N900 dėžutės apžiūros protokolas (t. 1, b.l. 36-38), 2017-06-08 garso įrašo, gauto iš BPC, apžiūros protokolas (t. 1, b.l. 49-51), Apibendrinant, teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtų duomenų visumos pakanka paneigti nuteistojo teiginį, kad jis nukentėjusiojo K. D. plėšime nedalyvavo, jo mobilaus ryšio telefono neėmė ir vertinti tik kaip gynybinę versiją. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismo ištirtų ir įvertintų duomenų pakanka išvadai, kad apylinkės teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog V. R. dalyvavo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, suprato bendrai daromos veikos padarinius ir jų siekė, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą 180 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Nepagrįstas V. R. gynėjos teiginys, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos kaltinamojo teisės į gynybą. Teisiamojo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad kaltinamajam buvo išaiškintos jo procesinės teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, tarp jų – ir teisė turėti advokatą. V. R. šia teise nepasinaudojo, turėti gynėją nepageidavo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam taip pat buvo išaiškinta teisė turėti gynėją bei tai, kad gynėjo atsisakymas neatima iš jo teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją (t. 1, b.l. 88, 100). Kaltinamojo gynėjos teiginys, jog kaltinamųjų parodymai buvo prieštaringi, todėl turėjo būti užtikrintas advokatų dalyvavimas teisme yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog, kai tarp įtariamųjų ar kaltinamųjų yra gynybos interesų prieštaravimų, gynėjo dalyvavimas pripažintinas būtinu esant privalomai sąlygai – jeigu bent vienas iš jų turi gynėją. Kitas kaltinamasis šioje byloje A. D. advokato neturėjo, V. R. teisės į gynybą pažeistos nebuvo, todėl nėra pagrindo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Byloje neginčytinai nustatyta, jog abu kaltinamieji tą vakarą buvo išgėrę, nukentėjusiojo teigimu, iš jo pradžioje buvo prašoma cigarečių, o vėliau – pinigų alui. Taigi, bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog tai be jokių abejonių nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo, todėl teismas pagrįstai tai pripažino V. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.Bausmė už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nuteistajam V. R. skirta teisingai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta galimybė skirti areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Skiriant bausmę atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį – nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), yra smurtinio pobūdžio, kaltės formą – nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, stadiją – baigtas nusikaltimas. Teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tris atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 9 punkte ir 13 punkte. Skiriant bausmę taip pat įvertinta ir nuteistojo asmenybė, kuri charakterizuojama patenkinamai – anksčiau teistas šešiolika kartų, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka, tuo metu nedirbo. Taikyti V. R. BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t.y. viešuosius, nėra įstatyminio pagrindo, nes jis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, be to, nėra nustatyta dviejų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nustatė tik vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (savo noru atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas)), pagrindo nustatyti dar kokią nors kitą V. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas jo atžvilgiu negalimas.Nesant pagrindo paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė išimtinių aplinkybių, suteikiančių pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Įvertinus tai, kad nusikaltimas tyčinis, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir trys asmenybę sunkinančios aplinkybės, asmenybė charakterizuojama tik patenkinamai, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtoji maksimalaus dydžio arešto bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atitinka proporcingumo principą ir yra būtina pasiekti bausmės tikslus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.