Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dešimčiai metų laisvės atėmimo, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dešimt metų laisvės atėmimo.

Nuosprendžiu tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš V. N. priteista 263,70 Lt (du šimtus šešiasdešimt tris litai 70 centų) Kauno teritorinei ligonių kasai už 2008 m. liepos 28 d. VŠĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje nukentėjusiam G. Č. suteiktas gydytojų specialistų paslaugas bei 54421 Lt (penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt vienas litas) nukentėjusiajai V. S. padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusių L. D. ir G. Č. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 27 d. apie 23 val., Kauno raj. Laumėnų km. sodo bendrijos „Pajūrys“ sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su apsvaigusiu nuo alkoholio R. D. ir G. Č. metu, į įvairias kūno vietas R. D. sudavęs ne mažiau kaip 5 smūgius, kartą įspyręs ir aštriu pjaunančiu daiktu sudavęs ne mažiau kaip 4 smūgius bei taip padaręs šiam odos nubrozdinimus nosyje, kairio antakio srityje, kraujosruvas viršugalvyje, kairiame skruoste, dešinėje blauzdoje, odos įbrėžimus dešinės plaštakos pirmame piršte, kairėje čiurnoje, odos įpjovimus kairiame žaste, 2 pjautines žaizdas kairiame dilbyje ir vieną pjautinę žaizdą kairiame žaste su žasto arterijos nupjovimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu, ūmia vidine organų mažakraujyste, kraujosruvomis po kairio skilvelio klodu ir nuo to R. D. mirė, tyčia R. D. nužudė. Po to, tuo pat metu ir toje pat vietoje, suduodamas G. Č. ne mažiau 18 smūgių ranka, koja bei aštriu pjaunančiu daiktu ir taip padaręs jam nubrozdinimus smakre, nosyje, petyje, plaštakoje, antakyje, poodines kraujosruvas kaktoje, dešinėje akyje, dešiniame petyje ir žaste bei pjautines žaizdas kairiame smilkinyje, lūpose, viršugalvyje, dešinėje plaštakoje, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus nosyje, smakre, skruostuose, petyje, žaste, dilbyje ir kitose kūno vietose, nežymiai sutrikdė G. Č. sveikatą.

Šiais veiksmais V. N. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.

Nuteistojo gynėjo nuomone, apygardos teismas, spręsdamas V. N. baudžiamosios atsakomybės klausimą, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą, nes teismo posėdyje ištirti bei patikrinti įrodymai liudija, kad V. N. atlikti veiksmai tik išoriškai primena nusikaltimą, tačiau faktiškai jie nėra nusikalstami, nes V. N. veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.).

Gynėjo nuomone, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, galima daryti išvadą, kad V. N. buvo priverstas gintis nuo realaus pavojingo kėsinimosi, kuris buvo akivaizdus bei nebuvo pasibaigęs. Iš teisme ištirtų faktinių duomenų matyti, jog abu nukentėjusieji buvo pakankamai stiprūs vyrai, sode nuolat sportavo, treniruodamiesi naudojo kovinius įrankius, todėl buvo įgudę kautis kardais, pjautuvais, kovinėmis lazdelėmis ir pan. Nukentėjusysis G. Č. yra teigęs, kad R. D. buvo stiprus, treniravęsis vyras, jog treniravosi naudoti kardą, medines lazdas ir kt. Liudytojai Aleksandras ir I. R. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad ir prieš įvykį nukentėjusieji lavino savo įgūdžius kovoti naudojant puolamuosius įnagius. Nors, teisiamajame posėdyje jų parodymai šiek tiek skyrėsi nuo tų, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau teisme apklaustos tyrėjos patvirtino, jog apklausdamos šiuos liudytojus, jų parodymus užrašė tiksliai taip, kaip jie kalbėjo. Todėl liudytojų R. V. bei V. K. parodymai galėtų būti vertinami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, patvirtinantis, kad nukentėjusieji savo elgesiu galėjo kelti grėsmę nuteistojo ir jo sutuoktinės gyvybei bei sveikatai. Liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme davė parodymus, kurie leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusieji mėgo treniruotis su kardais, o iš liudytojo A. P. parodymų teisme galima spręsti, kad nukentėjusysis G. Č. savo elgesiu galėjo inspiruoti konfliktinę situaciją.

Gynėjo manymu, teismui pripažinus, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas, kad R. D. turėjo kardą, jo padaryta išvadą, jog V. N. nereikėjo gintis prieštarauja teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams.

Gynėjo nuomone, apygardos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė nukentėjusiojo G. Č. parodymams, nors buvo pakankamas pagrindas juos vertinti kritiškai. Šio asmens parodymai buvo itin nenuoseklus, juose skyrėsi esminės aplinkybės, kaskart duodamas parodymus nukentėjusysis juos vis pakeisdavo. Pradžioje, būdamas įtariamuoju, jis teigė, kad nežino nei kas, nei kodėl juos užpuolė. Dar kartą apklaustas kaip įtariamasis jis pareiškė, jog V. N. su žmona buvo sode, bet po to išvažiavo, ir jis tą vakarą jų daugiau nematė. Šios apklausos metu G. Č. aiškino apie R. D. grumtynes su jam nežinomu vyriškiu, tvirtino, kad R. D. mušdamasis naudojo medinius pagalius, pripažino, jog pasiėmęs metalinį vamzdį bėgo į pagalbą R. D. , kad stipriai smogė tuo vamzdžiu vyrui į nugarą, jog po šio smūgio vyras atsisuko į jį ir užsimojo kardu. Tik 2008 m. rugsėjo 18 d. apklausiamas liudytoju G. Č. pradėjo pasakoti apie tai, kad konfliktas bei muštynės vyko tarp jo, R. D. bei V. N. . Šiame G. Č. pasakojime atsirado daug naujų aplinkybių, o jo pateiktoje konflikto pradžios versijoje stigo logikos. Šios apklausos metu G. Č. sutiko, jog sode rastas mažas dalgis yra R. D. , tačiau negalėjo paaiškinti, kaip jis atsirado kieme, taip pat jau kategoriškai netvirtino, kad R. D. mušdamasis naudojo medinius pagalius. Jis tik padarė prielaidą, jog R. D. galėjo jais gintis nuo V. N. , puolusio nukentėjusįjį su kardu rankoje. Be to, G. Č. tvirtai taip ir nepasakė, kad matė, jog V. N. kardu muša R. D. . Tikrinant G. Č. parodymus vietoje jis jau nekalbėjo apie R. D. muštynes su V. N. , priešingai, akcentavo, kad tuo metu, kai po smūgio atsipeikėjo, pamatė R. D. sėdintį prie stulpo, o V. N. pasilenkęs prie jo rėkė, jog užmuš. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo G. Č. pateikė dar vieną įvykių versija ir pareiškė, kad V. N. pasilenkęs stovėjo prie sėdinčio R. D. , rankoje laikė kažkokį ilgą daiktą, juo užsimojęs grasino R. D. , bet kokiais žodžiais - pasakyti negali. Kardą V. N. rankose pamatė tik po smūgio metaliniu vamzdžiu pastarajam į nugarą. Pripažino, jog metaliniu vamzdžiu mušė V. N. tik todėl, kad pamanė, jog šis muša R. D. . Šioje apklausoje G. Č. pareiškė, kad V. N. santykiai su R. D. buvo geri, jog negirdėjo, kad V. N. būtų ką nors užpuolęs. Pasakodamas apie įvykį teisiamajame posėdyje G. Č. ir vėl savo parodymus papildė naujomis detalėmis, pareiškė, jog Naraškevičiai automobiliu išvažiavo iš sodo, o po kurio laiko grįžo ir tada prasidėjo muštynės, t. y. V. N. be jokios priežasties iš pradžių sudavė kelis smūgius G. Č. , o po to pradėjo muštis su R. D. . Šiuose parodymuose G. Č. ėmė teigti, kad atsipeikėjęs pamatė prie stulpo sėdintį R. D. , kuriam kardu smūgiavo V. N. .

Nuosprendyje teismas remiasi tik teisiamajame posėdyje duotais G. Č. parodymais, tačiau visiškai neanalizuoja ankstesnių jo parodymų. Dėl šios aplinkybės gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kur nurodyta, kad aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje išdėstomi ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad G. Č. stengėsi nutylėti kai kurias įvykio aplinkybes, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį kaip konflikto iniciatoriaus bei aktyvaus jo dalyvio. Nors iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuteistojo bei liudytojos J. N. parodymus vertino kritiškai, tačiau, apelianto manymu, jų įrodomoji reikšmė yra gerokai didesnė nei nukentėjusiojo G. Č. duotų parodymų. Liudytoja J. N. pakankamai nuosekliai pasakojo apie įvykio aplinkybes, jos parodymai iš esmės patvirtino V. N. pateiktą versiją. Be to, jo versiją patvirtino ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje rašoma, jog V. N. kūne taip pat rasti sužalojimai, dalis jų galėjo būti padaryta 2008 m. liepos 27 d. Nors specialistas negalėjo rasti visų sužalojimų, padarytų įvykio metu, nes V. N. buvo apžiūrėtas nuo konflikto praėjus beveik mėnesiui, tačiau dalį nukentėjusiųjų padarytų sužalojimų jis vis dėlto rado. Teismas šio įrodymų šaltinio neaptarė.

Gynėjo manymu, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad V. N. parodymus, jog konflikto metu R. D. rankose turėjo ne tik kardą, bet ir dalgiuką, paneigia 2008 m. gruodžio 12 d. specialisto aktas (t. 2, b. l. 20 - 25), kuriame nurodyta, kad ant mini dalgio rastame kraujyje yra tik genotipas, sutampantis su nukentėjusio G. Č. genotipu bei liudytojos J. N. teisme duoti parodymai (t. 4, b. l. 219). Apeliantas mano, kad teismo minimi įrodymų šaltiniai nepaneigia to, kad mini dalgį turėjo R. D. . Toje situacijoje įvykiai keitėsi labai sparčiai, todėl minėtas kovinis įnagis galėjo keliauti iš rankų į rankas. Be to, nukentėjusysis G. Č. netvirtino, jog jis naudojo mažąjį dalgį, nors ant to įnagio ir rastas jo biologinis pėdsakas.

Nuteistojo gynėjo nuomone, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad V. N. sužaloti R. D. galėjo ir gindamasis nuo jo. Sužalojimų pobūdis leidžia manyti, jog V. N. pasakojimas apie tai, kad bandydamas apsiginti nuo jį puolančio R. D. jis mojavo priešais save kardu ir nenorėdamas specialiai mirtinai sužaloti puolantį nukentėjusįjį, padarė dvi pjautines žaizdas kairiame dilbyje, vieną pjautinę žaizdą kairiame žaste su žasto arterijos nupjovimu, atitinka tikrovę.

Taip pat apeliantas mano, kad vertinant įvykio vietoje susidariusią situaciją nederėtų pamiršti to, jog tuo metu sode buvo tamsu, du vyrai puolė V. N. , todėl jam buvo labai sudėtinga ginantis nepadaryti sužalojimų nukentėjusiesiems.

Be to, apelianto nuomone, net ir po to, kai R. D. liko sėdėti prie stulpo, ginties būklė nepasibaigė, nes V. N. toliau puolė kitas nukentėjusysis. G. Č. turėtasis metalinis vamzdis buvo labai grėsmingas įrankis, jo naudojimas galėjo sukelti realų pavojų ir gyvybei, ir sveikatai. G. Č. puolė itin intensyviai. Sprendžiant iš liudytojos J. N. parodymų, net ir po to, kai ji su vyru atsisėdo į automobilį bei ketino išvažiuoti iš sodo, G. Č. neleido to padaryti, todėl V. N. buvo priverstas išlipti iš transporto priemonės ir bandyti smurtu nuraminti agresyvų nukentėjusįjį, patraukti jį nuo kelio, kad būtų galima išvažiuoti. Parodymus davę sodo kaimynai, matė būtent paskutinį konflikto etapą, kai V. N. mušė G. Č. . Dėl to jiems, o tuo pačiu ir teismui, galėjo susidaryti įspūdis, kad vienas V. N. be jokios rimtos priežasties susidorojo su dviem nukentėjusiaisiais.

Gynėjo manymu, teismo posėdyje ištirti įrodymai paneigia teismo išvadą, jog V. N. abu nukentėjusiuosius sužalojo ne gindamasis nuo jų, o muštynių su jais metu. Apeliantas mano, kad reikėtų nepamiršti kodėl kilo konfliktas, atkreipti dėmesį, jog vienas V. N. mušėsi su dviem nukentėjusiaisiais.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių nuteistojo V. N. gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas.

Atsikirtimu į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusioji V. S. prašo nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis pagrįstais ir teisėtas, ji su tokiu nuosprendžiu sutinka, tuo tarpu gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. N. ir jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusieji prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam V. N. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuteistojo V. N. bei jo gynėjo pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde iškelta versija, jog įvykio metu nuteistasis buvo būtinosios ginties situacijoje, nes buvo priverstas gintis nuo pavojingo kėsinimosi, kuris buvo realus ir akivaizdus, buvo išsamiai patikrinta bylą nagrinėjant apygardos teisme bei paneigta byloje surinktais ir teismo posėdyje išsamiai bei visapusiškai ištirtais įrodymais.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis. Taigi, sprendžiant klausimą, ar nuteistasis V. N. , nužudydamas R. D. ir sužalodamas G. Č. , neperžengė būtinosios ginties ribų ar jas peržengė, būtina išsiaiškinti, ar tarpusavio konflikto metu tarp jų buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar nukentėjusieji pradėjo tiesiogiai gresiantį pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į nuteistąjį. Jei kėsinimasis buvo, tai koks tokio kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas ir ar panaudotos gynybos priemonės atitinka šį kėsinimąsi. Nagrinėjamu atveju visos šios aplinkybės nustatytinos iš betarpiškai įvykyje dalyvavusių nuteistojo V. N. , nukentėjusiojo G. Č. , liudytojos J. N. parodymų bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtų asmenų parodymus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo vertinti nuteistojo V. N. smurtinius veiksmus, kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje ar jam peržengus būtinosios ginties ribas.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog abu nukentėjusieji buvo pakankamai stiprūs vyrai, sode nuolat sportavo, treniruodamiesi naudojo kovinius įrankius, todėl buvo įgudę kautis kardais, pjautuvais, kovinėmis lazdomis, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui esminės įtakos neturi. Vien ta aplinkybė, kad jie galimai buvo fiziškai stipresni, negali būti vertinama, kaip pagrindas preziumuoti, jog nuteistasis įvykio metu buvo būtinosios ginties situacijoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistojo V. N. bei nukentėjusiojo G. Č. kilo konfliktas prie kurio prisijungė ir nukentėjusysis R. D. . Tokias aplinkybes patvirtina tiek jų pačių, tiek ir liudytojos J. N. parodymai. Visi šie asmenys davė iš esmės analogiškus parodymus apie įvykius iki konflikto pradžios, parodydami, kad nuteistasis įvykio vakarą su žmona važiavo į parduotuvę. Pakeliui sutiko R. D. ir G. Č. su kuriais kartu nuvažiavo į parduotuvę. Ten nupirko R. D. už skolą butelį degtinės ir cigarečių, o sau šaltos arbatos. Visi nuvažiavo į R. D. sodo namelį, kur R. D. su G. Č. kvietė jį užeiti bei kartu išgerti (t. 4, b. l. 203, 206, 217 - 218). Šios aplinkybės esminės įtakos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, todėl išsamiau neanalizuojamos.

Visgi nuteistojo V. N. , nukentėjusiojo G. Č. ir liudytojos J. N. parodymų dalis dėl paties konflikto kilimo pradžios bei jo metu vykusių įvykių sekos skiriasi. Nukentėjusysis G. Č. parodė, kad grįžus iš parduotuvės prie sodo namelio nuteistasis išgėrė stikliuką degtinės ir stikliuką degtinės pripylė automobilyje sėdėjusiam diedukui, o jis su R. D. išgėrė apie pusę butelio. Nuteistasis su žmona išvažiavo, o jis su R. D. , sėdėdami ant suoliuko, dar išgėrė ir galvojo eiti į žvejybą. Sėdėdamas ant suoliuko, jis gavo smūgį ir nukrito, o R. D. nuo suoliuko, pašoko. Jis bandė keltis, bet ir vėl gavęs smūgį, prarado sąmonę. Atsigavęs prie automobilio pamatė nuteistąjį su kardu rankoje ir R. D. . Pastarasis sėdėjo prie stulpo ir gynėsi, o V. N. jį kardu mušė. Jis nubėgo į pašiūrę, pagriebė vamzdį ir nešinas juo, nubėgo, kad išskirti besimušančius ir sudavė nuteistajam į nugarą. Pribėgus, nuteistasis atsisuko ir pasakęs, jog jam bus viskas, trenkė kardu. Jis turėtu vamzdžiu apsigynė ir pasisuko eiti, bet, gavęs smūgį į nugarą, parkrito ant pilvo, o V. N. jį mušė (t. 4, b. l. 206 – 209). Liudytoja J. N. parodė, kad konfliktą sode, sukryžiavęs kojas, apsinuoginęs iki pusės, kalbėdamas nesąmones ir sudavęs nuteistajam V. N. , sukėlė G. Č. . R. D. iš kažkur atsinešė kardą ir sakydamas „nekalbėk nesąmonių“, „tuoj sudaužysiu“, užsimojo prieš V. N. , o G. Č. griebė liudytoją už plaukų. Pas G. Č. rankose buvo „nunčiakai“. Nuteistasis ir G. Č. susiėmė ir nukrito, o R. D. užsimojo kardu. Pakilęs nuo R. Č. , nuteistasis nuo R. D. smūgių kardu atsimušinėjo rankomis. Tuo pat metu su dalgiu rankoje iš kažkur atbėgo R. Č. ir užsimojo prieš nuteistąjį, bet šis nuo smūgio išsisuko. R. D. ir G. Č. nuteistąjį V. N. apsupus, ji stojo tarp jų, bet G. Č. ją nustūmęs, parvertė ant žolės. Jai nubėgus į automobilį, ištrūko jame buvęs šuo. Jį sugavus ir pamačiusi, kad šuo kruvinas, ji ėmė šaukti ir kviesti V. N. . Matė, kad tuo metu pastarasis rankoje laiko kardą, o R. D. ir G. Č. neleidžia jam išvažiuoti bei ginčijasi. Nuteistasis vijo G. Č. nuo automobilio, po to gulinčiam G. Č. kardo plokštuma sudavė į galvą, kad galėtų pravažiuoti, nutraukė G. Č. nuo kelio (t. 4, b. l. 217 – 221). Nuteistasis V. N. parodė, kad nuvažiavus į R. D. sodo namelį, pastarasis su G. Č. kvietė jį užeiti bei kartu išgerti. Truputį išgėrus, G. Č. pradėjo keistai elgtis, nusiėmė marškinėlius, mosavo jais, kilnojo kojas. Nenorėdamas ginčytis, jis pakėlė ir priglaudė butelį prie burnos, bet negėrė. Dėl to G. Č. supyko ir sudavė jam į galvą. Jis sugriebė G. Č. , sudavė jam į veidą ir jie abu nukrito. Gulėdamas ant G. Č. , pamatė atbėgantį su kardu rankoje R. D. . G. Č. užsivertęs ant savęs, gynėsi juo nuo R. D. smūgių. Gindamasis, jis R. D. spyrė ir šiam iš rankos iškrito kardas, kurį jis norėjo paimti, bet R. D. jį aplenkė. G. Č. , rankose turėjo „nunčiakus“, kuriais trenkė jam per galvą. Tuo metu pas R. D. kitoje rankoje iš kažkur atsirado ir pjautuvas, su kuriais pastarasis jį puolė, bet nepasiekė. Jis trenkė R. D. į veidą ir nustūmęs G. Č. , nubėgo į mašiną. G. Č. su nunčiakais jį pavijo ir užgriuvo ant automobilio. R. D. su kardu ir pjautuvu rankose, taip pat artėjo prie jų. R. D. jis sugriebęs stūmė ir šis nukrito. Pribėgęs G. Č. trenkė jam „nunčiakais“. Pajutęs po kojomis kardą ir jį pagriebęs, jis abiem pagrasino užmušiąs. R. Č. spyrė jam į nugarą ir jis nukrito ant R. D. . Atsikėlęs kardu atsimušinėjo nuo G. Č. smūgių, kelis kartus kardu sudavė G. Č. per galvą. Sudavus trečią kartą, G. Č. „nunčiakai“ iš rankų iškrito. Kardo plokštuma dar kelis kartus sudavė G. Č. . Žmonai pradėjus šaukti „Ką darai, užmuši“, įsėdo į automobilį. Žmonai išsigandus, kad gali būti padegtas sodo namelis, jis paskambino R. D. ir pasakė, kad šis to nedarytų. Kitą dieną iš laikraščių sužinojo, kad R. D. mirė. Jam pačiam buvo suduota apie 10 smūgių (t. 4, b. l. 203 – 206).

Kolegija konstatuoja, kad iš aukščiau nurodytų liudytojos J. N. bei nuteistojo V. N. parodymų matyti, jog jie iš esmės nuosekliai parodė, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis G. Č. , o ne priešingai, ką teigė nukentėjusysis. Todėl šioje dalyje nuteistojo ir liudytojos J. N. parodymai vertintini, kaip patikimi. Tačiau vien nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis G. Č. , negali būti vertinama, kaip pagrindas konstatuoti, jog nuteistasis buvo atsidūręs būtinosios ginties situacijoje. Iš nuteistojo V. N. ir nukentėjusiojo G. Č. parodymų apie tolimesnę įvykių eigą matyti, jog V. N. aktyviais puolamaisiais veiksmais įsijungė į konfliktą. Jis ir pats neneigė, jog po pirmo gauto smūgio pats puolė prie G. Č. , sudavė jam į veidą ir kartu su juo nuvirto, tuomet į konfliktą įsijungė ir R. D. (t. 4, b. l. 203). Tai iš esmės nuosekliai patvirtino ir liudytoja J. N. , kuri matė konflikto pradžią (t. 4, b. l. 219). Tačiau, kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo V. N. parodymų apie tolimesnę įvykių seką nepatvirtina liudytojos J. N. parodymai bei byloje objektyviai nustatytos faktinės aplinkybės, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina nuteistojo gynėjas. Visų pirma, kolegija mano, kad nuteistojo gynėjas nepagrįstai teigia, jog liudytojos J. N. parodymai turėtų būti vertinami, kaip svaresnis įrodymas, nei liudytojo G. Č. parodymai. Pastebėtina, kad iš J. N. parodymų matyti, jog ji nuolat viso įvykio nestebėjo, buvo nubėgusi iki automobilio, paleido šunį, jį gaudė ir pamačiusi, jog jis sužalotas šaukė V. N. , vėliau ieškojo telefono, tam tikrą laiką jo dėl patirto streso nerado, dar vėliau apsuko automobilį. Taigi, kolegija mano, kad neobjektyvu remiantis jos parodymais konstatuoti, jog ji nuolat dalyvavo tarp vyriškių kilusiame konflikte ir visiškai adekvačiai suvokė, kurie iš įvykyje dalyvavusių asmenų puolė, o kurie gynėsi. Maža to, ši liudytoja suinteresuota duoti savo sutuoktiniui palankius parodymus, todėl jos parodymais galima tikėti tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Juolab, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog J. N. parodymai patvirtina ne visas esmines nuteistojo V. N. parodymuose nurodomas aplinkybes, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina nuteistojo gynėjas. Nuteistasis V. N. parodė, kad iš R. D. atimtu kardu jis pastarąjį mirtinai sužalojo gindamasis nuo jį puolusio kardu ir dalgiu ginkluoto R. D. . Tačiau tokių, sprendžiant būtinosios ginties klausimą ypatingai svarbių, nuteistojo parodymų, t. y. svarstant ar nukentėjusysis nuteistajam prieš jį smurtaujant buvo ginkluotas ar ne, liudytoja J. N. nepatvirtino. Ji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu dalgį rankose turėjo ne R. D. , bet nukentėjusysis G. Č. (t.4, b.l. 219). Pastarąją aplinkybę iš dalies patvirtina ir 2008 m. gruodžio 12 d. specialisto išvada Nr. 140-(6288)-IS1-9455, kurioje konstatuota, kad ant mini dalgio rastame kraujyje yra tik genotipas, sutampantis su nukentėjusio G. Č. genotipu (t. 2, b. l. 20 – 25). Taigi, atmetamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad dėl greitai besikeičiančių įvykių, minėtas dalgis galėjo keliauti iš rankų į rankas ir todėl jį galėjo turėti ir R. D. . Toks argumentas apskritai vertintinas kaip prielaida, nes šios aplinkybės, išskyrus nuteistąjį V. N. , nepatvirtino nei kiti liudytojai, nei faktinės bylos aplinkybės. Faktą, kad nuteistasis nukentėjusįjį R. D. mirtinai sužalojo prie elektros stulpo, patvirtina 2008 m. liepos 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolas iš kurio matyti, jog 50 cm nuo elektros stulpo užfiksuota apie 1,8 m netaisyklingos formos kraujo dėmė žolėje (t. 1, b. l. 7 – 56). Ši faktinė aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo G. Č. parodymus, kad jam atsipeikėjus po gautų smūgių jis matė, jog būtent prie šio stulpo nuteistasis kardu smūgiavo R. D. (t. 4, b. l. 206). Apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad šios aplinkybės taip pat paneigia nuteistojo parodymus, kad būtent šioje vietoje jis gynėsi nuo kardu bei dalgiu ginkluoto R. D. . Maža to, tokius nuteistojo V. N. parodymus iš dalies paneigia ir tai, kad minėtas dalgis rastas gerokai toliau nuo šios vietos, t. y. apytiksliai sodo sklypo viduryje (t. 1, b. l. 12). Taigi, kolegijos manymu, nuteistajam iš nukentėjusiojo R. D. atėmus kardą, pastarasis nebeturėjo jokio įrankio, todėl V. N. neabejotinai turėjo suvokti, kad nukentėjusysis R. D. nekelia realaus pavojaus jo gyvybei ar sveikatai ir jam nebuvo jokio reikalo kardu smogti nukentėjusiajam, ką pagrįstai konstatavo apygardos teismas.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusieji turėjo kiekybinę persvarą, puolė nuteistąjį dviese, todėl pastarasis turėjo gintis. Išties, vertinant nuteistojo, liudytojos J. N. parodymus, galima būtų daryti išvadą, jog pradinėje konflikto stadijoje nukentėjusieji susigrūmė su nuteistuoju dviese. Tačiau tai liečia tik konflikto pradžią, nes tiek iš nukentėjusiojo G. Č. , tiek iš liudytojos J. N. parodymų matyti, jog nuteistasis mušėsi pradžioje su G. Č. , vėliau su R. D. , dar vėliau vėl su G. Č. . Kaip jau minėta nukentėjusysis G. Č. parodė, jog po pirmų smūgių prarado sąmonę, o ją atgavęs pamatė prie stulpo nuteistąjį smūgiuojantį kardu R. D. ir paėmęs vamzdį bėgo jam padėti (t. 4, b. l. 206). Tokius G. Č. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos J. N. parodymai, kuriuose ji teigė, jog nuteistajam ginantis nuo R. D. iš kažkur atbėgo G. Č. (t. 4, b. l. 219). Maža to, G. Č. parodymus apie tai, kad jam netekus sąmonės nuteistasis ir R. D. mušėsi dviese, o jam atgavus sąmonę jis iš pašiūrės paimtu metaliniu vamzdžiu jis atbėgo ginti prie stulpo mušamą R. D. , iš dalies patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolas iš kurio matyti, jog R. D. mušimo vietos teritorijoje rastas metalinis vamzdis (t. 1, b. l. 75 – 78). Atkreiptinas dėmesys, kad po nukentėjusiojo R. D. sužalojimo, nuteistasis toliau tęsė puolamuosius veiksmus nukentėjusiojo G. Č. atžvilgiu. Tai patvirtino G. Č. parodydamas, kad jis atbėgęs ginti R. D. sudavė vamzdžiu nuteistajam, pasisuko, tuomet nuteistasis trenkė kardu jam i nugarą, jis parvirto, o V. N. toliau ji mušė (t. 4, b. l. 207). Šioje dalyje nukentėjusiojo G. Č. parodymus patvirtino ir liudytojai V. K. , K. B. , R. Č. , I. R. . Šie liudytojai iš esmės analogiškai parodė, kad nuteistasis G. Č. mušė gulintį ant kelio į lazdą panašiu daiktu ir nustojo tik moteriai pašaukus (t. 4, b. l. 212, 214, 216, 229). Vertinant šių liudytojų parodymus bei sprendžiant ar įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija, svarbi liudytojų nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis G. Č. į lazdą panašiu daiktu mušė gulintį ant kelio, jau po to, kai šis sudavė nuteistajam vamzdžiu ir jį pametė. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog nuteistasis V. N. turėjo aiškiai suvokti, jog gulintis beginklis žmogus jam nekelia jokios grėsmės, todėl jam nebuvo jokio pagrindo prieš jį smurtauti. Atsižvelgiant į tai, atmetamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad G. Č. turėtas vamzdis labai grėsmingas ginklas sukėlęs realų pavojų nuteistojo gyvybei, nes nuteistojo mušamas jis šio vamzdžio jau neturėjo. Kolegijos manymu, aplinkybę, kad tarp nuteistojo V. N. ir nukentėjusiųjų R. D. bei G. Č. buvo kilęs konfliktas ir smurtą nuteistasis prieš R. D. ir G. Č. vartojo ne gindamasis, bet konflikto metu mušantis su jais patvirtina ir po įvykio nuteistojo V. N. R. D. išsiųsta trumpoji tekstinė žinutė „Nepyk, trungina! Aš juk sakiau kad neužvesk manęs! pasuk man, ok! Nepykit visko būna kolektyve, ok?“ (t. 2, b. l. 112).

Specialisto išvada Nr. M 943/08(02) nustatyta, kad 2008 m. liepos 27 d. apie 23.40 val. R. D. dėl keturiais poveikiais padarytų pjautinių kairės rankos žaizdų ir kairės rankos žasto arterijos nupjovimo mirė kairėje rankoje padarytoms pjautinėms žaizdoms komplikavusis ūmiu nukraujavimu ir ūmia vidine organų mažakraujyste (t. 1, b. l. 82 – 88). Specialisto išvada Nr. G 3982/08(02) nustatyta, kad 2008 m. liepos 27 d., aštriu pjaunančiu daiktu padarius pjautines žaizdas kairiame smilkinyje, lūpose, viršugalvyje, dešinėje plaštakoje ir dilbyje bei kietu buku daiktu padarius odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, smakre, dešiniame antakyje, dešiniame skruoste, nugaroje, dešiniame petyje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje ir alkūnėje, poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies srityje, nugaroje, dešiniame petyje ir žaste G. Č. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 101 – 102).

Iš aukščiau aptartų, o taip pat kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų bei išsamiai ir visapusiškai ištirtų įrodymų matyti, kad specialisto išvadose nurodyti, nukentėjusiesiems G. Č. ir R. D. padaryti sužalojimai yra nuteistojo V. N. smurtinių veiksmų pasekmė.

Kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarpusavio konflikto metu suduodamas kardu R. D. smūgius, V. N. suvokė, kad kėsinasi į R. D. gyvybę ir numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti R. D. gyvybę. Tačiau, duomenų, kad būtent tokių pasekmių nuteistasis norėjo ir siekė, byloje nėra. Visgi, įvertinus aplinkybę, kad V. N. sužalojęs R. D. nepasirūpino medicininės pagalbos jam suteikimu, sunkiai sužalotą nukentėjusįjį paliko gulėti įvykio vietoje, rodo, jog pasekmėms jis buvo abejingas. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. D. nuteistasis V. N. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kartu kolegija konstatuoja, kad po smūgio į nugarą sudavimo mušdamas kardu gulintį ir nesipriešinantį nukentėjusį G. Č. , nuteistasis suvokė, kad tokiais veiksmais kelia grėsmę nukentėjusiojo sveikatai, numatė, jog gali nežymiai sužaloti nukentėjusįjį ir to norėjo. Kitaip tariant nukentėjusiojo G. Č. sveikatą nuteistasis nežymiai sutrikdė veikdamas tiesiogine tyčia. Ši nuteistojo V. N. padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusieji smurtą vieni kitų atžvilgiu naudojo ne besigindami nuo vieni kitų pavojingo kėsinimosi, o kilus tarp jų abipusiam konfliktui, kuris peraugo į muštynes. Aplinkybę, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo kilo muštynės, patvirtina ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta 2008 m. rugpjūčio 22 d. specialisto išvada Nr. G-2652/08(02), kurioje nustatyti sužalojimai V. N. (t. 4, b. l. 59). Ši aplinkybė patvirtina tik tai, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilo muštynės, tačiau negali būti vertinama, kaip patvirtinanti būtinosios ginties situacijos buvimą įvykio metu, nes kitomis byloje esančiomis specialistų išvadomis sužalojimai nustatyti ir nukentėjusiesiems, kurių vienas netgi mirė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys Nr. 2K-684/1999, Nr. 2K-394/2007). Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nuteistasis V. N. įvykio metu buvo būtinosios ginties situacijoje, nepagrįsti. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ar šioje situacijoje galėjo būti būtinosios ginties ribų peržengimas.

Kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nuosprendyje rėmėsi tik teisiamajame posėdyje duotais G. Č. parodymais, tačiau visiškai neanalizavo ankstesnių jo parodymų, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, be to, neatsižvelgė, kad G. Č. parodymai nenuoseklūs, nevertino kitų įrodymų. Kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 2 dalimi, tik teismas kurio žinioje yra byla sprendžia ar byloje esantys duomenys laikytini įrodymais. Kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas G. Č. patvirtino 2008 m. rugsėjo 18 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei 2008 m. gruodžio 9 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Taigi, gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad teismas nevertino liudytojo G. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Išties, gynėjas iš dalies teisus nurodydamas, kad įtariamuoju apklausiamo G. Č. parodymai duoti 2008 m. liepos 29 d. ir 2008 m. liepos 31 d., ne visiškai atitinka jo parodymus duotus apklausiant jį liudytoju 2008 m. rugsėjo 18 d., taip pat duotus 2008 m. gruodžio 9 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu bei duotuosius pirmosios instancijos teisme. Visgi, kolegija mano, kad toks apeliacinio skundo argumentas negali būti vertinamas, kaip verčiantis abejoti liudytojo G. Č. parodymų objektyvumu. Pastebėtina, kad iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog 2008 m. liepos 29 d. ir 2008 m. liepos 31 d. G. Č. buvo apklausiamas įtariamuoju, todėl jis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, taigi neturėjo pareigos duoti teisingus parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad apklausiant įtariamuoju duotų parodymų G. Č. nepatvirtino teisiamojo posėdžio metu, apygardos teismas pagrįstai jų nepripažino įrodymais baudžiamojoje byloje. Atitinkamai kolegija mano, kad teismas neturėjo pareigos, vadovaujantis BK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu motyvuoti, kodėl nesirėmė G. Č. parodymais duotais apklausiant jį įtariamuoju, nes minėtas straipsnis įpareigoja apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta būtent įrodymus. Be to, apeliacinės instancijos teisme papildomai buvo apklausti nukentėjusysis G. Č. bei liudytoja J. N. apie įvykio aplinkybes. Šie asmenys patvirtino apygardos teisme duotus parodymus. Todėl, kolegijos manymu, apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo gynėjas.

Skirdamas V. N. bausmę teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes: padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formas ir rūšis, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta, teistumai išnykę, į nusikaltimų padarymo aplinkybes, priežastis bei pasekmes, jo amžių, šeiminę padėtį, sveikatos būklę, ir paskyrė jam subendrintą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė paskirta nepažeidžiant BK VII skyriuje numatytų taisyklių ir nėra aiškiai per griežta. Kolegijos patikrintoje bylos medžiagoje nėra jokių kitų palankių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios leistų labiau švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.