- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-23
- Bylos Nr.
- I-2215-281/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00841-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1 000 moralinei-neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1 –2, 11–12)
Pareiškėjas taip pat prašo: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-12-12 įsakymą Nr. V-538 „Dėl vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“; 2) vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsniu, ištirti norminio administracinio akto Nr. V-538 teisėtumą.
Paaiškino, kad 2017-12-12 Kalėjimų departamentas įsakymu Nr. V-538 „Dėl vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ uždraudė nuteistiesiems įsigyti nereceptinius vaistus iš įkalinimo įstaigoje esančios vaistinės ir nurodė, kad nuteistieji gali įsigyti nereceptinių vaistų įkalinimo įstaigą aptarnaujančioje parduotuvėje. Tuo tarpu įkalinimo įstaigą aptarnaujančios parduotuvės neprekiauja nereceptiniais vaistais, nes nėra pasirašę sutarties dėl šios veiklos, todėl nuo 2017-12-12 įsakymo Nr. V-538 priėmimo dienos nuteistieji negali įsigyti nereceptinių vaistų nei įkalinimo įstaigą aptarnaujančioje parduotuvėje, nei įkalinimo įstaigoje esančioje vaistinėje. Nurodė, kad iki įsakymo įsigaliojimo, pagal individualius nuteistųjų prašymus nereceptinius vaistus tiekdavo „Gintarinė vaistinė“, kuri nėra prilyginama ligoninių vaistinėms, nes yra atskira farmacinė įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymą. Pareiškėjo teigimu, toks Kalėjimų departamento įsakymu patvirtintas reglamentavimas pažeidžia laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, taip pat valstybės pareigą garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pareiškėjas, dėl to, jog negali įsigyti jokių nereceptinių vaistų, patiria psichologinę traumą, jaučiasi kankinamas ir žeminamas, teigia, kad tokiu atveju jei skaudėtu dantį ar galvą pareiškėjas neturėtų galimybės įsigyti nereceptinių vaistų.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, ir Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–18).
Paaiškino, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Kalėjimų departamento įsakymas yra norminis teisės aktas, todėl pirmiausiai turi būti ištirta, ar jis atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, ir tik pripažinus aktą prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, norminį administracinį aktą galima laikyti panaikintu. Teigia, kad pareiškėjas turėtų teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą tuo atveju, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, t. y, susiejus jo prašymą su individualiu skundu. Šiuo atveju pareiškėjas neskundžia Kalėjimų departamento ar konkrečios laisvės atėmimo vietų įstaigos veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nesuteikia teisės Kalėjimų departamento direktoriui spręsti klausimo, ką leidžiama nuteistiesiems įsigyti ir turėti. Teisę nustatyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Teigia, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo skundas abstraktus, neaiškus, jame jis nenurodo jokių aplinkybių, kuriomis galėtų grįsti savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl, atsakovų įsitikinimu, nesant nustatytų visų civilinės atsakomybės sąlygų, negalimas ir prašomos žalos atlyginimas.
Teismo posėdyje atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, ir Kalėjimų departamento atstovai nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl Kalėjimų departamento įsakyme nustatyto teisinio reglamentavimo, pagal kurį nuteistiesiems nėra galimybės įsigyti nereceptinių vaistų iš vaistinės, esančios įkalinimo įstaigoje.
Kadangi pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš nustatyto teisinio reglamentavimo, teismas pirmiausia įvertins pareiškėjo prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimo klausimą.
Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 straipsnis). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.
ABTĮ įtvirtinti atvejai, kai teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, t. y. jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Taigi matyti, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka į subjektų, apibrėžtų ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, ratą, taigi toks prašymas galėtų būti nagrinėjamas nebent ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. nagrinėjant bylą dėl suinteresuoto asmens teisių pažeidimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-12-12 įsakymo Nr. V-538 „Dėl vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ atitiktimi pareiškėjo nurodomoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Be to, pareiškėjas savo prašyme neatskleidė bei nedetalizavo teisės aktų nuostatų, kurioms, jo teigimu, Kalėjimų departamento įsakymas prieštarauja, nepateikė aiškių teisinių motyvų, o jo prašymas grindžiamas abstrakčiais argumentais dėl galimo nuteistųjų teisių pažeidimo. Todėl pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą nagrinėjamoje byloje netenkinamas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Kalėjimų departamento – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-12-12 įsakymu Nr. V-538, reglamentuoja vaistų ir vaistinių medžiagų įsigijimo, laikymo, išdavimo vartoti, įtraukimo į apskaitą ir nurašymo Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką. Tuo tarpu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 18 priede nustatytas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, jame vaistų įsigijimas patiems nuteistiesiems nenumatytas. Taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 15-ame priede nurodytame Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše vaistų nėra. Pažymėtina, kad šias pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, kuriose įtvirtinti suimtųjų ir nuteistųjų leidžiamų įsigyti daiktų sąrašai, tvirtina ne Kalėjimų departamento direktorius, o Teisingumo ministerija (Bausmių vykdymo kodekso 21 straipsnio 2 dalis, 64 straipsnis). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Kalėjimų departamentui apskritai nėra suteikta kompetencijos nustatyti leidžiamų turėti daiktų sąrašus, tokius sąrašus tvirtina Teisingumo ministerija ir juose nėra numatyta galimybė nuteistiesiems ar suimtiesiems pataisos namuose ar tardymo izoliatoriuose įsigyti vaistų.
Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjas, neturėdamas galimybės nusipirkti reikiamų vaistų, patiria psichologinę traumą, jaučiasi kankinamas ir žeminamas, užkertama galimybė suvartoti reikiamų vaistų esant ūmiam skausmui, pvz. skaudant galvą. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmens laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė įsigyti vaistų Kalėjimų departamento veiksmais apskritai nėra paneigiama, nes pagal Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 17 punktą, vaistiniai preparatai vartoti išduodami, vadovaujantis įrašais Gydytojo paskyrimų lape. Suimtajam ar nuteistajam suvartojus vaistinį preparatą, slaugos specialistas tai pažymi Gydytojo paskyrimų lape. Vaistiniai preparatai somatinėms ligoms gydyti gali būti išduodami suimtajam ar nuteistajam asmeniškai, jam pasirašant, ribojant kiekį: lėtinėms ligoms gydyti – septynioms dienoms, o ūmioms – vienam gydymo kursui. Suimtajam ar nuteistajam išduodamas Medicininis pažymėjimas (forma Nr. 046), kuriame pažymimas išduoto vaisto pavadinimas, kiekis bei terminas, per kurį išduoti vaistai turi būti suvartoti. Taigi matyti, kad nuteistiesiems vaistai išduodami pagal gydytojo paskyrimus. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjo nurodomi teiginiai dėl galimybės vaistus įsigyti ateityje esant ūmiam galvos skausmui nepatvirtina jo teisių pažeidimo dabartiniu metu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui gydytojo paskirti vaistai jam būtų neišduoti.
Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas daro išvadą, kad Kalėjimų departamento veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.