Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-05 · Administracinė byla Nr. I-3835-279/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-05
Bylos Nr.
I-3835-279/2018
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00145-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
S. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3835-279-2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00145-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 5 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. ( buvusios L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja S. P. (toliau – ir Pareiškėja, ir S. P.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN, ir atsakovės atstovas), priteisti jai 1480 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jos laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio pataisos namuose.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji buvo laikoma Panevėžio PN įstatymo reikalavimų bei higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Tvirtina, kad skundo laikotarpiu ji buvo laikoma Panevėžio PN kameros tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus 5 kv. m. gyvenamas plotas. Nurodė, kad atvykstančių bei išvykstančių asmenų kratos yra atliekamos sanitarinėmis sąlygomis, patalpoje yra šalta, purvina ir pan. Pažymi, jog Panevėžio PN gyvenamose patalpose yra tamsu, nėra užtikrinamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui. Tvirtino, kad visą laikotarpį, kada ji buvo laikoma kameroje Nr. 4 nebuvo stalo, tad jai nuolat tekdavo valgyti lovoje, taip pat nebuvo veidrodžio, bei spintos. Skunde nurodė, kad kameroje ne buvos įrengta vėdinimo sistemos. S. P. tvirtina, kad dėl Panevėžio PN kalinimo sąlygų, kurias ji įvardijo, kaip nežmoniškas, žiaurias bei pažeidžiančias teisės aktų nustatytus reikalavimus, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, iš ko ji kildina neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Panevėžio PN atsiliepimu su S. P. skundu nesutiko (b. l. 15-23). Panevėžio PN tvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. buvo laikoma kameros tipo patalpoje Nr. 4. Nurodė, kad Sandra P. į Panevėžio pataisos namus atvyko 2014 m. gruodžio 10 d., o išleista 2018 m. balandžio 23 d. Per visą bausmės atlikimo laikotarpį iš Panevėžio PN S. P. išvykusi nebuvo. Paaiškina, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnį , Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 65 punktą ir į pareiškėjos 2016 m. gegužės 30 d. prašymą, Panevėžio PN direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. SR2-175 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kamerų tipo patalpas“ pareiškėją buvo nutarta laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų ir perkelti ją į kamerų tipo patalpą 1 mėnesiui. Panevėžio PN paaiškina, kad pareiškėja skunde nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 30 iki 2018 m. balandžio 18 d. buvo laikoma kamerų tipo patalpoje Nr. 4 kartu su kita nuteistąja. Atsakovės atstovas nurodo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte yra nustatyta 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma. Paaiškina, kad kamerų tipo patalpos Nr. 4 plotas yra – 8,85 kv. m., nurodo, kad ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikomos dvi nuteistosios, taigi vienai nuteistajai teko daugiau ploto nei teisės aktais numatyta minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma. Paaiškina, kad pareiškėjos reikalavimai dėl ploto normos neatitikimo yra nepagrįsti. Panevėžio PN dėl netinkamo kamerų tipo patalpų materialinio aprūpinimo paaiškina, kad kamerų tipo patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 10.1-10.9 punktai, kurie nenumato veidrodžio bei spintos aprūpinimo kamerų tipo patalpose, 10.2 punkte yra numatyta, kad kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos stalu, kameros tipo patalpose Nr. 4, kuriose buvo laikoma pareiškėja, stalo nėra, tačiau stalo funkcijas (pavalgyti, rašyti laiškus ar pan.) pareiškėjai galėjo atlikti šalia lovos pastatyta spintelė. Nurodo, kad pareiškėjos nusiskundimai dėl natūralaus bei dirbtinio apšvietimo trūkumo patalpoje yra nepagrįsti. Nurodo, kad kameros tipo patalpoje Nr. 4 yra du langai, kurių išmatavimai viršija Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nustatytus, langų, esančių kameros tipo patalpoms, reikalavimus. Teigia, kad kameros tipo patalpoje Nr. 4 yra įrengtas modernus antivandalinis šviestuvas, kuris užtikrina tinkamą dirbtinį apšvietimą, nustatytą Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16,7 punkte. Atsakovės atstovas nurodo, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kaip tai numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015“ „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai “ patvirtinimo“ 17 punktas. Pažymi, kad kameros tipo patalpose Nr. 4 yra du varstomi langai, kuriuos atidarius nuteistoji turėjo galimybę išvėdinti patalpas. Teigia, kad pareiškėja skunde abstrakčiai nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems iš pataisos namų asmenims kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymi, kad iš įskaitos skyriaus pateiktos 2018 m. gegužės 7 d. pažymos Nr. 01/7-1879 matyti, kad pareiškėja į Panevėžio pataisos namus atvyko 2014 m. gruodžio 10 d., į laisvę paleista 2018 m. balandžio 23 d. Per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuteistoji iš Panevėžio PN nebuvo išvykusi. Nurodo, kad šiuo atveju turėtų būti nagrinėjamos sąlygos, kurioms esant buvo atliekama krata 2014 m. gruodžio 10 d., pareiškėjai atvykus į Panevėžio PN. Atsakovės atstovas pažymi, kad skundą pareiškėja pateikė teismui 2018 m. balandžio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pareiškėjai neva padarytų pažeidimų. Todėl teismo prašo taikyti įstatymų numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Atsakovės atstovas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjos negavo, nusiskundimų ar duomenų dėl pareiškėjos pablogėjusios sveikatos dėl galimai netinkamų jos laikymo sąlygų pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje užfiksuota nėra. Atsakovės atstovas teigia, kad pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų dėl esą patirtos neturtinės žalos, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN. Ginčui aktualus pareiškėjos bausmės atlikimo Panevėžio PN laikotarpis nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, o šio kodekso 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, pagal kurią, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Teisės normos, reglamentuojančios terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį, buitinį aprūpinimą ir sveikatos priežiūrą, tvirtintos XIV skyriaus „Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinis, buitinis aprūpinimas ir sveikatos priežiūra“ 173-175 straipsniuose. Be to, nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos įstaigose ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Ginčui spręsti taip pat taikytinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. Nr. 194 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (redakcija galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 28 d.). Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau - ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Panevėžio pataisos namuose buvo laikoma nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. balandžio 23. Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. pareiškėja jos pačios prašymu buvo laikoma kameros tipo patalpoje Nr. 4. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą būtent ir sieja su netinkamomis sąlygomis kameros tipo patalpoje Nr. 4.

Dėl minimalaus kameros ploto

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėja grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio kodekso 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė skelbia, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 70 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 16-17; 32; 34; 35 ) matyti, kad pareiškėja nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. buvo laikoma kameros tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 8,85 kv. m, su kita nuteistąja, t. y. kameros tipo patalpoje Nr. 4 buvo laikomos dvi nuteistosios, todėl minusavus sanitarinio mazgo plotą- 1,029 kv.m., vienai nuteistajai gyvenamojo ploto teko 3,91 kv. m.

Nors pareiškėja teigia, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, turi būti atsižvelgiama į gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2016 m. gruodžio 5 d. administracinė byla A-2922-492/2016; 2016 m. spalio 19 d. administracinė byla Nr. A-3677-575/2016).

Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos teisė į 3,6 kv.m. plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjos argumentas dėl jai tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl netinkamo kamerų tipo patalpų aprūpinimo baldais bei kitu inventoriumi

Pareiškėja neturtinę žalą kildino ir iš to, kad kameros tipo patalpoje Nr. 4 nebuvo stalo, veidrodžio, spintos. Dėl stalo trūkumo kameroje jai tekdavo valgyti bei rašyti laiškus lovoje, tai žemino jos orumą ir sukėlė daug nepatogumų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“10.1-10.9 punktai, kuriuose nėra numatytas veidrodžio bei spintos buvimas. 10.2 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos stalu. Pareiškėja skunde nurodė, kad dėl stalo trūkumo jai visada tekdavo valgyti, rašyti laiškus bei miegoti lovoje (b. l. 3) Atsakovės atstovas savo atsiliepime nurodė, kad stalo funkcijas (pavalgyti, rašyti laiškus ir pan.) pareiškėjai galėjo atstoti prie lovos pastatyta spintelė, kurios išmatavimai: 40*40*80 cm. Nurodė, kad stalo patalpoje nėra, siekiant užtikrinti nuteistosioms kuo daugiau laisvos erdvės judėti.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog Panevėžio PN gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo laikoma pareiškėja, neįrengus stalo, buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 10.2 punkto reikalavimas.

Dėl natūralaus bei dirbtinio apšvietimo neužtikrinimo

Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad kameroje nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, pareiškėjos teigimu, tai labai kenkia regėjimui.

Higienos normos HN134: 2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. 16.7 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovės atstovas savo atsiliepime nurodė, kad kameros tipo patalpoje Nr. 4, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, yra du langai. Langų dydis yra 0,9*1,05 m., t. y. 0,95 m2 ir 0,95*1,05 m., t. y. 0,9975 m2, taip pat įrengtas modernus antivandalinis šviestuvas , užtikrinantis tinkamą dirbtinį apšvietimą (b. l. 18). Iš pateiktų duomenų matyti, kad kameros tipo patalpoje Nr. 4 langų dydis viršija teisės aktuose įtvirtintus minimalius reikalavimus, o dirbtinį apšvietimą užtikrina įmontuotas šviestuvas. Atsakovės atstovo pateiktoje Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo akto išvadoje nurodyta, kad periodinės kontrolės metu HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 39-42)

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja kalinimo Panevėžio PN metu su prašymais ar skundais, dėl netinkamo apšvietimo kameros tipo patalpoje Nr. 4, į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių jos teigiamų pažeidimų būtų reiškusi pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėja nepateikė. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio PN neužtikrino pareiškėjai gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 tinkamų apšvietimo sąlygų.

Dėl netinkamos ventiliacijos

Pareiškėja Panevėžio PN neteisėtus veiksmus ir prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš netinkamos ventiliacijos užtikrinimo. Ji teigė, kad kameroje nebuvo įrengtos vėdinimo sistemos, todėl vienam asmeniui tuštinantis kameroje įrengtame tualete, kitas yra priverstas kvėpuoti nemaloniais kvapais.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pataisos įstaigų Vidaus tvarkos taisyklių 16.10 punkte nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Panevėžio PN savo atsipiepime nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 4 yra du langai, abu langai yra varstomi ir atsidaro 45 laipsnių kampu, todėl nuteistosios turėjo galimybę išvėdinti patalpas (b. l. 18-19) Pažymėtina, kad pareiškėja su skundu dėl nemalonių kvapų į Pataisos namų administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas aptartus pareiškėjos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl asmens kratų atlikimo atvykstantiems bei išvykstantiems asmenims sąlygų

Pareiškėja skunde nurodo, kad atvykstant ar išvykstant iš Panevėžio PN, asmens ir jo daiktų apžiūrą yra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad apžiūra atliekama esant žemai oro temperatūrai taip pat, kad patalpoje yra purvina.

Atsakovės atstovas atsiliepime bei pateiktoje 2018 m. gegužės 7 d. pažymoje Nr. 01/7-1919 „Apie S. P. (buvusi L.) bausmę“ (b. l. 24) nurodo, kad pareiškėja į Panevėžio PN atvyko 2014 m. gruodžio 10 d., išvyko 2018 m. balandžio 23 d. Per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuteistoji iš Panevėžio pataisos namų išvykusi nebuvo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Pareiškėja nekonkretizuoja, kada jai buvo atliekama apžiūra, iš atsakovės atstovės pateiktos pažymos (b. l. 24) matyti, pareiškėja į Panevėžio PN atvyko 2014 m. gruodžio 10 d., išvyko 2018 m. balandžio 23 d., taigi krata jai buvo atlikta 2014 m. gruodžio 10 d. Pareiškėja kreipėsi su skundu į teismą tik 2018 m. balandžio 18 d. Esant Panevėžio PN prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už 2014 m. gruodžio 10 d. netinkamomis sąlygomis atliktą kratą, taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjos laikymo sąlygų Panevėžio PN, nėra pagrindo neigti, kad pareiškėja patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus dėl to, kad kameros tipo patalpoje Nr. 4, kurioje ji buvo laikoma ginčo laikotarpiu, nebuvo įrengtas stalas. Tačiau kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų ginčo laikotarpiu pareiškėjai būnant Panevėžio PN, byloje nėra nustatyta. Aplinkybė, kad pareiškėja per visą buvimo šioje įstaigoje laiką nesiskundė laikymo sąlygomis Panevėžio PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, teismo vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėją nepatyrus išgyvenimų, nepatogumų ar sukrėtimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjos kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjos patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pati pareiškėja iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jai buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjos nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjos teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, , 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjos S. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė