- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-769-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00891-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Ona Gasiulytė, Natalja Cikoto
- Pareiškėjas
- N. Š.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1103-604/2013 pagal pareiškėjo N. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas N. Š. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1987-05-26 iki 1987-10-09 dirbo kooperatyve „Ujut“ bei nuo 1987-12-01 iki 1991-02-02 dirbo kooperatyve „Statybinės paslaugos“ bei kad jo gaunamas darbo užmokestis nuo 1987-05-26 iki 1991-02-02, kas mėnesį buvo mokamas po 500-600 rublių.
Nurodė, šio fakto nustatymas jam reikalingas pensijos paskaičiavimui, nes archyve dokumentų patvirtinančių jo atlyginimo dydį neliko. Tačiau minėtas atlyginimas buvo mokamas oficialiai. Kooperatyve „Ujut“ jis dirbo 5-6 mėnesius, o kooperatyve „Statybinės paslaugos“ - 3,5 metų. Kooperatyve „Ujut“ jis dirbo darbininku, o kooperatyve „Statybinės paslaugos“, kartu su A.ir A. – steigėju ir darbininku. Buvo buhalterė, kuri skaičiavo atlyginimus, tačiau jis nežino kodėl nebuvo mokamos įmokos į Sodrą. Jis turi knygelę, bet įrašų apie gaunamas pajamas joje nėra. Kodėl dokumentai nebuvo priduoti į archyvą, jis nežino.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VSDFV užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu prašė nagrinėti pareiškėjo pareiškimą teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu N. Š. pareiškimą atmetė, kaip neįrodytą. Teismas nustatė, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba skirdama N. Š. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, darbo stažą laikotarpiu nuo 1987-05-26 iki 1987-10-09 dirbant kooperatyve „Ujut“ bei darbo stažą nuo 1987-12-01 iki 1990-12-31 dirbant kooperatyve „Statybinės paslaugos“ įskaitė į pastarojo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Darbo stažas laikotarpiu nuo 1991-01-10 iki 1991-02-02 taip pat buvo įskaitytas į N. Š. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Laikotarpis nuo 1991-01-01 iki 1991-01-09 neįskaitytas į N. Š. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nes tuo laikotarpiu jis kaip Statybos ir remonto bei baldų gamybos individualios įmonės savininkas, draudžiamųjų pajamų nedeklaravo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo nustatytų minimalių draudžiamųjų pajamų nemokėjo.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad liudytoja V. U. paaiškino, kad 1987-1990 metais dirbo kooperatyve „Statybinės paslaugos“ buhaltere, tačiau kodėl į VSDFV nebuvo perduodami darbuotojų duomenys apie atlyginimą, nežino. Teisme apklausti liudytojai S. A. ir K. A. taip pat patvirtino, kad jų darbo knygelėse nėra duomenų apie jų gaunamą darbo užmokestį. Taip pat nurodė, kad kooperatyvai nuo 1991-01-01 nustojo vykdyti veiklą, todėl N. Š. laikotarpiu nuo 1991-01-01 iki 1991-02-02 negalėjo dirbti kooperatyve „Statybinės paslaugos“, nes kooperatyvas nevykdė veiklos. Atsižvelgdamas į tai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjui buvo nustatytas 500-600 rublių mėnesinis darbo užmokestis ir, kad buvo pervedami mokėjimai į VSDFV.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir tokiu būdu nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Pažymi, kad jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Anot apelianto, teismo posėdyje apklausti liudytojai S. A., V. U. ir K. A. davė nuoseklius ir neprieštaraujančius parodymus, kurie sudaro pakankamą teisinį pagrindą nustatyti teismui prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VSDFV užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus ir tokiu būdu pažeidė tikimybių pusiausvyros principą. Liudytojai S. A. ir K. A. paliudijo tai, kad jų darbo užmokestis buvo toks pat kaip apelianto, o liudytoja V. U. – kad dokumentus perdavė kooperatyvo „Statybinės paslaugos“ direktoriaus žmonai. Iškviesti liudytojai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jų pačių darbo užmokestis buvo atitinkamo dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas nustatyti, kad pareiškėjas N. Š. dirbdamas nuo 1987-05-26 iki 1987-10-09 kooperatyve „Ujut“ bei nuo 1987-12-01 iki 1991-02-02 kooperatyve „Statybinės paslaugos“ įstatymo nustatyta tvarka gavo kas mėnesį po 500-600 rublių darbo užmokestį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik tokiu atveju, jeigu tam tikras juridinę reikšmę turintis faktas realiai buvo, tačiau jam patvirtinti nėra rašytinių dokumentų arba nėra galimybės atkurti prarastus dokumentus (CPK 445 str.). Nesant dokumentų apie tam tikro fakto buvimą ar jiems neišlikus, teismas gali nustatyti tam tikrą faktą, tik įsitikinęs, kad prašomas nustatyti faktas realiai egzistavo ir į bylą pateikti leistini įrodymai patvirtina jo buvimo faktą. Be to, esant pakankamai rašytinių duomenų tam tikram faktui patvirtinti, jų negalima paneigti liudytojų parodymais.
Pareiškėjas siekia teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie jo gautą 500-600 rublių darbo užmokestį nuo 1987-05-26 iki 1991-02-02, kurio nustatymas būtinas senatvės pensijos dydžiui nustatyti.
Pagal Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr.1156 patvirtintų „Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų” 24 p., jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti valstybinio socialinio pensijų draudimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993-12-31, dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka. Tačiau toks faktas teismine tvarka gali būti nustatomas tik tokiu atveju, jeigu asmuo gavo draudžiamąsias pajamas, nuo kurių buvo ar turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, o būtent Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos pažymos (b.l. 10) archyvui nėra perduoti saugoti kooperatyvo „Statybinės paslaugos“ ir kooperatyvo „Ujut“ personalo ir darbo užmokesčio dokumentai, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad šie dokumentai yra dingę.
Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių juridinį faktą, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu gavo draudžiamąsias pajamas, nuo kurių buvo ar turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad jam įstatymo nustatyta tvarka buvo mokamas 500-600 rublių mėnesinis darbo užmokestis ir nuo gauto darbo užmokesčio buvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, fizinių pajamų mokestis, tai tenkinti pareiškimą teismui nebuvo teisinio pagrindo.
Nors apklausti liudytojai (pareiškėjo bendradarbiai ir buhalterė) teigia, kad jie mokėjo įmokas Sodrai, tačiau liudytojų parodymai turėtų reikšmės, byloje nustačius aplinkybę, kad pareiškėjo darbdavio dokumentai būtų prarasti ar sunaikinti. Minėta, kad tokių duomenų nėra.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant liudytojų parodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.
Priimdamas sprendimą, teismas privalo remtis pateiktais ir teismo posėdyje aptartais įrodymais. Tai, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.).
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.