Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas V. Butvilas Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00271-2010-6

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. M. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-132/2012 pagal ieškovų D. M. ir A. S. ieškinį ir papildomą ieškinį atsakovui V. Š., ŽŪB „Kalno Gražioniai“, VĮ Registrų centrui dėl priėmimo – perdavimo aktui niekinio sandorio pasekmių taikymo bei nekilnojamojo turto teisinės registracijos panaikinimo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

3. 2007-07-04 visi garažo bendraturčiai pasirašė valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią išsipirko žemės sklypo, esančio po savo garažais dalis. Atsakovas V. Š. žemės sklypo nepirko. Tik iškilus ginčui teisme dėl atsakovo V. Š. iškeldinimo iš neteisėtai užimtų negyvenamųjų patalpų, jis kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos sudarymo bei nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą - pastatą- garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį savavališkai užėmė, įregistravimo. Jau esant ginčui teisme, 2010-01-12, ieškovams nedalyvaujant, buvo atlikti kadastriniai minėto pastato matavimai, naujai sudarytame plane įterpta nauja patalpa (duomenys neskelbtini) (60,86 m²) tarp ieškovams priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neteisėtai sumažinant ieškovams tenkančias nuosavybės teise ir VĮ Registrų centre įregistruotas negyvenamąsias patalpas.

4. Pirmosios instancijos teismui abejonių nekėlė ta aplinkybė, kad atsakovas V. Š. VĮ Registrų centrui pateikė ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 2001-06-08, Protokolo Nr. 3 išrašą, padarytą 2009-11-25, kuriame nurodyta, jog už pajų perduodama garažo prie remonto dirbtuvių dalis, patalpa (duomenys neskelbtini), 58,03 m². Teismui atsakovas pareikė to paties ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 2001-06-08, Protokolo Nr.3 išrašą, padarytą 2010-01-13, kuriame įrašyta jau kita perduodama patalpa - (duomenys neskelbtini), 60,86 m².

6. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad spręsti dėl CK 1.75 straipsnio nuostatų taikymo nėra teisinio pagrindo. Teismas iš esmės neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo. Nesprendė dėl 2001-06-08 Priėmimo - perdavimo akto bei 2001-06-08 Protokolo Nr. 3, kurių pagrindu įregistruota atsakovo V. Š. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, teisėtumo, nagrinėjo civilinėje byloje nepareikštus reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010).

8. Teismas savo iniciatyva nusprendė, kad galimai neteisėtu pagrindu nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įregistravo buvęs savininkas S. D., kuris ieškovui A. S. perleido nuosavybę. Tačiau S. D. į procesą šalimi nebuvo įtrauktas, todėl teismas negalėjo spręsti dėl jo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo teisėtumo ir dėl jų pasisakyti (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Šis procesinių normų pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

9. Teismas, išeidamas už ieškinio reikalavimo ribų, sprendė nuosavybės teisių perleidimo pagrįstumo klausimą. Šalys nekėlė klausimo dėl likviduojamos ŽŪB „Kalno Gražioniai“ turto, atitinkančio bendrovės narių pajų, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisėtumo, likviduojamos ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likvidacinės komisijos posėdžių Protokolų 2000-07-07 Nr. 8 ir 2002-12-12 Nr. 2 teisėtumo. Jei tokie reikalavimai ieškinyje būtų formuluojami, šalimis turėtų būti įtraukti visi buvę bendrovės nariai, keistųsi ieškinio dalykas ir pagrindas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

1. Naudodami suklastotus dokumentus, D. M. ir S. D. (iš kurio nekilnojamąjį daiktą įsigijo apeliantas A. S.) įregistravo nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre akivaizdžiai didesnio ploto, negu iš tikrųjų valdė ir galėjo valdyti. Po to, pateikdami ieškinį teismui, ieškovai siekė šias iš nusikaltimo kilusias pasekmes įteisinti, prašydami pirmosios instancijos teismo panaikinti atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto registraciją, atsakovą iškeldinti ir apeliantams perduoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą.

5. Įvairūs apeliantų išvedžiojimai apie nekilnojamojo turto įregistravimo datas bei laiką neturi jokios reikšmės šioje civilinėje byloje. Tiek atsakovas, tiek apeliantai, įregistruodami jiems priklausančias patalpas ginčo pastate garaže, pateikė D. Š. suklastotus dokumentus. Tokia registracija negali būti teisinga, nes dokumentų suklastojimo faktai yra neginčijamai nustatyti ir papildomo įrodinėjimo ši aplinkybė nebereikalauja. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino dokumentų suklastojimo faktus kaip prejudicinius bei teisingai ir teisėtai atmetė apeliantų reikalavimus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo sprendimą dėl apeliacinio skundo priimti savo nuožiūra.

Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas registruoja susiklosčiusius tarp atitinkamų subjektų civilinius teisinius santykius patvirtinančius juridinius faktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d. nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą, už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nagrinėjant civilinę bylą, teismas nenustatė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įregistruodamas tiek ieškovų, tiek atsakovo daiktines teises nekilnojamojo turto registre, būtų pažeidęs įstatymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant arba vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ištirtų ir teisiškai įvertintų duomenų pagrindu konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

IV. 1. Dėl įrodinėjimo proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Teisės teorija ir formuojama teisminė praktika dėl įrodinėjimo proceso civilinėje teisėje yra išaiškinę, kad įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai bylai, reikšmingų aplinkybių visumą, nes teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir teisingai išspręsti šalių ginčą teisme galima tik tuomet, kai yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas, tinkamai paskirstoma šalims įrodinėjimo pareiga, įvertinama įrodymų liečiamumo ir pakankamumo aspektai. Kartu, sprendžiant aprašytuosius klausimus prisimintina, kad įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir taikytinos teisės normos ginčo teisiniam santykiui kvalifikuoti. Tai reiškia, kad įrodymų turi būti tik tiek, kiek jų reikia įrodinėjamo fakto buvimui pagrįsti arba tokio fakto nebuvimui įrodyti.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai D. M. ir A. S. prašė taikyti niekinio sandorio pasekmes 2001-06-08 likviduojamos ŽŪB bendrovės „Kalno Gražioniai“ perdavimo – priėmimo aktui, kurio pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į ginčijamą nekilnojamąjį daiktą. Teigė, kad šio, jų požiūriu niekinio sandorio (perdavimo-priėmimo akto) pagrindu VĮ Registrų centras įregistravo atsakovo V. Š. nuosavybės teises į 5803/96622 dalis pastato – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nors iš tiesų patalpos nurodytame garaže atsakovui nebuvo perduotos, kadangi jam už priklausančius bendrovės pajus jos niekada nebuvo paskirtos. Be to, pagal aptariamą ir ginčijamą dokumentą – perdavimo-priėmimo aktą, atsakovui V. Š. buvo perduotos kitos patalpos, nei buvo teisiškai įregistruotos. Be to, teigia, kad ginčo patalpos tuo metu, kai jų dalis atsakovui buvo įregistruota, jau buvo teisiškai įregistruotos ieškovų vardu, o atsakovo patalpų teisinė registracija sumažino ieškovams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, nes šios patalpos įsiterpė tarp ieškovams priklausančių. Todėl mano, kad toks sandoris (patalpų perdavimo-priėmimo aktas) yra niekinis, todėl prašo taikyti jam pasekmes nustatytas CK 1.75 str. 3 d., 1.78 str. 1 ir 5 d..

Kartu teigiama, kad pripažinus sandorį, kurio pagrindu atlikta teisinė negyvenamųjų patalpų registracija niekiniu, turi būti panaikinama VĮ Registrų centro Šiaulių filiale atlikta teisinė šių pasatų dalies registracija, kuria įregistruotos atsakovo V. Š. nuosavybės teisės į 5803/96622 dalis pastato – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovas V. Š. iškeldinamas iš ieškovams priklausančių patalpų dalies, kurias atsakovas yra užėmęs ir valdo neteisėtai.

Aprašytieji faktai ir faktinės aplinkybės apsprendė įrodinėjimo dalyką šiame šalių ginče, ir teismo pareigą priimti ir vertinti tuos įrodymus, kurie susiję su įrodinėjimo dalyku.

IV. 2. Dėl įrodymų ir jų vertinimo pirmosios instancijos teisme.

Apeliantai savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovų pateiktus argumentus bei įrodymus, o kai kurių įrodymų apskritai nevertino, todėl, apeliantų nuomone, padarė netinkamas išvadas. T. y. neįvertino 2000-07-07 likviduojamos ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likvidacinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 8 turinio, taip pat 2002-12-12 likviduojamos ŽŪB „Kalno Gražioniai“ likvidacinės komisijos protokolo Nr. 2, taip pat kitų dokumentų, bei ieškovės D. M. paaiškinimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklės nebuvo pažeistos, o teismo padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, jų išsamia analize ir tinkamu, visapusišku įvertinimu.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, iš visumos bylos duomenų sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje esantieji duomenys leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovui šioje byloje V. Š. už turimus bendrovės pajus likvidacinės komisijos sprendimais buvo suteiktas ne vienas, o du nekilnojamojo turto objektai.

1) 2000-07-07 Likviduojamos ŽŪB ‚Kalno Gražioniai“ likvidacinės komisijos protokolu Nr. 8 atsakovui V. Š. už pajų grąžintos senos remonto dirbtuvės sumoje 1900 Lt ( protokolo originalas, b. l. 115, t. 1);

2) 2001-06-08 Likviduojamos ŽŪB „Kalno Gražioniai“ protokolu Nr. 3 (byloje pridėtas protokolo originalas) atsakovui V. Š. už pajų gražintas vienas garažas prie remonto dirbtuvių sumoje 2840 Lt (b. l. 114, t. 1).

Kartu pažymima, kad pirminiame 2001-06-08 perdavimo – priėmimo akte, kurį ginčija ieškovai yra nurodyta, kad V. Š. perduodamas garažas sumoje 2840 Lt, kas atitinka 2001-06-08 Protokole Nr. 3 nurodytą sumą, už kurią jam yra perduodamas garažas prie remonto dirbtuvių. Šie pateikti į bylą dokumentai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip įrodymų visuma, vienas nuo kito neatsiejami, nes šis perdavimo-priėmimo dokumentas yra išvestinis iš kito – likvidacinės komisijos protokolo sprendimo. Taigi spręsti kitaip ir teigti, kad aptariamu perdavimo-priėmimo aktu atsakovui buvo perduotas kitas objektas, nei šios bylos ginčo garažo dalis, pagrindo nėra. Kartu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrindžiamos ir kitais bylos įrodymais, kaip pavyzdžiui ir pačių ieškovų bei atsakovo likviduojamos ŽŪB atstovo G. V. paaiškinimais bei kitais byloje esamais įrodymais. Ieškovas A. S., teismo posėdžio metu pripažino, kad ilgą laiką, iki nuosavybės teisės įgijimo, naudojosi S. D. priklausančia pastato – garažo dalimi ir žinojo, kad už S. D. patalpos yra garažo patalpa, kuria naudojasi V. Š., kad yra sumūrytos pertvaros. O apie tai, kad jo naudojamas realus garažo plotas ne toks, koks nurodytas dokumentuose, sužinojo tik iš gautų dokumentų. Tiesa, reikia iš dalies sutikti su apelianto teiginiu, kad jis nežinojo, kokiu pagrindu atsakovas yra užėmęs ginčo patalpas, tačiau iš jo paaiškinimo akivaizdu, kad jam abejonės dėl atsakovo valdomų patalpų teisėtumo kilo tik pamačius dokumentuose įrašus apie jo turimų patalpų plotą kvadratiniais metrais, kurių iš esmės neturėjo būti. Tai patvirtinantys įrodymai pateikiami žemiau pateikiamuose motyvuose. Taip pat šioje byloje apklaustas G. V., aiškindamas patalpų ginčo pastate perdavimo aplinkybes patvirtino, kad V. Š. buvo skirtas garažas būtent tame ginčo pastate, kaip ir D. M. bei pirminiam įgijėjui S. D., kuris kartu su V. Š. atsiskyrė plotus, atsimūrydami sieną.

Visos šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad atsakovas nuosavybės teisę į jo naudojamą garažo patalpą garažo pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo teisėtai ir esant teisiniam pagrindui, kurio ieškovai nenuginčijo.

Teisėjų kolegija vertindama visumą bylos dokumentų pripažįsta, kad juose, įregistruojant visų minėto garažo patalpų bendraturčių teisinę nuosavybę buvo sukelta daug painiavos dėl bendrovės teikiamų VĮ Registrų centrui dokumentų netikslumo, bei įrašymo į šiuos dokumentus duomenų (perduodamų patalpų plotus kvadratiniais metrais), kurie neturėjo būti ir kurie nebuvo patikslinti nei likvidacinei komisijai priimant protokolinius sprendimus, nei darant šių protokolų išrašus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantieji protokolų originalai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nei vienam buvusiam bendrovės pajininkui, tame tarpe ir ieškovams, svarstant likviduojamos ŽŪB „Kalno Gražioniai“ turto – ginčo pastato – garažo dalių už turimus pajus perdavimo klausimus, nebuvo nurodomas perduodamų garažo patalpų prie remonto dirbtuvių plotas kvadratiniais metrais, taip pat nenurodyti ir perduodamų patalpų numeriai. Tokie duomenys atsirado jau vėliau, savininkams siekiant teisiškai įregistruoti turimas patalpas. Vadinasi iš to pagrįstai galima spręsti, kad perduodamos nuosavybėn buvo jau tuo metu bendrovės pajininkų realiai naudojamos patalpos, kurios nebūtinai atitiko pirminiuose statybos dokumentuose esamus planus ir juose nurodytus patalpų plotus. Tą aplinkybę iš dalies patvirtina ir realus patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) (vėliau atsiradęs) žymėjimas patikslintame plane, atsakovui teisiškai registruojant valdomą nuosavybę, kurią jis įregistravo vėliau nei kiti bendro garažo patalpų savininkai. Tačiau ši dokumentinė painiava jokiu būdu negali nuneigti savininko nuosavybės teisės ir teisės šia nuosavybe naudotis bei ja disponuoti. Ta pati dokumentinė painiava stebima ir ieškovų gautuose ir teiktuose Registrų centrui dokumentuose, tačiau ji, minėta, nenuneigia savininkų nuosavybės įgijimo fakto ir jo teisėtumo, tačiau esami neatitikimai ateityje savininkų turėtų būti tikslinami ir ištaisomi, siekiant teisinio aiškumo ir tikslumo.

Pirmosios instancijos teismas šias aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (dokumentus ir kitus duomenis) ištyrė ir tinkamai įvertino, nurodęs, kad atsakovas V. Š. VĮ Registro centro Šiaulių filialui ir teismui pateikė du 2001-06-08 Protokolo Nr. 3 išrašus (2009-11-25 dienos ir 2010-01-13 dienos), kuriuose skiriasi V. Š. priklausančios dalies plotas ir žymėjimo plane indeksai. Tačiau kartu konstatavo, kad šių dokumentų turinys, t. y. plotų nurodymas ir buvo nusikaltimo objektas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovas V. Š. buvo nubaustas dėl to, kad pateikė išrašą, kuriame įrašytas garažo prie remonto dirbtuvių plotas kvadratiniais metrais, o ne garažo prie remonto dirbtuvių dalis, tai yra ne dėl to, kad buvo suklastotas pats daikto įgijimo pagrindas – 2001-06-08 Protokolo Nr. 3 nutarimas ir jo pagrindu surašytas perdavimo – priėmimo aktas, kuriais remiantis V. Š. įgijo teisę teisiškai įregistruoti patalpą - dalį pastato - garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre. Kartu šioje byloje svarbu ir tai, kad D. Š., dariusi pateikiamų VĮ Registrų centrui dokumentų išrašus yra nubausta už tai, jog <..suklastojo tikrus dokumentus – 2002-12-12 likvidacinės komisijos protokolo Nr. 2, 2000-07-07 likvidacinės komisijos protokolo Nr. 8, 2001-06-08 likvidacinės komisijos protokolo Nr. 3 išrašus, juose įrašydama ne garažų prie remonto dirbtuvių dalis, bet garažų prie remonto dirbtuvių plotą kvadratiniais metrais, ir juos perdavė D. M., G. V., E. G., R. D., A. K. Š., S. D., V. Š., kurie suklastotus išrašus laikotarpyje nuo 2006-04-26 iki 2010-01-13 pateikė įregistruojant nekilnojamą turtą ..> (b. l. 176, t. 1). Todėl, ieškovų D. M. ir A. S. (Dovanojimo sutarties pagrindu įgijęs nekilnojamo daikto dalį iš S. D.) teiginiai, jog jiems priklausančios 124,79 ir 126,92 dalys išreikštos kvadratiniais metrais, atitinka 2000-07-07 protokole Nr. 8 ir 2002-12-12 protokole Nr. 2 perduotas realias pastato – garažo dalis, o atsakovas V. Š. neteisėtai užėmė jiems priklausančias patalpas, įterpdamas tarp jų savo dalį, yra nepagrįsti. Jau buvo minėta šioje nutartyje, kad perduodant už turėtus pajus nuosavybėn minėto nekilnojamojo turto – garažo prie remonto dirbtuvių atskiras dalis, jos perdavimo momentu, o ir vėliau tinkamai nebuvo nei išmatuotos nei apskaičiuotas jų plotas, nei nurodyta konkreti perduodamų patalpų numeracija. Todėl apeliantų teiginiai, kad atsakovas įgijo ginčo patalpas neteisėtai, pateikdamas dokumentus, kurie įgyti niekinio sandorio pagrindu, o patalpos viešajame registre įregistruotos pažeidžiant teisės aktus, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Kartu, vadovaujantis šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantų teiginiu dėl CK 1.75 str. nuostatų taikymo ginčijamam teisiniam santykiui. Vertinant šiuo aspektu Nekilnojamojo turto registre įregistruotų bendraturčių (savininkų) turtines teises į nurodyto objekto – pastato - garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis konstatuotina, kad nei vienam savininkų, tame tarpe nei ieškovams, nei atsakovui nėra nurodyta nei nuosavybės objekto numeris, nei jo plotas kvadratiniais metrais, tik atitinkamai viso pastato dalys, todėl teigti, kad atsakovui nuosavybės teisė buvo įregistruota į kitiems savininkams jau teisiškai įregistruotą daiktą, pagrindo nėra.

IV. 3. Dėl žemės sklypo po ginčo pastato dalimi neišpirkimo teisinės pasekmės.

Atsakovo turtinių teisių į nekilnojamojo turto objektą – 5803/96622 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį nenuneigia ir tas faktas, kad atsakovas nenupirko žemės sklypo dalies po jam nuosavybės teise priklausančia pastato dalimi.

Tiesa, atsakovas V. Š. nuosavybės teise neįgijo žemės sklypo po pastatu, nedalyvavo atliekant kadastrinius matavimus, su juo, kaip ir su visais žemės sklypo pastato bendraturčiais, 2007 metais nebuvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis. Tokias faktines aplinkybes atskleidžia byloje esantieji dokumentai. Atsakovo įteisinta nuosavybė į 5803/96622 pastato dalis pastatyta ant šiuo metu bendraturčiams priklausančio nuosavybės teise žemės sklypo. Tačiau šis faktas, minėta, nenuneigia atsakovo turtinių teisių ir negali būti vertinamas kaip argumentas, patvirtinantis ieškovų teiginius, nes kitiems bendraturčiams įsigyjant žemės sklypą, atsakovas dar nebuvo atlikęs savo turto dalies teisinės registracijos, taigi negalėjo teisiškai išsipirkti ir žemės po šiuo daiktu.

IV. 4. Dėl visų ieškovų reikalavimų išsprendimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, išspręsdamas visus ieškovų teisinius reikalavimus ir pagrįstai ieškovų ieškinį atmetė, taip pat ir dėl CK 1.75 str. nuostatų taikymo. Argumentus dėl šios normos nuostatų pirmosios instancijos teismas aptarė vertindamas ieškovų papildomo ieškinio reikalavimų pagrįstumą bendrame kontekste su kitais ieškinio reikalavimais, kurie tiesiogiai susiję. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepadarė aiškių ir konkrečių išvadų arba jas tiesiogiai neįvardijo kaip pagrindus atmesti ieškovų reikalavimus taikyti sandoriui CK 1.75 str. nuostatas, tačiau plačiai aprašė įrodymus ir atliko jų vertinimą, kodėl nėra pagrindo apskritai tenkinti ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus sukonkretino ir padarė aiškias ir teisiškai pagrįstas išvadas, kodėl negali būti šioje byloje taikomos CK 1.75 str. nuostatos.

IV. 4, Dėl nekilnojamojo daikto teisinės registracijos pagrindų.

CK 4.47 str. nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai.

pagaminant naują daiktą, bei kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais.

Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ar panašiai), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Todėl įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, jų stabilumą, galimybę gauti patikimą ir teisėtą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, todėl asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti.

Todėl šioje nutartyje nurodytų argumentų pagrindu ir esant visumai šioje byloje ištirtų įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovų ieškinio reikalavimai yra įrodyti ir pagrįsti. Priešingai, byloje esantieji įrodymai tokius ieškovų reikalavimus paneigia, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. 5. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, remiantis CPK 93 str. 1 d., iš ieškovų atsakovui priteisiama po 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 59, t. 2).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 500 Lt (penkis šimtus litų) advokato išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti.