Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-26 · Administracinė byla Nr. A-575-982-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-06-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-26
Bylos Nr.
A-575-982-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00157-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-982/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00157-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 1 953,65 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gegužės 29 d., priteisti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 6 124,78 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gegužės 29 d., priteisti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato proporcingą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su pareiškėju laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. vasario 20 d. – 134 233,93 Lt vidutinio darbo užmokesčio, už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 201,36 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Prašymo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose. Teigia, jog jam nepagrįstai ir neteisėtai sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, nes darbdavys apskaičiuodamas jam priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma neturi viršyti 70 procentų pareiginės algos. Dėl to, ginčo laikotarpiu ir susidarė prašomos priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos dydis, kurį pareiškėjas grindžia teismui pateiktomis pažymomis. Taip pat prašyme nurodo, kad 2007 m. gegužės 29 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, tačiau su juo nebuvo pilnai atsiskaityta, ginčo sumos nebuvo išmokėtos. Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Pareiškėjas nurodė, kad šioje byloje tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu teismas manys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Atsakovas paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemokos, susidariusios dėl minėto ribojimo taikymo. Teigė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad darbdavys, t. y. Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, apskaičiuodamas pareiškėjui priedų ir priemokų dydžius ginčo laikotarpiu, vadovavosi galiojusiais teisės aktais, todėl pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nėra.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 953,65 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gegužės 29 d. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Teismas pabrėžė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Atsižvelgdamas į tai, jog pirminį prašymą pareiškėjas teismui patiekė 2007 m. liepos 10 d., teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų. Teismas pažymėjo, kad esminis bylos reikalavimas yra ir kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių – dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, tačiau jokie su pareiškėjo atleidimu iš vidaus tarnybos darbdavio priimti aktai (veiksmai) neskundžiami ir dėl to ginčo byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas netyrė argumentų, susijusius su ne su ginčo sumos pareiškėjui priteisimo pagrįstumu.

III.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 165-166), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo skundo dalies patenkinimo ir priteisimo iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pabrėžia, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžių ribojimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 169-174), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje ir toje dalyje dėl 6 124,78 Lt darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos už 2005 m. vasario 1 d. – 2007 m. gegužės 29 d., bei proporcingo vidutinio darbo užmokesčio už neteisėtai uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. vasario 20 d. priteisti 134 233,93 Lt vidutinio darbo užmokesčio, už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 201,36 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo dalyką, t. y. ginčas šioje byloje yra kilęs tiek dėl 8 078,43 Lt dydžio neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, tiek dėl proporcingo vidutinio darbo užmokesčio už neteisėtai uždelstą atsikaityti laiką priteisimo. Teigia, jog ginčo dėl prašomų priteisti sumų nėra. Pažymi, kad jo reikalavimai dėl visos prašomos priteisti negautos darbo užmokesčio dalies ir proporcingo vidutinio darbo užmokesčio yra pateikti teismui nepraleidus trejų metų termino.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 178-179) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog atsakovas nenurodo jokių konkrečių teisės normų pažeidimų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ar turėtų būti panaikintas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 180-181) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 182-184), palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl teismo priimtas sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gegužės 29 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Pažymėtina, kad pirminis pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2007 m. liepos 10 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino, kad pareiškėjui priteistina už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gegužės 29 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, ir priteisė pareiškėjui 1 953,65 Lt sumą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto skundo pirmosios instancijos teismui (b. l. 113-119), pareiškėjas prašė priteisti ne tik 1 953,65 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, bet ir 6 124,78 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 20007 m. gegužės 29 d. Atkreiptinas dėmesys, jog iš atsakovo pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 120-133) matyti, jog nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 8 078,43 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Iš atsakovo pateiktos pažymos apie neišmokėtą darbo užmokestį (b. l. 53) taip pat matyti, jog pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 8 078,43 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą, todėl dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui visą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. 8 078,43 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti proporcingą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atskaityti laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. vasario 20 d., remdamasis Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalimi bei DK 141 straipsnio 3 dalimi, taip pat prašo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisti po 201,36 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelstą atsiskaityti laiką nėra laikytinas šios bylos dalyku, todėl pareiškėjo prašymas priteisti proporcingą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atskaityti laikotarpį nenagrinėtinas. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nenagrinėjo šių pareiškėjo argumentų.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo priteistiną sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Kiti atsakovo ir pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 8 078,43 Lt (aštuoni tūkstančiai septyniasdešimt aštuoni litai keturiasdešimt trys centai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė