Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Arūno Paštuolio, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnaitei, dalyvaujant išteisintajai D. B., nuteistajam J. B., jų gynėjui advokatui Danieliui Sabeckiui, išteisintajam A. M., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistajai A. M., jos gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintosios D. B., nuteistojo J. B. ir nuteistosios A. M. apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos prie­žiū­ros, globos ir rūpybos įstaigose ar ne­valstybinėse orga­ni­za­cijose, kurios rūpinasi neįga­liai­siais, nuse­nu­siais ar kitais pagalbos reikalin­gais žmonėmis.

J. B. nuteistas pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams;

D. B. išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje;

A. M. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje;

Tuo pačiu nuosprendžiu, ieškinį patenkinus iš dalies, D. B. iš A. M. priteista 132,37 Lt nu­sikaltimu padarytai turtinei žalai, 1000 Lt neturtinei žalai ir 1000 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu, ieškinį patenkinus iš dalies, priteista iš J. B. 1000 Lt A. M. bei 1500 Lt Mile­nai A. M. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu priteista A. M. iš D. B. 1500 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu atmesti D. B. ieškinys A. M. bei A. M. ieškinys D. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. privačiu skundu A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltino tuo, kad 2011-08-08, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), D. B. sodyboje, abipusio konflikto metu tyčia sudavė smūgius rankomis į įvai­rias kūno vietas D. B., taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytų krau­jo­sru­vų dešinio žasto išorinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, viduriniame trečdalyje, apatiniame treč­da­ly­je, užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, de­ši­nio dilbio užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, kairio žasto priekinio paviršiaus vidu­ri­nia­me trečdalyje, apatiniame trečdalyje, vidinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, išorinio paviršiaus vi­duriniame trečdalyje ir kairio dilbio išorinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje.

Tuo pačiu skundu D. B. A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltino tuo, kad 2011-08-08, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), D. B. sodyboje tyčia mes­da­mas akmenį į D. B. ir pataikydamas jai į kairę koją, nežymiai sutrikdė jai sveikatą dėl kairės šlaunies išorinio paviršiaus viduriniame trečdalyje padarytų dviejų kraujosruvų.

A. M. ir M. A. M. privačiu priešpriešiniu skundu J. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltino tuo, kad 2011-08-08, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), savo sodyboje, lazda suduodamas M. A. M. į kojas, šoną ir petį, sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą dėl kraujosruvų odoje ir poodyje kairiame žaste, juosmens dešinėje pusėje ir kairėje šlaunyje, o A. M. suduodamas į ranką ir šlaunis, taip pat su­kė­lė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl kraujosruvų odoje ir poodyje kairiame žaste ir abiejose šlaunyse.

Tuo pačiu skundu A. M. privačiu priešpriešiniu skundu D. B. kaltino pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2011-08-08, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino svetimą turtą – griebė už rankos M. A. M., tampė ir stumdė ją, kol jai iš rankų iškrito telefonas, pagriebė telefoną ir trenkdama jį į akmenį su­daužė.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendžiu A. M. nuteista pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. apie 20 val. ., (duomenys neskelbtini), D. B. sodyboje, abipusio konflikto metu tyčia sudavė smūgius rankomis į įvai­rias kūno vietas D. B., taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytų krau­jo­sru­vų dešinio žasto išorinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, viduriniame trečdalyje, apatiniame treč­da­ly­je, užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, de­ši­nio dilbio užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, kairio žasto priekinio paviršiaus vidu­ri­nia­me trečdalyje, apatiniame trečdalyje, vidinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, išorinio paviršiaus vi­duriniame trečdalyje ir kairio dilbio išorinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje.

J. B. nuteistas pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. apie 20 val. ., (duomenys neskelbtini), savo sodyboje, lazda suduodamas M. A. M. į kojas, šoną ir petį, sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą dėl kraujosruvų odoje ir poodyje kairiame žaste, juosmens dešinėje pusėje ir kairėje šlaunyje, o A. M. suduodamas į ranką ir šlaunis, taip pat su­kė­lė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl kraujosruvų odoje ir poodyje kairiame žaste ir abiejose šlaunyse.

Minėtu nuosprendžiu D. B. (kaltinimas pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį) ir A. M. (kaltinimas pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalis) dėl kaltinimų išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad D. B. savo kaltinimą A. M. grindė savo parodymais apie tai, kad po konflikto su A. M. iš sodo link jos at­bė­gęs A. M. ir sviedęs didelį akmenį, pa­tai­kęs jai į koją, nuo ko atsirado kraujosruva. A. M. neigia buvęs įvykio vietoje. Nurodė, kad tuo metu, kai dukra jam pranešusi apie kon­flik­tą, buvęs ., (duomenys neskelbtini). D. B. teismui pateikė akmenį, tvirtina, kad būtent juo bu­vu­si sužalota. Akmuo pateiktas praėjus septyniems mė­ne­siams po įvykio. Teismas nemato jokių įro­dy­mų, kad jis buvo panaudotas kaip nusikaltimo įrankis, todėl jo nevertina kaip įrodymo. Liudytojas V. B. pa­rodė, kad matė A. M. me­tan­tį akmenį į D. B.. Tačiau jų parodymai yra gana prieš­taringi. Jis skirtingai nurodė šio fakto aplinkybes. Iš pradžių nurodė, kad tik girdėjo, kaip mama su­spiegė ir jam pasakė, kad A. M. metė akmenį. Liudytojas V. B. tvirtina ste­bė­jęs įvykį iš toliau. Iš karto po įvykio V. B. nebuvo nurodytas, kaip įvykio liudytojas. Jis yra D. B. sūnus. Šiomis aplinkybėmis teismas negali pripažinti šio liudytojo parodymų besąlygiškai patikimais, todėl esant tokioms abejonėms jo parodymais nesivadovauja. Iki­teisminio tyrimo metu įvykio vakarą ap­žiū­rėjus įvykio vietą akmuo, kuris galėjo būti mestas į D. B., nerastas (Ikiteisminio ty­ri­mo medžiaga Nr. 72-1-00260-11, l. 5-8). Teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 7) nu­ro­dy­ta, kad D. B. užfiksuotos kraujosruvos abiejų šlaunų išoriniuose paviršiuose. D. B. nurodė, kad A. M. akmeniu jai pataikė į kairę koją. Kairėje šlaunyje užfik­suo­tos dvi kraujosruvos (t. 2, b. l. 82), nors nukentėjusioji nurodė tik vieną poveikį akmeniu. Krau­jo­sru­vos dešinėje šlaunyje kilmė taip pat neaiški. Esant tokiems prieš­taringiems įrodymams teismas spren­dė, kad bylos nagrinėjimo metu nerasta pakankamai įro­dy­mų pripažinti, kad A. M. skun­de nurodytomis aplinkybėmis tyčia sužalojo D. B., todėl jis dėl šio kaltinimo iš­tei­sin­tintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.)

Teismas nurodė, kad A. M. savo kaltinimą D. B. grindė savo ir dukters M. A. M. parodymais, apie tai, kad konflikto metu D. B. atėmė iš dukters telefoną ir trenkė jį į akmenį, nuo ko jis sudužo. D. B. neigia šią aplinkybę. Ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus įvykio vietą nei telefonas, nei jo duženos nerasti, didesnių akmenų taip pat nerasta (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 72-1-00260-11, l. 5-8, 9-18). Mažai tikėtina, kad telefonas galėjo būti sudaužytas metant į nedidelį ant žemės gulintį akmenį. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. pa­tei­kė telefono ryšio paslaugų teikimo sutartį (l. 26-30), iš kurios matyti, kad 2011 m. liepos 20 d. jis įgijo telefoną „HUAWEI U5800“, telefono abonento numeris ., (duomenys neskelbtini). A. M. nurodė, kad telefoną pirko dukrai. Iš „Tele2“ pateiktos šio telefono informacijos apie paslaugas (išklotinės) (t. 2, b. l. 6-13) matyti, kad iš šio telefono numerio buvo palaikomas ryšys ir po įvykio momento, dar tą patį vakarą 23 val. 13 min. ir kitomis dienomis. A. M. naudojosi telefonu Nr. ., (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 3). Abiejų te­le­fono abonentų išklotinėse užfiksuotas tarpusavio ryšys po įvykio. Esant šioms aplinkybėms teis­mas sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu nerasta pakankamai įrodymų pripažinti, kad dėl D. B. tyčinių veiksmų buvo sunaikintas svetimas turtas – telefonas, todėl ją dėl šio privataus kaltinimo iš­tei­sin­o neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. B. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas, priimti naują apkaltinamąją nuosprendžio dalį bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo apeliantės D. B. ir jos sūnaus V. B. parodymais ir netinkamai laikė juos esančius prieštaringais. Neteisingai spręsta, jog iš pradžių liudytojas V. B. nurodė, kad tik girdėjo kaip nukentėjusioji (jo motina) suspiegė ir jam pasakė, kad A. M. metė į ją akmenį. Liudytojas V. B. tvirtina stebėjęs įvykį iš toliau, nes tokių parodymų jis nedavė. Iš tikrųjų nukentėjusios sutuoktinis J. B. parodė, jog girdėjo, kaip nukentėjusioji suspiegė ir jam pasakė, kad į ją buvo mestas akmuo, o liudytojas V. B. nuo pat pradžių parodė, jog visą įvykį jis matė iš toliau. Be to, išteisindamas A. M., apylinkės teismas be pagrindo padarė išvadą apie įvykio vietos apžiūros metu nerastą akmenį, nes neatkreipė dėmesio, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta M. prašymu pagal jų melagingą pranešimą policijai. Dėl to logiška, kad įvykio vietoje joks akmuo net nebuvo ieškomas, o vėliau jis buvo pateiktas teismui kaip įrodymas. Tai, kad A. M. metė į apeliantę akmenį ir ją sužalojo, patvirtina liudytojos M. K. parodymai, kuriai įvykis buvo papasakotas, bei teismo medicinos specialisto išvada. Nors apylinkės teismas laikė, jog medicininės apžiūros metu nukentėjusiosios kairėje šlaunyje buvo rasti du, o ne vienas sužalojimas, tačiau juk prieš tai apeliantė buvo sumušta A. M. ir jos dukros, todėl kitų kraujosruvų šlaunyse kilmė yra gana aiški ir neturėjo būti vertinama kaip A. M. teisinančios aplinkybės. Neteisingai paskirstytos proceso išlaidos, nes advokatės V. T. kvitas, išrašytas A. M. vardu, buvo suteiktas už teisines paslaugas ir kitiems jos šeimos nariams, nes jie bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė.

Apeliaciniu skundu J. B. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., ir priimti naują išteisinamąją nuosprendžio dalį. Skunde nurodoma, jog apeliantas net nepalietė „užpuolikių“, o tai patvirtina jo sutuoktinės D. B. ir sūnaus V. B. parodymai. Be to, nuteistasis J. B. yra po sąnarių keitimo operacijos, sunkiai vaikšto, todėl apginti savo žmonos jis net objektyviai negalėjo - smurtautojoms paprasčiausiai pakaktų pasitraukti nuo jo keletą žingsnių atgal ar jį pastumti ir pargriauti. Kita vertus, Lazdijų rajono apylinkės teismas, remdamasis M. sukurtais parodymais ir spręsdamas apie jų pagrįstumą, neišsiaiškino visos situacijos dinamikos ir padarytos veikos subjektyviosios pusės. Nepagrįstai nusprendus, jog J. B. kaltinančių įrodymų, labiau patvirtinančių vienas kitą, yra daugiau nei jį teisinančių, apylinkės teismas visiškai neanalizavo konflikto priežasčių. Kaip minėta, sutuoktinė D. B. nėra ir nebuvo kaltinama ką nors užpuolusi ir sumušusi, t. y. ją apelianto sodyboje užpuolė ir sumušė A. M. su dukra M. A. M., o tai rodo, kad smurtinis konfliktas tarp jų buvo vienpusis. Tai, kad motina yra mušama, pamatė ir atbėgęs pasakė apelianto sūnus V. B.. Tada apeliantas išėjo ir rėkė, kad kaimynės paleistų sutuoktinę, tikėdamasis, kad rėkimą išgirdusios „užpuolikės“ pasitrauks, nes sutuoktinę talžant su metaline grandine, jos gyvybei buvo iškilęs realus pavojus. Dėl to, apelianto nuomone, esant tokiai situacijai, kai sodyboje yra mušama ir tampoma už plaukų žmona, fizinės jėgos panaudojimas prieš smurtautojus atremti jų fizinį smurtą sutuoktinės atžvilgiu reiškė ne nusikalstamą veiką, o būtinąją gintį.

Apeliaciniu skundu nuteistoji A. M. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendį, dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. ją išteisinti, D. B. pripažinti kalta, padarius BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, bei patenkinti civilinį ieškinį. Skunde nurodoma, jog apkaltinamojoje nuosprendžio dalyje jos kaltė grindžiamas tik nukentėjusios D. B., jos sutuoktinio J. B. ir jų nepilnamečio sūnaus V. B. parodymais, tačiau visi minėti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Iš prijungtos ikiteisminio tyrimo Nr. 72-1-00260-11 medžiagos matyti, kad įtariamasis J. B. (b. l. 57) 2011-09-07 nurodė, jog tą pačią dieną apie 20 val., jam būnant namuose, žiūrint televizorių, atėjo susijaudinęs sūnus V. B. ir pasakė, kad M. muša mamą. Nuėjęs į kiemą ir už ūkinio pastato pamatė, kad jo namų valdoje, kur ganosi gyvuliai, A. M. bei D. B. rankomis galynėjasi viena su kita, ar buvo suduoti buvo smūgiai nepastebėjo. Mergaitė buvo šalia, nepastebėjo, ar ji atliko kokius nors veiksmus, tik matė, kad rankoje turėjo kažkokią virvę. Įsiminė tai, kad M. ant rankų laikė grandinę su kuolu, skirtą karvėms rišti. Būdamas nuo moterų apie 10-15 metrų atstumu jis garsiai riktelėjo, ką moterys čia daro, o išgirdusios jį šaukiant, moterys atšoko viena nuo kitos per kelis metrus. Duodamas paaiškinimus 2012-03-19 teismo posėdyje J. B. parodė, kad Asta už plaukų laikė ir užsimojo, jis riktelėjo, tai ji paleido žmoną, ir duktė tada atsitraukė. Smūgių suduodant jis nematė, tik užsimojimą. Kai riktelėjo, tai, matyt, moterims tai buvo netikėta, ir jos išsigando. Iš šių parodymų prieštaravimų akivaizdu, kad J. B. nepatvirtino matęs apeliantę suduodant smūgius D. B.. Be to, nepilnametis liudytojas V. B. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas kaip liudytojas, nes D. B. jo kaip liudytojo nebuvo nurodžiusi. Apklausiamas 2012-03-19 teismo posėdyje V. B. parodė matęs jų pievoje esančią M. telyčią, kurią gaudė jo motina D. B.. Būdamas namo viduje besimušančias motiną su kaimyne jis matė ir per langą. Šis liudytojas teigė, jog mamą mušė M. virve, o M. mušė grandine su kuolu. Tokie V. B. parodymai prieštarauja liudytojo jo tėvo J. B. parodymams, kuris tokių aplinkybių nenurodė, nors įvykį stebėjo tuo pačiu metu kaip ir sūnus. Kad D. B. buvo mušama grandine su kuolu, paneigė teismo ekspertas S. J., nurodęs, kad tokių sužalojimų D. B. nebuvo užfiksuota. Esant minimoms faktinėms aplinkybėms, kai liudytojo parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai, teismas negalėjo remtis vien tik liudytojo V. B. parodymais, nes jis, kaip minėta, yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Privačiame skunde D. B. buvo kaltinama įvykio vakarą sugadinusi svetimą turtą - pagriebusi iš M. A. M. telefoną, trenkusi jį į akmenį sudaužė, padarė 600 Lt žalą, tačiau apylinkės teismas kaltinamąją išteisino nepagrįstai. Nuosprendyje klaidingai konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus įvykio vietą didesnių akmenų nerasta. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo akivaizdu, jog 2011-08-09 d. 14 - 16 val. apžiūrint įvykio vietoje B. sodybą, už medinio ūkinio pastato esančios pievos viduryje rasta akmenų krūva, nuo šios krūvos akmenų 3 metrų atstumu matyti dar vienas akmuo (b. l. 9-18). Apeliantė ir jos dukra nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino apie telefono sunaikinimo aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ir D. B. neneigė mačiusi, kad dukra turėjusi rankose telefoną ir mačiusi kaip telefonas iškrito iš rankų į žolę. Pažymėtina ir tai, jog nuosprendyje klaidingai nurodytas dukters telefono abonento numeris 672-55059, nes tai yra apeliantės telefono numeris. Ikiteisminio tyrimo medžiagos pažymoje dėl telefono numerio ir telefono aparato naudojimo 2011-08-01 ir 2011-09-13 laikotarpiu nurodyta: „nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefonas, kurio IMEI 353026041939206, o abonentas Nr. 672-46759, priklauso A. M.. Mobiliojo ryšio telefonu nuo 2011-08-01 iki 2011-08-08 naudojosi abonentas, kurio Nr. 626-25169. Iš surinktų duomenų baudžiamoje byloje matyti, kad tai abonento numeris, kuriuo naudojosi M. A. M.. Paskutinis telekomunikacinis įvykis iš šio aparato ir abonento numerio užfiksuotas 2011-08-08 d., 19.48 val. Prie šios pažymos pridėta mobiliojo ryšio abonento ir telefono aparato kontrolės pažymos 3 lapai, kuriomis remiantis padarytos pažymoje užfiksuotos aplinkybės. Šie ikiteisminio tyrimo duomenys paneigia teismo nuosprendžio klaidingas išvadas, kad iš dingusio telefono numerio buvo palaikomas ryšys ir po įvykio momento, dar tą patį vakarą 23.13 val. ir kitomis dienomis. Apeliantės A. M. nuomone, apylinkės teismas tiesiog supainiojo jos naudoto telefono numerį su dukters telefono numeriu. A. M. apeliaciniame skunde taip pat keliamas priteistos neturtinės žalos per mažo dydžio klausimas. Skundo autorės nuomone, priteista neturtinės žala neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų, nurodytų Civilinio kodekso 6.250 str. 2 dalyje. Dėl padarytų sužalojimų apeliantė vasaros metu patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą ir nepatogumus, nes reikėjo slėpti matomas kraujosruvas. Tai įtakojo bendravimo su draugais ir pažįstamais vengimą, dukra turėjo lankytis pas medicinos specialistus.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apkaltinamojo nuosprendžio teisėjų kolegija neturi pagrindo. Išteisinamojo nuosprendžio dalis atitinka BPK 305 str. 3 d. nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės apeliantai ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamoji ir išteisinamoji nuosprendžio dalys, vertinimą.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 str. nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. LR BPK 305 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 3) įrodymų įvertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Šių reikalavimų teismas nepažeidė.

Apeliantė D. B. skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas. Jos nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo jos ir sūnaus V. B. parodymais bei netinkamai laikė juos esančius prieštaringais. Liudytojas V. B. tvirtina stebėjęs įvykį iš toliau, nes tokių parodymų jis nedavė. Iš tikrųjų nukentėjusios sutuoktinis J. B. parodė, jog girdėjo kaip nukentėjusioji suspiegė ir jam pasakė, kad į ją buvo mestas akmuo, o liudytojas V. B. nuo pat pradžių parodė, jog visą įvykį jis matė iš toliau. Be to, išteisindamas A. M., apylinkės teismas be pagrindo padarė išvadą apie įvykio vietos apžiūros metu nerastą akmenį, nes neatkreipė dėmesio, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta M. prašymu pagal jų melagingą pranešimą policijai. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apeliantė D. B. kaltinimą A. M. grindė parodymais apie tai, kad po konflikto su A. M. iš sodo link jos at­bė­gęs išteisintas A. M. sviedė į ją didelį akmenį, pa­tai­kė jai į koją, nuo ko atsirado kraujosruva. Neigdamas, jog buvo įvykio vietoje, A. M. nurodė, jog tuo metu, kai dukra jam pranešė apie kon­flik­tą, buvęs Seirijuose. D. B. teismui pateikė akmenį, tvirtindama, kad būtent juo bu­vu­si sužalota. Tačiau kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, galimas nusikaltimo įrankis buvo pateiktas nuo įvykio praėjus 7 mėnesiams. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog akmuo iš karto ir negalėjo būti pateiktas, nes įvykio vietą apžiūrėję policijos pareigūnai buvo iškviesti M. šeimos iniciatyva, kolegija su tokias argumentais nesutinka. Daiktiniai įrodymai galėjo būti pateikti iš karto po įvykio, o kiti įrodymai – apeliantės sūnaus parodymai – irgi ganėtinai prieštaringi. Šis liudytojas iš pradžių nurodė, kad tik girdėjo, kaip mama su­spiegė, ir ši jam tik pasakė, kad A. M. metė akmenį, tačiau vėliau suinteresuotas bylos baigtimi liudytojas patvirtino, kad matęs akmens į motiną metimo faktą. Tai patvirtina, jog apylinkės teismas teisingai A. M. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Todėl ši D. B. apeliacinio skundo dalis atmestina. Apeliacinio skundo dalis dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo taip pat netenkintina, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad bylinėjimosi išlaidų būtų turėjusi A. M. (bylinėjimosi išlaidų kvitas išrašytas A. M. vardu).

Apeliantas J. B. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują išteisinamąją nuosprendžio dalį. Teigiama, jog apeliantas prieš kaimynes nesmurtavo, nes tam padaryti jis neturėjo jėgų (jam padaryta sąnarių keitimo operacija, jis sunkiai vaikšto). Tačiau kartu pabrėžiama, jog net ir esant manymui, jog apeliantas atliko nusikalstamą veiką, jis ją padarė būtinosios ginties sąlygomis, nes realiai grėsė pavojus užpultos jo sutuoktinės gyvybei. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir sprendžia, jog kaltinimus J. B. apylinkės teismas įvertino teisingai. Jo kaltę pagrindžia A. M. ir M. A. M. parodymai, kad joms besibarant su D. B. dėl pabėgusios te­ly­čios, į pievą su lazda atbėgo J. B. ir ėmė mušti jas į rankas, kojas ir kitas kūno vietas, bei kiti įrodymai. Liudytojai J. L., S. Ž., I. S. patvirtino, kad po įvykio matė krau­jo­sru­vas pas A. M. ir M. A. M., o teismo medicinos specialisto išvadomis nustatyta, kad M. A. M. padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje kai­ria­me žaste, juosmens dešinėje pusėje ir kairėje šlaunyje. Kadangi beveik visi A. M. ir M. A. M. užfiksuoti sužalojimai buvo padaryti išo­ri­nia­me galūnių paviršiuje, yra daugiau pailgos formos, tai leido teismui spręsti, kad jie galėjo būti padaryti smūgiuojant pagaliu. Kolegija taip pat pažymi, jog iš byloje nustatytų aplinkybių (moterys susikivirčijo dėl į kaimynų žemę išbėgusios telyčios; konflikto metu padaryti nežymūs kūno sužalojimai ir kt.) negalima spręsti, jog net ir silpnos sveikatos apeliantui sudavus kaimynėms, kad ir nelabai stiprius smūgius rankomis ar medine lazda, buvo veikiama būtinosios ginties sąlygomis. Iš byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad konflikto metu apelianto sutuoktinei realaus pavojaus gyvybei nebuvo, todėl apylinkės teismas pagrįstai neiškėlė būtinosios ginties klausimo apelianto veiksmuose. Šių argumentų pagrindu J. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė A. M. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendį, dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ją išteisinti, D. B. pripažinti kalta, padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bei patenkinti civilinį ieškinį. Teigiama, kad jos kaltei pagrįsti vien tik nukentėjusios D. B., jos sutuoktinio J. B. ir jų nepilnamečio sūnaus V. B. parodymų nepakanka. Be to, jie yra prieštaringi, nes iš prijungtos ikiteisminio tyrimo Nr. 72-1-00260-11 medžiagos matyti, kad įtariamasis J. B. 2011-09-07 nurodė, jog įvykio dieną, apie 20 val., jam būnant namuose, žiūrint televizorių, atėjo susijaudinęs sūnus V. B. ir pasakė, kad M. muša mamą. Nuėjęs į kiemą ir už ūkinio pastato pamatė, kad jo namų valdoje, kur ganosi gyvuliai, A. M. bei D. B. rankomis galynėjasi viena su kita, ar buvo suduoti buvo smūgiai nepastebėjo. Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka ir sprendžia, kad įrodymų apeliantės kaltei pagrįsti buvo surinkta pakankamai. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog A. M. kaltė buvo grindžiama tik minėtų liudytojų parodymais, nes konflikto faktą patvirtino ir nukentėjusioji M. A. M.. Be to, teismo medicinos specialisto išvada, ekspertizės aktas pagrindžia, kad D. B. buvo padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose ir abiejose šlaunyse, o teismo medicinos specialistas patvirtino, kad kraujosruvos D. B. galėjo susidaryti jau kitą dieną po sumušimo.

Privačiame skunde D. B. buvo kaltinama įvykio vakarą sugadinusi svetimą turtą - pagriebusi iš M. A. M. telefoną, trenkdama jį į akmenį sudaužė, padarydama 600 Lt žalą, tačiau apylinkės teismas, apeliantės A. M. nuomone, kaltinamąją išteisino nepagrįstai. Apeliantė tvirtina, kad ji ir jos dukra nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino apie telefono sunaikinimo aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ir D. B. neneigė mačiusi, kad dukra turėjusi rankose telefoną, ir mačiusi, kaip telefonas iškrito iš rankų į žolę. Apeliantė pažymėjo, kad nuosprendyje klaidingai nurodytas dukters telefono numeris.

Konstatuojama, kad teismas išteisinimą motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus įvykio vietą nei telefonas, nei jo duženos nerasti, didesnių akmenų taip pat nerasta. Teismas nurodė, kad mažai tikėtina, jog telefonas galėjo būti sudaužytas metant į nedidelį ant žemės gulintį akmenį. Su šiais teismo nurodytais argumentais kolegija sutinka. Ta aplinkybė, kad kaip teigia apeliantė, kad teismas klaidingai nurodė jos dukros naudoto telefono numerį, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad D. B. išteisinta nepagrįstai. Nesant įrodymų, kad dėl D. B. tyčinių veiksmų buvo sunaikintas svetimas turtas – telefonas, apylinkės teismas jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį priėmė teisėtai.

A. M. apeliaciniame skunde taip pat keliamas priteistos neturtinės žalos per mažo dydžio klausimas. Nurodoma, jog priteista neturtinė žala neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų, nurodytų Civilinio kodekso 6.250 str. 2 dalyje. Dėl padarytų sužalojimų apeliantė vasaros metu patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą ir nepatogumus, nes reikėjo slėpti matomas kraujosruvas. Tai įtakojo bendravimo su draugais ir pažįstamais vengimą, dukra turėjo lankytis pas medicinos specialistus. Kolegija pažymi, jog revizuojamą neturtinės žalos atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai. Iš byloje esančių teismo nuosprendžių ir nutarčių, kitos medžiagos (kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų charakteristikų, liudytojos seniūnės Č. Š. parodymų), pagrįstai spręsta, jog tarp abiejų šeimų ilgą laiką vyksta nuolatiniai nesu­ta­rimai, barniai, fiziniai konfliktai, todėl teismas pagrįstai vertino, jog aptartas fizinis kontaktas buvo blogai susiklosčiusių kaimynių santykių tąsa, kurios formali priežastis – atsitiktinai į kaimynų kiemą pasileidusi telyčia. Nors kėsintasi į vieną iš svar­biau­sių įstatymo ginamų vertybių – asmens sveikatą, tačiau dėl sužalojimų mąsto, teismas pagrįstai manė, jog ypatingų pasek­mių nukentėjusioms priešingos šalies veiksmais nebuvo sukelta. Įvertinusi tai, kolegija spendžia, jog priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl ši A. M. apeliacinio skundo dalis taip pat atmestina.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį keisti apeliacinių skundų motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios D. B., nuteistojo J. B. ir nuteistosios A. M. apeliacinius skundus atmesti.