Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. ir ieškovo J. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-555-159/2007 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei I. S. dėl turto įgijimo be pagrindo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Dėl pablogėjusios materialinės padėties, patirtų trijų infarktų, atliktos piktybinio naviko operacijos, ieškovas ėmė domėtis atsakovės apie jam priklausančios palikimo dalies išmokėjimo galimybę. Atsakovė kategoriškai atsisakė sumokėti kompensaciją už jai tekusį palikimą. 2006 m. spalio 2 d. Iš Klaipėdos apskrities archyvo pateiktos medžiagos ieškovas sužinojo, kad visus pastatus, esančius Pamarių g. 21, Priekulė, Klaipėdos rajonas, paveldėjo atsakovė I. S. pagal 1978 m. spalio 5 d. motinos sudarytą testamentą, bei tai, kad šiuo testamentu atsakovė buvo įpareigota per trejus metus nuo motinos mirties išmokėti ieškovui 3 000 rublių. Nekilnojamojo turto vertintojas nustatė, kad nekilnojamojo turto, esančio Pamarių g. 21, Priekulėje, Klaipėdos rajone, dabartinė vidutinė rinkos vertė yra 360 000 Lt. Atsakovei I. S. iki 1982 m. rugsėjo 11 d. pagal testamentą nesumokėjus jam 3 000 rub., kas sudarė 61,59 proc. paveldimų pastatų vertės, prašo teismo iš atsakovės jam priteisti 134 266,20 Lt.

1.1980 m. atsakovė buvo sudariusi testamentą, kuriuo pusę namų valdos, esančios Pamarių g. 21, Priekulėje, paliko ieškovui, tuo pripažindama, kad ieškovui priklauso pusė paveldėto iš motinos turto, tačiau 2006 m. sudarė kitą testamentą.

2. Byloje nėra duomenų, kad J. K. buvo nustatyta tvarka pranešta apie teisę reikalauti iš I. S. 3 000 rublių pagal 1978 m. spalio 5 d. motinos A. K. sudarytą testamentą.

3. Pagal testamentą atsakovė iki 1982 m. rugsėjo 11 d. privalėjo išmokėti 3 000 rublių, tačiau elgėsi nesąžiningai, negrąžinusi ieškovui pinigų, pirko butą, kurį vėliau pardavė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1978 m. spalio 5 d. notaras patvirtinto bylos šalių motinos A. K. testamentą, kuriuo ji savo mirties atveju visus jai priklausančius pastatus, esančius Priekulėje, Pamarių g. 21, ir visą kitą turtą, kuris priklausys jai mirties dieną, paliko savo dukrai atsakovei I. S., kurią įpareigojo per tris metus nuo testatorės mirties dienos išmokėti jos sūnui ieškovui J. K. 3 000 (tris tūktančius) rublių. Testatorė A. K. mirė 1979 m. rugsėjo 11 d. 1980 m. birželio 20 d. atsakovei I. S. buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriuo I. S. paveldėjo A. K. gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius Priekulės m. Pamarių g. 21. Paveldėtų statinių inventorinis įvertinimas yra 4 871 rub. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta pastaba, kad pagal 1978 m. spalio 5 d. testamentą I. S. yra skolinga J. K. 3 000 rublių. Pareigos sumokėti testamente nurodytą pinigų sumą ieškovui atsakovė iki šiol neįvykdė. Palikimo priėmimo teisėtumo (testamento) bei išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo ieškovas neginčija.

Pagal 2000 m. liepos 17 d. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatas paveldėjimo santykiams taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusios paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Nagrinėjamos bylos atveju palikimo atsiradimo metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 579 straipsnio 1 dalis suteikė testatoriui teisę įpareigoti testamentinį įpėdinį įvykdyti kurią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų – išskirtinės gavėjų naudai. Išskirtinės gavėjai įgijo teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Šiuo metu galiojančio CK 5.23 straipsnio 1 dalis taip pat suteikia testatoriui teisę testamente numatyti testamentinę išskirtinę. Šios bylos atveju testatorė A. K. testamentu įpareigojo testamentinę įpėdinę I. S. įvykdyti testamentinę išskirtinę – per tris metus nuo testatorės mirties išmokėti išskirtinės gavėjui J. K. testamente nustatytą pinigų sumą.

Nors ieškinys ir pareikštas remiantis 2000 m. civilinio kodekso 6.237 – 6.242 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą, tačiau kolegijos nuomone, šiuo teisiniu pagrindu ieškinys atsakovei negali būti tenkinamas, kadangi nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovė neteisėtai įgijo testamentu iš motinos paveldėtą turtą ir dėl to nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita. Atsakovė po motinos mirties jos turtą paveldėjo pagal testamentą ir nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgijo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu. Todėl neįvykdžiusi testatorės įpareigojimo sumokėti ieškovui testamentinę išskirtinę, atsakovė tik neįvykdė vienašaliu sandoriu jai numatytos pareigos, kurios įvykdymo iš esmės ir reikalauja ieškovas. Šį faktinį pagrindą ir nurodė ieškovas patikslintame ieškinyje, jį nustatė ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės piniginės prievolės pagal testamentinę išskirtinę įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje (Teismų praktika, Nr.7, 13-22 psl.) išaiškino, kad jeigu ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo teisės normą, tai teismas pritaiko normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą. Kitaip tariant, asmeniui, nurodžiusiam faktinį reikalavimo pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio. Taigi, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius paveldėjimo pagal testamentą teisinius santykius ir pagrįstai pripažino ieškovui teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti testatorės duotą įpareigojimą. Išdėstytos aplinkybės paneigia apeliantės I. S. skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs kitas, nei nurodytos ieškinyje materialinės teisės normas, išėjo už ieškinio ribų ir priėmė sprendimą dėl reikalavimo, kurio ieškovas nebuvo pareiškęs.

Ieškovo reikalavimui įvykdyti testamentine išskirtine duotą įpareigojimą atsakovė I. S. prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo apie arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). CK 1.127 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Tokias pačias ieškinio senaties sampratos, jos termino pradžios nustatymo bei praleidimo pasekmių taisykles numatė ir testamentinės išskirtinės atsiradimo bei jos vykdymo metu galiojusio 1964 m. CK 83, 85 straipsniuose bei 90 str. 1 d. reglamentuotos normos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie tai, jog yra testamentinės išskirtinės gavėjas ieškovas sužinojo tik 2006 m. spalio 2 d., todėl kreipęsis į teismą su ieškiniu 2006 m. gruodžio 7 d. ieškinio senaties termino nepraleido.

Kaip minėta, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri siejama su teisės pažeidimo faktu (objektyvusis momentas) ir su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Bylos duomenys liudija, kad testatorė mirė 1979 m. rugsėjo 11 d. Pagal 1978 m. spalio 5 d. testamentą atsakovė buvo įpareigota per tris metus nuo testatorės mirties išmokėti ieškovui J. K. 3 000 rub. Taigi testamentinę išskirtinę atsakovė turėjo įvykdyti iki 1982 m. rugsėjo 11 d. Atsakovei testatorės įpareigojimo iki testamente nustatyto termino pabaigos neįvykdžius, t.y. nuo teisės pažeidimo fakto reikalavimo teisę turinčiam asmeniui prasidėjo 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas kreiptis teisminės gynybos, kuris baigėsi 1985 m. rugsėjo 12 d. Tiek iš bylos šalių paaiškinimų teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teisme, tiek iš ieškovo J. K. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad prieš motinos mirtį ieškovas sužinojo, jog ji yra sudariusi testamentą, nuo motinos mirties iki ginčo tarp šalių kilimo atsakovė neneigė ir pripažino pareigą išmokėti ieškovui pinigus pagal testamentą. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios atsakovės nurodymas apie tai, kad ji 1980 metais buvo sudariusi testamentą, kuriuo po savo mirties pusę iš motinos paveldėto nekilnojamojo turto palieka ieškovui. Tokiais veiksmais atsakovė nutraukė 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 89 str. 2 d., 2000 m. CK 1.130 str. 2 d.). Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių ieškovo teiginį, kad tik 2006 m. pavasarį atsakovė atsisakė įvykdyti piniginę prievolę, o apie testamente numatytą testamentinę išskirtinę ieškovas sužinojo tik 2006 m. spalio 2 d. gavęs iš Klaipėdos apskrities archyvo motinos turto paveldėjimo bylos dokumentus. Ieškovo naudai 1980 m. sudarytą savo testamentą atsakovė, jos teigimu, panaikino 2006 metais. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apie savo teisės pažeidimą – atsakovės atsisakymą vykdyti piniginę prievolę ieškovas sužinojo tik pirmoje 2006 metų pusėje, apie teisę reikalauti tik testamentinės išskirtinės įvykdymo sužinojo 2006 m. spalio 2 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 2006 m. gruodžio 7 d. kreipiantis teisminės gynybos CK 1.125 straispnio 1 dalyje nustatytas bendras ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstyti motyvai paneigia atsakovės I. S. apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliantė subjektyvųjį ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą sieja su nuosavybės teisių į pagal testamentą paveldėtą nekilnojamąjį turtą įregistravimu viešame registre atsakovės vardu 1980 m. rugpjūčio 20 d. Tokią poziciją kolegija grindžia ir tuo, kad ieškovas neginčija atsakovės nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo pagrindų, nereikalauja turto dalies, o, remdamasis savais skaičiavimais, prašo testamente nurodytos piniginės prievolės įvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš archyvo gautuose paveldėjimo pagal testamentą bylos dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovas buvo informuotas apie teisę reikalauti testamentinės išskirtinės įvykdymo, o nekilnojamojo turto registro duomenyse nenurodyta, kad nuosavybės teisė į statinius atsakovei yra įregistruota būtent paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu, taip pat juose nėra žymų ir apie testamentinę išskirtinę.

Pirmosios instancijos teismas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje remdamasis įstatymo nustatyta pareiga skolininkui sąžiningai ir tinkamai vykdyti prievolę (CK 6.38 str.), šio ginčo atveju testamentu atsakovei duotą prievolę sumokėti testamentinės išskirtinės gavėjui pinigų sumą (1964 m. CK 579 str. 1 d., 2000 m. CK 5.23 str. 1 d.) bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakovės ieškovui 30 000 Lt sumą. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindžia šiais motyvais. Testamento sudarymo ir palikimo pagal jį priėmimo metu Lietuvoje piniginis vienetas buvo rublis, kuriuo ir buvo nustatyta testamentinės išskirtinės piniginė prievolė. Pagal LR lito komiteto 1992 m. rugsėjo 16 d. nutarimą Nr.2 „Dėl Lietuvos Respublikos laikinų pinigų-talonų įvedimo ir rublių išėmimo iš apyvartos“ Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m. spalio 1 d. pradėjo cirkuliuoti tik laikini pinigai–talonai, į kuriuos rubliai buvo keičiami santykiu 1:1. Pagal 1991 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymą, LR lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų-talonų išėmimo iš apyvartos“ bei 1993 m. liepos 1 d. LR pinigų įstatymą nuo 1993 m. birželio 22 d. į apyvartą išleisti Lietuvos Respublikos nacionaliniai pinigai – litas ir jo šimtoji dalis centas, keičiant laikinus pinigus-talonus į litus nustatyta, kad vienas litas yra lygus 100 laikinų pinigų-talonų. Taigi, pagal teisės aktais Lietuvoje keistų piniginių vienetų santykį, 3 000 rublių jų priteisimo išskirtinės gavėjui metu yra lygūs 30 litų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes – ginčo šalių artimą giminystės ryšį, ilgalaikį motinos duotos pareigos atsakovei neįvykdymą, atsakovės turtinės padėties pasikeitimus, išaugusias nekilnojamojo turto kainas, 3 000 rublių 1979-1982 metais ir 30 litų 2007 metais perkamosios galios akivaizdų skirtumą lito nenaudai, ir priteisiamą sumą teisingai padidino iki 30 000 Lt, kas neviršija atsakovės paveldėto nekilnojamojo turto tikrosios vertės (1964 m. CK 579 str. 3 d., 2000 m. CK 5.23 str. 2 d.). Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija paneigia apeliantės I. S. argumentus dėl priteistos 30 000 Lt sumos pagrįstumo nebuvimo, taip pat ir apelianto J. K. argumentus dėl kitokio, atsižvelgiant į paveldimo turto vertės palikimo priėmimo metu ir testamentine išskirtine nurodytos tvirtos pinigų sumos procentinę išraišką, piniginės prievolės dydžio nustatymo, nes, 1978 m. spalio 5 d. sudarydama testamentą ir įpareigodama atsakovę sumokėti ieškovui 3 000 rub., testatorė nesiejo šios sumos su 1980 m. birželio 20 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta inventorine paveldimų pastatų verte.

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, prie kurių yra priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 7 p.). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.).

J. K. ieškinį pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies, be kitų piniginių sumų priteisė ieškovui iš atsakovės 1 000 Lt išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, o dėl atsakovės I. S. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo teismas sprendime nepasisakė. Byloje yra pateikti atsakovės I. S. išlaidas advokato pagalbai apmokėti patvirtinantys įrodymai (b.l.58-61), tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų priėmimo į bylą nesprendė (b.l.71-72). Nei procesiniais dokumentais (b.l.44-45, 80-81), nei bylos nagrinėjimo teismo posėdžių metu (b.l. 51-52, 71-72, 100-108, 132-136) nei atsakovė I. S., nei jos atstovas advokatas A. Jaskelevičius nepareiškė prašymo priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė iš ieškovo atsakovei jos patirtų bylinėjimo išlaidų atlyginimo, nes tokio prašymo atsakovė nereiškė. Iš atsakovės ieškovui priteistų išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti dydžio atsakovė apeliaciniu skundu neginčija. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės I. S. argumentas apie pirmosios instancijos teismo neteisingą šalių patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti paskirstymą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pakankamai argumentuotos, įrodymai įvertinti visapusiškai ir objektyviai, teisės normos išaiškintos ir taikytos tinkamai, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. K. ir atsakovės I. S. po 6 (šešis) litus bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą.