- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-08
- Bylos Nr.
- eI2-4060-422/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06194-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. A. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 24S236588 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įrašymo į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), kartu nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2027 m. spalio 21 d. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevertino individualios pareiškėjo situacijos bei visų faktinių aplinkybių, todėl Migracijos departamento Sprendimas yra pernelyg formalus, neobjektyvus ir pažeidžiantis proporcingumo principą. Akcentavo, jog atsakovo Sprendimas grindžiamas vieninteliu argumentu, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Pažymėjo, jog 2024 m. liepos 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S166652 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo (toliau – ir 2024 m. liepos 15 d. Sprendimas), nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Akcentavo, jog pareiškėjas Migracijos departamentui neteikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų. Priešingai, mažajai bendrijai „Huberto transportas“ (toliau – ir Bendrovė) susidūrus su ekonominiais sunkumais ir jai neišgalint pareiškėjui suteikti darbo sutartimi sulygto darbo ir atitinkamai mokėti tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo, šalys (Bendrovė ir pareiškėjas) susitarė, kad laikinai, iki kol Bendrovėje ekonominė situacija pagerės, pareiškėjui nuo 2024 m. sausio mėn. bus suteiktos nemokamos atostogos.
Tvirtino, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką. Pažymėjo, kad jis niekada neketino tyčia apeiti ar pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir gavęs 2024 m. spalio 25 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S239610, siekdamas jį įvykdyti, įsigijo išvykimo bilietus – 2024 m. lapkričio 13 dienos autobuso keleivio bilietą į (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. lapkričio 13 dienos skrydžio bilietą (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo sprendimo lauks kilmės valstybėje.
Nurodė, kad, priimdamas skundžiamą Sprendimą, Migracijos departamentas neįsigilino į pareiškėjo individualią situaciją, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus ir dokumentus, o sprendimus priėmė vadovaudamasis vien tik oficialiuose registruose esančiais duomenimis. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamentas priėmė nepagrįstą Sprendimą dėl draudimo jam atvykti į Lietuvą ir juolab dėl duomenų įrašymo į SIS, kadangi toks Sprendimas yra akivaizdžiai neproporcingas bei neadekvatus jo padarytam pažeidimui (buvimas Lietuvoje su panaikintu leidimu nuolat gyventi).
Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatų.
Pareiškėjas pateiktuose teismui papildomuose paaiškinimuose, nurodė, kad nei prašymą užpildęs darbdavys nei kas kitas tinkamai neišaiškino pareiškėjui, kad, pasikeitus prašyme nurodytiems duomenims, būtina apie tai praneši Migracijos departamentui. Pareiškėjas suvokia, kad teisės aktų neišmanymas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau pažymi, kad nepranešė Migracijos departamentui apie pasikeitusias aplinkybes, taip, kaip nurodyta užpildytame prašyme, netyčia, o dėl nežinojimo. Pareiškėjas pažymi, kad jokių paslėptų ketinimų ar kėslų neturi ir neturėjo.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2024 m. liepos 15 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), priėmė sprendimą Nr. 24S166652, kuriuo nusprendė panaikinti asmeniui 2023 m. sausio 1 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad 2024 m. liepos 15 d. Sprendimas nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neskundė. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kai sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
Pastebėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė tik 2024 m. liepos 31 d., t. y. po to kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi ir beveik visą jo įdarbinimo Bendrovėje įdarbinimo laikotarpį, t. y. devynis mėnesius pareiškėjui nebuvo mokėtas darbo užmokestis iš viso, o keturis mėnesius buvo mokėtas mažesnis negu tarpininkavimo rašte nustatytas darbo užmokestis. Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos pareigos neįvykdė. Todėl kritiškai vertinami pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis buvo rūpestingas ir apdairus.
Mano, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Vertino tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, todėl Sprendimas vertintinas kaip proporcingas. Teigė, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 24S236588 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2023 m. spalio 1 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis, nustatė, kad 2023 m. vasario, balandžio, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. (iš viso 4 mėn.) asmeniui buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Bendrovės tarpininkavimo rašte (1363,64–2301,14 Eur), 2023 m. kovo mėn. asmeniui buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas tarpininkavimo rašte (999,18 Eur), 2023 m. sausio, gegužės – liepos mėn. (iš viso 4 mėn.) asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas MMA (188,44–504,14 Eur), 2023 m. spalio – gruodžio mėn., 2024 m. sausio – birželio mėn. (iš viso 9 mėn.) asmeniui darbo užmokestis iš viso nebuvo išmokėtas, t. y. asmuo nurodytais laikotarpiais Bendrovėje nedirbo. 2024 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 24S166652 atsakovas pareiškėjui panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl to, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos teismų informacinės sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs minėtą sprendimą. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2232/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016). Todėl šioje byloje nebegali būti kvestionuojamos 2024 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 24S166652 nustatytos aplinkybės.
Šioje byloje skundžiamu 2024 m. spalio 28 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S236588 pareiškėjui nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) bei kartu nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. spalio 22 d. iki 2027 m. spalio 21 d.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jeigu ji priėmė Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarka.
Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nurodyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi vieninteliu argumentu, jog pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, atsakovas netinkamai įvertino aplinkybes dėl tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo, nes pareiškėjas neteikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų. Su šia pareiškėjo pozicija nesutiktina, kadangi Migracijos departamentas aplinkybes dėl pareiškėjo pateiktų duomenų atitikimo / neatitikimo tikrovei vertino priimdamas 2024 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 24S166652, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas į teismą nesikreipė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo priėmimo momentu pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2024 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 24S166652 galiojo, tai atitiko Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies sąlygą, taigi atsakovas turėjo teisę spręsti klausimą dėl draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 3.1) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 3.2) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atsižvelgė į priežastį, dėl kurios pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taip pat į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Sprendime pažymėta, jog buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir negauna pakankamai reguliarių pajamų, kurių užtenka pragyvenimui. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad užsieniečiui nuo 2022 m. vasario 28 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2023 m. sausio 1 d. asmeniui buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi darbo mažojoje bendrijoje „Huberto transportas“ pagrindu, tačiau per visą įdarbinimo laikotarpį asmeniui tik 4 mėnesius buvo išmokėtas darbo užmokestis, nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei įmonės pateiktame tarpininkavimo rašte, 1 mėnesį asmeniui buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas tarpininkavimo rašte, ir 4 mėnesius buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokestis, o 11 mėnesių darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, vadinasi asmuo 11 mėnesių įmonėje faktiškai nedirbo.
Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, taip pat šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šių duomenų nepaneigė. Apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, byloje duomenų nėra.
Teismas sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog pareiškėjas nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto nuostatas nustatytas proporcingas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo nepagrįstu. Teisėjų kolegija pažymi, kad užsieniečiai, siekdami teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, pateikti teisingus duomenis ir bendradarbiauti su atsakingomis institucijomis. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo galimybę teikti įrodymus, ginčyti ankstesnius sprendimus ir apginti savo interesus, tačiau šių galimybių neišnaudojo.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis neteikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų ir niekada neketino tyčia apeiti ar pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, tačiau nagrinėjamoje byloje yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbtas negaliojančiu. Pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Dėl Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies reikalavimų nevykdymo pareiškėjui surašytas nutarimas 2024 m. spalio 25 d. dėl administracinio nusižengimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 538 straipsnį ir paskirta bauda – įspėjimas, o tai reiškia, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas įvertino Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytas sąlygas. Sprendime nurodytas uždraudimo atvykti laikotarpis – 3 metai nėra maksimalus laikotarpis, atitinka Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, neviršija Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nurodyto laikotarpio. Todėl nėra pagrindo Sprendimo nepagrįstumui šiuo požiūriu konstatuoti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl jam suteiktų nemokamų atostogų, atsiradusių dėl bendrovės ekonominių sunkumų, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą.
Pareiškėjo leidimo laikinai gyventi išdavimą ir galiojimą reglamentuoja Įstatymo nuostatos, kurios numato aiškius reikalavimus užsieniečiams, siekiantiems gauti arba išlaikyti šį leidimą. Pareiškėjas privalėjo atitikti Įstatymo 40 straipsnio reikalavimus ne tik leidimo išdavimo metu, bet ir visą jo galiojimo laikotarpį.
Sprendime yra pažymėta, jog pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su 2024 m. liepos 15 d. sprendime Nr. 24S166652 nustatytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu bei esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Teismas pažymi, jog 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio nuostatomis suteikiama teisė valstybės narei, remiantis individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, laikantis savo nacionalinės teisės, teikti duomenis į SIS II sistemą. SIS reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas. Be kita, ko perspėjimas gali būti įvestas, kai valstybė narė yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (2 dalies c punktas).
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 15 punktu (<...> Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką).
Teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis bei perspėjimo įtrauktas į SIS laikotarpis būtų neproporcingi ir turėtų būti sutrumpinami arba panaikinami. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sprendimas priimtas atlikus individualų asmens vertinimą ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija).
Pareiškėjas skundžiamo Sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad jis priimtas pareiškėjui nesuteikiant galimybės pateikti paaiškinimus ir dokumentus. Tačiau teismas pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina atsakovo (Migracijos departamento) valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024, 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2070-520/2024).
Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir sutinkant su pareiškėjo skundo argumentais dėl to, kad atsakovas turėjo pareiškėją išklausyti, šioje byloje skundžiamo Sprendimo panaikinimas ir įpareigojimas atsakovui klausimą spręsti iš naujo, kai visiškai aiškus materialinio teisinio santykio pasibaigimo faktinis bei teisinis pagrindas, būtų formalus teisingumo įvykdymas, nederantis su teismo pareiga užtikrinti teisėtumą viešosios teisės reguliuojamuose teisiniuose santykiuose laikantis proceso ekonomiškumo ir operatyvumo reikalavimų, juolab kad faktinė ir teisinė skundžiamo sprendimo motyvacija pareiškėjui žinoma ir aiški, ir dėl to byloje ginčo nėra. Tokios nuostatos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1534-415/2021).
Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo N. A. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.