- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- N-444-981-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00222-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutarties I. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė : I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) 2010 m. vasario 3 d. nutarimu I. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 100 Lt bauda už tai, kad 2010 m. sausio 27 d., 14.30 val., vairuodamas autobusą Volvo 7700, nesilaikė saugaus atstumo, nesugebėjo laiku sustabdyti ir atsitrenkė į priekyje sustojusį kitą autobusą, įvykio metu apgadinti abu autobusai.
Šalies argumentai
I. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Institucijos nutarimą. Paaiškino, kad autobusu Volvo 7700 važiavo 36-uoju miesto maršrutu, Jeruzalės gatve, nuo Ateities gatvės link Santariškių; važiavo pirma eismo juosta. Priešais važiavo autobusas Mercedes Benz. Artėjant prie stotelės „Jeruzalė“ ir likus iki jos apie 30 metrų, priekyje važiuojančio autobuso vairuotojas netikėtai staigiai pradėjo stabdyti ir sustojo išleisti keleivių; sustojo skersai pirmos eismo juostos, dalis autobuso išsikišo 1,30 m. Dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės manevruoti ir staigiai stabdyti (staigus stabdymas galėjo sukelti pavojų apie 90 keleivių), ir atsitrenkė veidrodžiu į sustojusio autobuso kampą. Pareiškėjo nuomone, jis elgėsi pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir negalėjo numatyti, kad privatus autobusas sustos išleisti keleivių neleistinoje vietoje, kai iki autobuso stotelės ženklo dar buvo likę 30 m. Remiasi Kelių eismo taisyklių 140.4 ir 56 punktais. Jei priekyje buvęs autobusas būtų važiavęs nors 20 km/h greičiu bent 0,6 sek. laiko, papildomai nuvažiuotas atstumas būtų 3,3 m ir to pakaktų visiškai atlaisvinti eismo juostą. Remdamasis ATPK 17 straipsniu, numatančiu būtinojo reikalingumo sąvoką, nurodė, kad eismo įvykis neturėtų būti laikomas administraciniu teisės pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu I. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais, kurie skiriasi nuo pareigūnų parodymų. Taip pat nepagrįsti teismo teiginiai, kad privačių firmų autobusai nuolat pažeidžia KET, todėl kiti eismo dalyviai turi tą numatyti. Teismas nevertino nukentėjusiojo prievolės laikytis KET 140.4 ir 56 punktų. Mano, kad jo veikoje nebuvo nei tyčios, nei neatsargumo, be to, jis ėmėsi visų priemonių išvengti sunkių pasekmių, todėl nuobauda neatitinka ATPK 20 straipsnyje nurodytų nuobaudos tikslų. Teismo posėdžio metu surinkti duomenys nepatvirtina, kad šį įvykį sukėlė būtent autobuso Volvo 7700 vairuotojo veiksmai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
I. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad vairuodamas autobusą Volvo 7700, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį autobusą Mercedes Benz.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, su padarytomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir jų nekartoja. Taip pat pažymėtina, kad formuluojant kaltinimą protokole nurodyta, jog I. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 132 punktą, kuriame teigiama, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad I. S. šio reikalavimo nesilaikė. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, jog „Jeruzalės“ stotelėje jam reikėjo sustoti (b. l. 29) bei byloje esančią eismo įvykio schemą (b. l. 15), matyti, kad pareiškėjo vairuotas autobusas Volvo 7700 sustojo beveik įpusėjus autobusų stotelės linkiui („kišenei“), už 5,1 m nuo sustojusio autobuso Mercedes Benz priekio, tuo tarpu autobusas Mercedes Benz užfiksuotas beveik visas įvažiavęs į autobusų sustojimo „kišenę“. Įvertinus paties pareiškėjo paaiškinimus, kad prieš jį važiavo autobusas, kuris taip pat turėjo sustoti šioje stotelėje, bei autobuso Mercedes Benz vairuotojo paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, jog prieš jam įvažiuojant į „kišenę“ joje jau stovėjo kitas autobusas ir išlaipino keleivius (b. l. 30), spręstina, kad autobuso Volvo 7700 vairuotojas nebuvo pakankamai atidus, žinodamas, jog jam reikės sustoti stotelėje ir matydamas priešais save važiuojantį kitą autobusą, netinkamai įvertino aplinkybes, pasirinko netinkamą greitį, dėl ko nesugebėjo laiku sustabdyti vairuoto autobuso ir sukėlė eismo įvykį. Dėl to, kas pasakyta, akivaizdu, jog ne autobuso Mercedes Benz vairuotojo veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, o būtent autobuso Volvo 7700.
Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsižvelgė į tai, kad privačių vežėjų autobusai nuolat pažeidinėja KET ir pareiškėjas tą turėjo numatyti – iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas vertino aplinkybę, jo Vilniaus mieste yra dažnos situacijos, kai sustojime sustoja keli autobusai vienu metu ar autobusai stoja didesniu ar mažesniu atstumu nuo sustojimo ženklo (b. l. 52). Tačiau pažymėtina, kad toks situacijos konstatavimas visų pirma neleidžia daryti išvados, kad teismas nustatė, jog privatūs vežėjai pažeidinėja KET, juo labiau, tokiame teismo argumentavime neužfiksuota KET pažeidžianti situacija. Taip pat atmestini apelianto teiginiai dėl prieštaravimų pareigūnų ir nukentėjusiojo paaiškinimuose – teisėjų kolegija, patikrinusi šių asmenų paaiškinimus, esminių prieštaravimų tarp jų nenustatė, be to, nagrinėjamoje byloje jų paaiškinimai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiamas I. S. padarytas pažeidimas.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
I. S. (I. S.) apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartį I. S. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.