- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-482-462-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-01023-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Saulius Tamošaitis
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-482-462/2013
Teisėjas Nijolė Bagdonienė (Proceso Nr. 1-94-1-01023-2012-6)
2013 m. birželio 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausmė – kiekvieną mėnesį neatlygintinai dirbti po 20 val. visuomenės labui.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys dėl 37,47 Lt gydymo išlaidų priteisimo tenkintas visiškai, o R. S. ieškinys dėl 5 000Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintas iš dalies, priteisiant 500 Lt dydžio sumą, ir iš A. S. priteista 37,47 Lt dydžio gydymo išlaidos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei 500 Lt dydžio neturtinė žalos atlyginimas R. S. Kita R. S. ieškinio dalis atmesta.
Teismas nukentėjusiosios R. S. turėtas 700 Lt dydžio išlaidas atstovo teisinei pagalbai atlyginti laikė proceso išlaidomis ir šią sumą priteisė iš A. S.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 16 d., apie 16 val., Šilutės r. sav., Ž. Naumiestyje, Klaipėdos g. 14A, Žemaičių Naumiesčio darželio – mokyklos koridoriuje, asmeninio konflikto metu, tyčia ranka suimdamas nukentėjusiajai savo žmonai R. S. už veido, jį įbrėžė ir taip jį laikydamas jėga stūmė ją į sieną bei sutrenkė jai galvą, kas R. S. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013- 03-13 nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį – išteisinti jį nepadarius veikos, turinčios BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, civilinį ieškinį atmesti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje, specialistas – ekspertas R. P. P. paaiškino, kad jis nedarė specialių nukentėjusiosios tyrimų, jis tyrė tik jos medicininę dokumentaciją ir surašė specialisto išvadą. Nukentėjusiąją jis apžiūrėjo tik teismo posėdžio metu ir parodė, kad negali pasakyti, kada tas randas galėjo būti padarytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialistas nurodė, kad po įbrėžimo rando galėjo ir neatsirasti. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.
Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes į suformuota teismų praktika, galima daryti išvadą, jog teismas nepašalino abejonių ir negalėjo padaryti neabejotinas išvadas dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų remiantis medicinine dokumentacija ir specialisto išvada. Kadangi pirminis dokumentas – medicininė kortelė – buvo pildoma pagal nukentėjusiosios paaiškinimus, o kitų dokumentų nebuvo, todėl ir specialisto išvada negali būti laikoma pagrįsta ir nekelianti nė menkiausios abejonės. Teismas konstatavo, kad kaltinamasis A. S. neprisipažino, tačiau jo kaltę neva įrodo nukentėjusiosios, liudytojų D. T., V. Š. parodymai, o šiuos įrodymus neva patvirtina ir medicininiai dokumentai, ir specialisto išvada Nr. G-2105/12 (03). Todėl šių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad jo kaltė neva yra įrodyta. Tačiau tarp šių įrodymų yra labai daug prieštaravimų, kurie neleidžia daryti vienareikšmes išvadas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartyje Nr. 2K-226/2005, buvo išaiškinta, kad byloje esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad ekspertizės aktas neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo, abejonės ekspertizės akto pagrįstumu pašalinamos paskiriant pakartotinę ekspertizę. Pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kaltinamojo duotus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, rėmėsi tik kitų asmenų duotais parodymais. Liudytoja D. T. davė parodymus tik remdamasi pačios nukentėjusios paaiškinimais, taip pat nurodė, kad įvykio vietoje jokių nusikaltimo pėdsakų nebuvo rasta. Taip pat ir su liudytojo V. Š. parodymais – jis nurodė, kad į medicininę kortelę užrašė taip, kaip sakė nukentėjusioji.
Šalies argumentai
Apeliantas apibendrindamas šiuos argumentus teigia, kad visur paaiškinimus davė nukentėjusioji, todėl ir liudytojų parodymai vienodi, kadangi nukentėjusioji sukūrė melagingą įvykį, apie kurį šiose įstaigose ir pasakojo. Kadangi specialisto išvada buvo paremta medicininės kortelės duomenimis, todėl ši išvada nelaikytina patikima. Nukentėjusiosios kaltinimus, kad būtent A. S. ją sužalojo, pateikti įrodymai nepatvirtina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja A. K. parodė, kad jokio triukšmo negirdėjo, o jokių konfliktų tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo, kai jie kartu ateidavo pasiimti vaiko, niekada nemačiusi. Todėl šios liudytojos parodymai leidžia teismui suabejoti, kadangi anksčiau tokių atvejų nebuvo ir niekas nematė, o šįkart kažkodėl atėjus nukentėjusiajai į darželį kaltinamasis taip neva pasielgė.
Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad prokurorė bylą perdavė į teismą nagrinėti pagreitintu procesu su esminiais prieštaravimais, kurių teismas net išnagrinėjęs bylą nepašalino. Nepašalinti prieštaravimai dėl įvykio vietos. Specialisto išvadoje G2105/12(03) nurodyta, jog gydymo kortelėje Nr. 5925 yra nurodyta, jog nukentėjusioji neva tai buvo sužalota namuose (b. l. 14). Tačiau pareiškime nukentėjusioji nurodė, jog ji neva buvo sužalota vaikų darželyje (b. l. 1). Įtariamojo apklausos protokole yra užfiksuoti jo parodymai, kad nukentėjusiosios jis nežalojo. Esant iš esmės prieštaringiems nukentėjusiosios ir jo parodymams tyrėja iškvietė jį į 2012-10-25 akistatos procesinį veiksmą. Jam atvykus į 2012-10-25 akistatą, buvo pareikštas galutinis įtarimas – dėl neva vaikų darželyje nukentėjusiajai padaryto skruosto įbrėžimo ir akistatos veiksmas buvo atidėtas. Taip pat jo gynėjas siekdamas pasiruošti akistatos procesiniam veiksmui raštu pareiškė prašymą susipažinti su bylos medžiaga. Tačiau prokurorė neišsprendusi gynėjo prašymo ir nepašalinus minėtų prieštaravimų, t. y. neatlikus akistatos bylą perdavė teismui. O teismas šių prieštaravimų nepašalino ir nors iš esmės buvo pažeista teisė į gynybą (neišspręstas klausimas dėl susipažinimo su byla, kvietimas į akistatą nerealizuotas iki galo, pažeista teisė pasiruošti gynybai pagal 2012 10 25 galutinį įtarimą) teismas netenkino jo prašymo dėl prokurorės nušalinimo. Tai įrodo pirmos instancijos teismo neobjektyvumą.
Šalies argumentai
Apeliantas toliau savo skunde teigia, kad nepašalinti prieštaravimai dėl įvykio mechanizmo. Nukentėjusioji nurodė, kad neva tai ji įėjo į darželio koridorių, o iš paskos ėjęs teisiamasis neva suėmė jai už veido, kai ji atsisuko. Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisiamojo parodymai yra priešingi, t. y. kad jis, kaip įprastai, atvyko į darželį pas vaiką ir pirmas įėjo į darželio koridorių, o nukentėjusioji iš paskos agresyviai puolė jį įžeidinėdama ir priekaištaudama, todėl pagal įvykio aplinkybes nebuvo taip, kaip pareiškime nurodo nukentėjusioji, o šie prieštaravimai nei prieš teismą (neatlikta akistata), nei teismo metu nebuvo pašalinti. Teismo nuosprendyje nėra motyvuota ir pagrįsta, kodėl teismas remiasi būtent nukentėjusiosios parodymais dėl įvykio vietos ir mechanizmo, kai net jos pačios parodymai dėl įvykio vietos yra prieštaringi (V. Š. ji nurodė kitą įvykio vietą, o pareiškime policijai persigalvojo ir nurodė kitą įvykio vietą).
Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus, duotus teismo metu apie tariamo sužalojimo padarymo mechanizmą. Į gynybos užduotus klausimus nukentėjusioji paaiškino, kad skruosto įbrėžimas jai buvo padarytas teisiamojo dešinės rankos nykščio nagu, t. y. nukentėjusioji tiksliai įvardino daiktą, kuriuo tariamai buvo padarytas įbrėžimas. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pagal nukentėjusiosios parodymus 2mm pločio ir 1,2cm ilgio įbrėžimą teisiamasis negalėjo padaryti, nes nukentėjusioji į gynėjo klausimus paaiškino įbrėžimo padarymo mechanizmą sekančiai: kad įbrėžimo padarymo metu nukentėjusioji stovėjo darželio koridoriuje veidu į duris, kurios atsidaro į lauką nuo jos, į kairiąją pusę, o teisiamasis stovėjo tuo metu lauke per metrą nuo jos, veidu į ją ir dešine ranka pro pravertas duris suėmė jai už veido, dešinės rankos nykščio nagu padarydamas įbrėžimą. Esminis faktas yra tas, kad pagal nukentėjusiosios parodymus įbrėžimas jai neva buvo padarytas ant kairiojo skruosto, tačiau teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad pagal nukentėjusiosios nupasakotą įbrėžimo padarymo mechanizmą neįmanoma buvo padaryti tokį įbrėžimą, nes teisiamajam tai padaryti akivaizdžiai trukdė į jį, dešinę pusę atsidarančios durys trukdančios suimti veidą dešine ranka. Be to jeigu ir nebūtų durų, tai prieš teisiamąjį stovinčiai nukentėjusiajai suėmus už veido dešine ranka, jos nykščiu įbrėžimas esant tam tikroms aplinkybėms gal būt galėtų būti padaromas nebent dešiniajame, o ne kairiajame nukentėjusios skruoste.
Apeliantas toliau argumentuoja, kad nukentėjusioji parodė, jog ją ir teisiamąjį įvykio metu skyrė praviros darželio durys. Kaip jau minėta nukentėjusioji stovėjo koridoriuje veidu į duris, o teisiamasis lauke taip pat veidu į duris. Nukentėjusioji paaiškino, kad teisiamasis stovėdamas per metrą nuo nukentėjusios neva per praviras duris (kurios atsidaro į lauką nuo nukentėjusiosios, kairiąją pusę) suėmęs dešine ranka už veido stūmė ją į kairią jos atžvilgiu koridoriaus sieną. Teismas visiškai neatsižvelgė į gynėjo paaiškinimus, kad pagal tokius nukentėjusiosios parodymus buvo neįmanoma teisiamajam su dešine ranka sugriebti nukentėjusiajai veidą ir dar stumti nukentėjusiąją į dešinę teisiamojo atžvilgiu koridoriaus sieną, nes tą padaryti realiai trukdė į išorę, dešinę pusę teisiamojo atžvilgiu praviros lauko durys. Mano, kad būtent dėl to, kad joks nukentėjusiosios susimuliuotas ir prasimanytas galvos sumušimas nebuvo nukentėjusiajai padarytas specialistas ir pateikė išvadą G2105/12(03), jog galvos sumušimo diagnozė nepasitvirtino ir todėl 2012-10-25 man buvo pareikštas galutinis įtarimas tik dėl įbrėžimo nukentėjusiosios skruoste. Teismas į tai visiškai neatsižvelgė, be jokio pagrindo ir pažeidžiant nekaltumo prezumpciją nagrinėjo bylą įtikėdamas vien tik nukentėjusiosios neįtikėtinais, nenuosekliais ir prieštaringais paaiškinimais.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo kaltę neva tai įrodo gydytojo V. Š. parodymai ir specialisto išvada bei parodymai. Tačiau teismas nuosprendyje visiškai nepateikia motyvų dėl gynėjo pateiktos argumentacijos apie gydytojo ir specialisto parodymų prieštaravimus bei parodymus, kurie yra pagrindu išteisinti teisiamąjį. Teismas nuosprendyje nutylėjo itin svarbią aplinkybę, jog gyd. V. Š. teismui parodė, jog ant nukentėjusiosios veido dešinio skruosto įbrėžimas buvo toks nežymus, kad dėl jo randas negalėjo atsirasti. Teismas nuosprendyje nutylėjo ir dar labiau svarbų V. Š. parodymą - kad įbrėžimas nebuvo giluminis, ne jei būtų giluminis, tai gydytojas apie tai būtų pažymėjęs kortelėje ir būtų skirtas visai kitas gydymas. Teismas visiškai nutylėjo V. Š. parodymus, kad jis įrašus kortelėje padarė tiksliai pagal nukentėjusiosios paaiškinimus, įbrėžimo matavimo ar tyrimo nei metodų nei priemonių nenaudojo. Šie esminiai įrodymai yra vertintini kartu su teismo posėdžio metu duotu nukentėjusiosios parodymu, jog ji neatsimena kur ant veido buvo padarytas įbrėžimas. Kai taip nukentėjusioji teismui pasakė, tai teismo posėdžio garso įraše turi būti girdima teisėjos žodinė nuostaba ~ „kažkaip įtartina“. Teismas neatsižvelgė į V. Š. parodymus, kad toks nežymus įbrėžimas galėjo būti padarytas bet kuo ir bet kaip net ir pačios nukentėjusiosios dėl neatsargumo, t. y. užkliuvus veidu už augalo (jo dalių), valantis ar užkliuvus veidą (rūbo užtrauktuku, saga ir pan.), žiedu, lipant iš automobilio, savo rankos nagu ir bet kuriuo kitu daiktu. Šis liudytojas jokių išvadų į bylą nepateikė, o tik užrašė tai, ką jam nurodė nukentėjusioji.
Apeliacinis skundas motyvuojamas ir tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad V. Š. parodymai ir specialisto R. P. P. parodymai dėl to, kad įbrėžimą galėjo pasidaryti buityje dėl neatsargumo ir pati nukentėjusioji – sutampa. Teismas neatsižvelgė į gynėjo akcentą, jog specialistas jokio nukentėjusiosios tyrimo neatliko – išvadą teikė tik pagal medicininius dokumentus. Pažymėtina tai, kad med. dokumentuose įbrėžimo dislokacija ir gylis nenurodytas, o specialistas teismo posėdyje peržengdamas savo kompetenciją teismui davė parodymus apie vieną iš keletos ant nukentėjusiosios veido esančių randų, t. y. specialistas nepagrindė, kodėl jis apibūdino konkretų randą, o ne kitus veide esančius randus. Be to, teismas net neatsižvelgė į tai, jog med. dokumentuose rando dislokacija nenurodyta ir apskritai nenurodyta, kad yra koks tai randas, o specialistas neatlikęs jokio tiriamojo ekspertinio darbo pasirenka viena iš keletos veide esančių randų – tariamą tyrimo objektą, be tyrimo duoda paaiškinimus teismui, kai užduotyje dėl specialisto išvados toks klausimas nebuvo specialistui pateiktas ir nukentėjusioji tyrimo objektu nebuvo (išvadoje nurodyta, kad tyrimo objektas - dokumentai). Neįvertintas esminis momentas tas, kad specialistas be jokio tiriamojo darbo teismo posėdžio metu pats susiranda nukentėjusiosios veide tariamą randą, kažkodėl pasirenka vieną iš kelių, paaiškina, kad negali atsakyti apie tai kada tas jo nurodytas randas galėjo būti padarytas, V.Š. tvirtina, kad įbrėžimas nebuvo giluminis ir randas negalėjo atsirasti, o nukentėjusioji paklausta teismo atsako, kad ji nežino, kur konkrečiai jai buvo padarytas įbrėžimas. Akivaizdu, kad specialistas proceso metu veikė viršydamas kompetenciją, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 89 str., 90 str. nuostatas.
Teismas taip pat neatsižvelgė į V. Š. ir R. P. P. parodymų esminį prieštaravimą dėl įbrėžimo pobūdžio, t. y. ekspertas teismo posėdyje savo iniciatyva nurodė ir apibūdino nukentėjusiosios veide konkretų neaiškios kilmės randą (nors jų yra ne vienas), kaip giluminį odos įbrėžimo rezultatą, nors vėliau nukentėjusioji parodė, kad nežino, kur buvo įbrėžimas. Į gynėjo klausimą specialistas teismo posėdžio metu atsakė, kad norint palikti tokį randą įbrėžimas turėjo būti giluminis ir jei tai būtų padaroma nagu, tai panagėse liktų odos likučiai. O V.Š. davė teismui parodymus, kad įbrėžimas nebuvo giluminis, nes priešingu atveju apie tai būtų nurodęs med. dokumentuose ir būtų paskyręs kitą gydymą. Išvada- specialistas teisme apibūdino randą, kuris apskritai nėra susijęs su nukentėjusiosios tariamu įvykiu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendyje paminėjo aplinkybę, jog nukentėjusios burnoje neva buvo kraujosruvos, tačiau toks sužalojimas nei medicininiuose dokumentuose, nei specialisto išvadoje neužfiksuotas, o tai reiškia, kad nukentėjusioji tyčia nuslėpė tokį sužalojimą, nuslėpė galimai kito įvykio, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, aplinkybes, kurio metu galimai nukentėjusioji ir susižalojo. Įtarimai dėl kraujosruvų burnoje jam net nebuvo pareikšti. Tai tik dar vienas neaiškumas aiškintinas teisiamojo naudai. Ieškovė ankstesnio teismo posėdžio metu nurodė, kad įvykio dieną ji pravedė dvi fizinio užsiėmimo pamokas mokykloje, nes yra fizinio lavinimo mokytoja, o paskutiniame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad neva ji
nežino, kiek tą dieną užsiėmimų turėjo ir kur iki įvykio buvo. Tokie nenuoseklūs nukentėjusiosios parodymai tik dar labiau įrodo, jog jis nukentėjusiosios nežalojo ir kad ji galėjo susižaloti dėl neatsargumo buityje ar net darbe, o apie teismo tiriamą įvykį melagingai apšmeižė jį.
Teismas neatsižvelgė, jog nukentėjusiosios pozicija visą procesą keitėsi, apstu prieštaravimų, o jo parodymai buvo nuoseklūs, kuriuos patvirtina tiek mediko tiek specialisto parodymai, jog tokio pobūdžio įbrėžimas galėjo būti padarytas su bet kuo ir bet kokiomis aplinkybėmis, ir pačios nukentėjusiosios.
Apeliantas pažymi, kad medicininiai įrašai negali būti laikomi jo kaltės įrodymais, nes jie surašyti iš nukentėjusiosios žodžių, o specialisto išvada buvo parengta iš medicininių dokumentų, t.y. iš nukentėjusiosios žodžių, t. y. neatlikus jokio nukentėjusiosios objektyvaus ekspertinio tyrimo. Todėl šie įrodymai nėra ir negali būti jo kaltės įrodymais. Teismui gynėjas akcentavo, kad specialisto išvada yra tik tikėtina. Teismas neatsižvelgė į V.Š. ir specialisto parodymus į gynėjo užduodamus klausimus, jog nėra medicininių duomenų ir/ ar kitų įrodymų iš kurių būtų galima kategoriškai teigti, kad įbrėžimą padarė būtent teisiamasis. Šios abejonės teismas nagrinėdamas bylą nepašalino, todėl visos aplinkybės yra aiškintinos teisiamojo naudai.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo kaltę neva įrodo liudytojos D. T. parodymai. Su tokia teismo išvada sutikti negalima, nes D. T. nebuvo įvykio liudytoja. Priešingai, nei nurodyta nuosprendyje – nukentėjusiosios tariamo įvykio nematė nei vienas liudytojas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad D. T. pernelyg perdėtai aiškino neva atsimenanti nukentėjusiąją, kai tos pačios įstaigos darbuotojas, liudytoju apklaustas, R.K. su kuriuo nukentėjusioji bendravo, teismui paaiškino, jog dėl itin didelio įvykių kiekio negali prisiminti konkrečiai nukentėjusiosios kreipimosi. Tai tik įrodo, kad D. T. parodymai neobjektyvūs ir kritiškai vertintini. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji su D. T. susitiko tik po nukentėjusiosios nurodyto tariamo įvykio praėjus apie 1 val. laiko tarpo. Į gynėjo klausimą D. T. negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių nukentėjusioji galėjo būti sunerimusi, nurodė, kad jai pati nukentėjusioji pasakojo, kad neva tai ją vyras sumušė. Teismas net netyrė to, dėl kokių be nukentėjusiosios nurodytų faktinių aplinkybių nukentėjusioji galėjo būti sunerimusi. Teismas nevertino įrodymų ir neatsižvelgė į jo ir gynėjo nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusioji prieš jos nurodytą tariamąjį įvykį gavo Klaipėdos apygardos teismo nutartį, kuria jos atskirasis skundas dėl sūnaus gyvenamosios vietos buvo atmestas, t. y. kad būtent teismui nusprendus sūnų palikti pas jį nukentėjusioji jam grasino, jog jis dar pasigailės ir pan., kad būtent dėl teismo nutarties 2012-10-16 nukentėjusioji buvo nervinga, apsiverkusi ir pan. Teismas neatsižvelgė į jo ir gynėjo paaiškinimus, kad dėl jam palankios teismo nutarties ne jis, o būtent ieškovė turėjo motyvą jį persekioti ir būtent ji tai ir darė siekdama susigrąžinti sūnų, t. y. baudžiamąja tvarka bando įrodyti nebūtą įvykį ir jį panaudoti savo naudai civilinėje byloje.
Teismas neatsižvelgė, jog liudytojos D. T. parodymai negali būti laikomi patikimais ir dėl to, kad ji teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti kur konkrečiai buvo įbrėžimas pas nukentėjusiąją, kokia jo buvo dislokacija, pobūdis ir pan. ir be to savo ranka nurodė į savo veido dešinę pusę, kai tuo tarpu med. įrašuose nurodytas kairysis nukentėjusiosios skruostas.
Be to, apeliaciniame skunde teigiama ir tai, jog teismas visiškai neatsižvelgė, jog nebūtą įvykį nukentėjusioji prasimanė tuomet, kai tame pačiame teisme jau buvo nagrinėjama skyrybų byla ir kai teismas galutinai išsprendė sūnaus laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą ne nukentėjusiosios naudai. Tuomet nukentėjusioji ir pradėjo įgyvendinti savo grasinimus jo atžvilgiu, t. y. fiktyviai apkaltino apie nebūtą smurtą jos atžvilgiu. Teismas visiškai nevertino to, kad man nebuvo absoliučiai jokio motyvo žaloti nukentėjusiąją, nes Klaipėdos apygardos teismo nutartis buvo priimta jo naudai.
Teismas neatsižvelgė į įvykio vietos apžiūros protokolą (b. l. 5), kuriame aiškiai yra nurodyta, kad įvykio vietoje jokių nukentėjusiosios nurodytos nusikalstamos veikos pėdsakų nerasta. Liudytoja A. K. parodė, jog jokių nukentėjusiosios nurodytų muštynių nematė ir triukšmo negirdėjo. Teismas neįvertino gynėjo baigiamojo pasisakymo, jog objektyvių jo kaltės įrodymų nėra surinkta ir neįvertino baigiamųjų prokurorės pasisakymų, jog įrodymų nebuvo būtinybės rinkti, nes DNR ekspertizė brangiai kainuoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tyrėjai ne tik, kad nerado jokių įkalčių/įrodymų (mikrodalelių, įbrėžimų, dažų nubraukimų, kraujo ir kt., ) įvykio vietoje, bet ir netyrė įtariamo asmens panagių turinio iš kurio galima būtų atlikti tyrimą ar įtariamas asmuo turėjo kontaktą su nukentėjusiąja. Todėl liko nepaneigtas faktas, jog teisiamasis su nukentėjusiąja jokio kontakto, kurio metu neva buvo padarytas įbrėžimas neturėjo. Išvada - teismas kaltę grindė prieštaringais, nenuosekliais parodymais ir tikėtinomis išvadomis bei nuomonėmis, o ne objektyviais įrodymais.
Kaip matyti, teismas paliko labai daug neaiškumų byloje, iki galo neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių ir įrodymų, todėl priimtas nuosprendis paremtas tik tikimybėmis, bet ne nenuginčijamais įrodymais.
Yra pažymėtina, kad jo gynėjas teismui baigiamuosiuose pasisakymuose argumentavo, jog jeigu būtų surinkta pakankamai ir objektyvių įrodymų dėl jo kaltės, tai veika turėtų būti pripažįstama mažareikšme, nes įtarimas pareikštas tik dėl nežymaus paviršinio odos įbrėžimo, o nukentėjusioji teismui parodė, jog net neprisimena, kurioje vietoje jis buvo padarytas, t. y. iš nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, kad įbrėžimas buvo toks nežymus, kad jo net prisiminti nepavyko. Atsižvelgiant į laiką nuo įvykio iki nukentėjusios tokių parodymų akivaizdu, kad jeigu nukentėjusioji būtų sužalota, tai ji be abejo viską prisimintų tiksliai. Akcentuotina tai, kad pirmos instancijos teismas šiuo klausimu savo nuosprendyje nepateikė nei motyvų nei argumentų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 str. 1 d. 2 p.
Remiantis sistemine Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 ir 140 str. normų analize, galima daryti išvadą, jog teismui pripažinus jį kaltu ir sprendžiant klausimą dėl bausmės paskyrimo, gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios nusikalstamos veikos padarymą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Vertinant, ar nusikaltimas yra mažareikšmis, įtakos turi žalingų padarinių dydis, dalykas, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdas, sąlygos ir aplinkybės, kaltės forma, kaltininko motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybės ypatumai ir t. t. Byloje teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neturėjo jokio motyvo žaloti nukentėjusiąją, nes Klaipėdos apygardos teismo nutartis dėl sūnaus gyvenamosios vietos buvo palanki jam. Motyvą nesąžiningai keršyti jam turėjo būtent nukentėjusioji. Įstatymas nenumato konkrečių mažareikšmių nusikaltimų sąrašo. Kiekvienu konkrečiu atveju, mažareikšmiškumo faktą konstatuoja teismas, remdamiesi visomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo tvarka reglamentuota BPK. Asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas teisminio nagrinėjimo stadijoje (BPK 212 str. 4 p., 214 str. 2 d., 303 str. 4 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas tokios galimybės net nesvarstė, o galiausiai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog A. S. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., kadangi byloje nesurinkta duomenų, besąlygiškai patvirtinančių, kad asmeninio konflikto metu, tyčia ranka suimdamas nukentėjusiajai savo žmonai R. S. už veido, jį įbrėžė ir taip jį laikydamas jėga stūmė ją į sieną bei sutrenkė jai galvą. Nagrinėjamu atveju A. S. kaltumas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., grindžiamas prielaidomis, spėjimais.
Apeliantas neneigia kaltinime nurodytu laiku buvęs Žemaičių Naumiesčio darželio – mokykloje, ir tenai sutikęs su žmoną R. S., taip pat neneigia, jog žodiškai su ja konfliktavo, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigia jos atžvilgiu naudojęs smurtą. Taigi apeliantas neigia R. S. atžvilgiu atlikęs veiksmus nurodytus jam pareikštame kaltinime.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., padarymo iš esmės grindė nukentėjusiosios R. S., liudytojų D. T., V. Š. parodymais, medicininiais dokumentais, specialisto išvada Nr. G 2105/12 (03).
Tačiau apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad remiantis vien šiais byloje esančiais duomenimis neabejotinai pagrįsti A. S. kaltės sukėlus R. S. fizinį skausmą ir padarius jai žymų sveikatos sutrikdymą, negalima.
Teisėjai įrodymus turi vertinti ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).
Konstatuotina, kad byloje esančių duomenų visuma, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas besąlygiškai neįrodo, jog A. S. smurtavo prieš savo žmoną R. S.
Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis A. S. parodė, kad 2012-10-16 apie 15.50 val. su S. susitiko prie darželio. Jis ėjo pirmas į darželį, o S. ėjo iš paskos. Spalio 16 d. Klaipėdos apygardos teismas paliko galioti Šilutės rajono apylinkės teismo nutartį. S. ant jo buvo supykusi, ji sakė jam „tu dar atsiimsi“, ji priekaištavo jam. Jie apsižodžiavo, ji išvadino jį visokiais žodžiais. Jis stovėjo prie durų, paskui įėjo į koridorių, ji dar jam pasakė „tu dar pasigailėsi“.
Kaltinamasis atsakydamas į teisėjos klausimus toliau parodė, kad pasiėmęs sūnų jis grįžo į darbą, prie ligoninės jis nebuvo nuvykęs. Dar buvo incidentas prie Vaikų teisių apsaugos skyriaus, bandė tartis, ji bandė jį užsipulti. Tada jis nuvyko į policiją ir parašė pareiškimą dėl S. veiksmų. Tada ji išvadino jį negražiais žodžiais, jis pamena, jog ji buvo parašiusi, kad jis trenkęs jai per veidą su popieriaus lapais, bet to nebuvo (b. l. 163).
Iš byloje esančio 2012-10-17 įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas A. S. davė iš esmės analogiškus parodymus (b. l. 20). Šiuos savo parodymus jis taip pat patvirtino ir vėlesnės, 2012-10-25, įtariamojo apklausos metu (b. l. 25). Taigi nuteistasis A. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai ir kategoriškai neigė faktą, jog kaltinime nurodytu laiku Žemaičių Naumiesčio darželyje – mokykloje smurtavo prieš savo sutuoktinę.
Vienas iš svarbiausių įrodymų byloje, kuriuo rėmėsi apylinkės teismas yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2012-10-22 specialisto išvada Nr. G 2105/12 (03). Ši specialisto išvada patvirtina, kad R. S. buvo nustatytas odos įbrėžimas kairiame skruoste. Galvos sumušimo diagnozė nepagrįsta jokia objektyvia simptomatika, nes apžiūrėjęs gydytojas išorinių traumos požymių R. S. pakaušio srityje nekonstatavo (b. l. 14).
Specialistas taip pat konstatavo, kad minimą veido sužalojimą R. S. galėjo įgauti paveikus kairį skruosto sritį kietu aštriu daiktu, galimai nagu ar panašiu į jį dalyku. Įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose neprieštarauja tam, kad nurodytą veido sužalojimą galėjo patirti neužilgo iki kreipiantis į gydymo įstaigą, galimai teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu laiku. Pagal tyrimui pateiktuose med. Dokumentuose aprašytą sužalojimų lokalizaciją R. S. veide konstatuota viena trauminio poveikio vieta – kairysis skruostas (b. l. 14).
Teismų praktikoje laikomasi nuomones, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias nuostatas daro išvadą, jog apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertino visus įrodymus, tarp jų ir specialisto išvadą, nustatydamas kaltinamojo A. S. veiksmų apimtį ir juos aprašydamas. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, netyrė jų kruopščiai ir esant tam pakankamam pagrindui neįvertino jų kritiškai. Be to, išvados dėl A. S. kaltumo padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą motyvuotos labai neišsamiai. Teisėjų kolegija nustatė, kad yra pagrindas abejoti apylinkės teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jo atliktu įrodymų vertinimu.
Kaip minėta, apylinkės teismas, pripažindamas apeliantą kaltu pagal BK 140 str. 1 d., rėmėsi specialisto išvada Nr. G 2105/12 (03). Tačiau teisėjų kolegija specialisto išvadą Nr. G 2105/12 (03) ir joje užfiksuotas aplinkybes nelaiko duomenimis, įrodančiais A. S. smurtavus kaltinime nurodytu metu prieš savo žmoną.
Teisminio nagrinėjimo metu ekspertas R. P. P. paaiškino, kad specialaus tyrimo jis neatliko, jo išvada paremta vien medicininiais dokumentais, paties žmogaus (nukentėjusiosios) jis nematė (b. l. 147). Ekspertas teismo posėdžių salėje apžiūrėjęs nukentėjusiąją parodė, kad jos skruoste yra randukas, sužalojimas gali būti ir spalio 16 dienos. Po įbrėžimo rando galėjo ir nelikti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esanti specialisto išvada negali būti laikoma pakankama, kokybiška bei išsami. Kadangi, kaip nustatyta byloje, pats specialistas realiai nukentėjusiosios net nematė, savo išvadą atliko tik 2012-10-22, be to, remdamasis vien medicininiais dokumentais. Juolab, kad specialistas savo išvada konstatavo, jog R. S. buvo nustatytas tik odos įbrėžimas kairiame skruoste, o galvos sumušimo diagnozė nepagrįsta jokia objektyvia simptomatika
Be to, pažymėtina, kad ir pats specialistas teisminio nagrinėjimo metu išsakė savo abejones, t. y. jog po įbrėžimo rando galėjo ir nelikti, o nukentėjusiosios skruoste yra randukas. Jis taip pat negalėjo pasakyti, ar toks įbrėžimas gali būti padarytas gyvūno Degu nagu (b. l. 148). Teisėjų kolegija dėl toliau dėstomų motyvų negali ignoruoti visų šių nustatytų abejonių, kurios byloja kaltinamojo naudai.
A.S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., apylinkės teismas taip pat grindė liudytojo V. Š. teisme duotais parodymais.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojas V. Š. parodė, kad buvo užfiksuotas įbrėžimas ir skausmingumas pakaušyje. Skausmingumas užfiksuotas pulpacijos metu. Visus medicininius parodymus rašė pats (b. l. 148). Atsakydamas į teisėjos klausimą liudytojas pažymėjo, jog pačiame skruoste, ties skruostikauliu padarytas įbrėžimas, kokioje dalyje nepamena, bijo sumaišyti. Jei randas likęs tai ten ir buvo, bet jei įbrėžimas, tai rando nelieka. Įbrėžimas buvo šviežias, buvo skirta vakcinacija (b. l. 149).
Teisėjų kolegija neabejoja šio liudytojo parodymų objektyvumu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, jog gydytojas V. Š. būtų kokiu nors būdu suinteresuotas bylos baigtimi. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jo parodymai tik leidžia manyti, kad nukentėjusiajai padaryti įbrėžimą bei sukelti fizinį skausmą galėjo A. S. Gydytojas V. Š. nei paties įvykio, nei nuteistojo A. S. nematė (neapžiūrėjo), todėl jis teisme galėjo tik perpasakoti tai, ką jam buvo sakiusi nukentėjusioji. Dėl šių motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šio liudytojo parodymai neįrodo nuteistojo A. S. kaltės pagal BK 140 str. 1 d.
Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja apklausta policijos pareigūnė D. T. parodė, kad ji pradėjo ikiteisminį tyrimą, apklausė R. S., pripažino ją nukentėjusiąja. Išorinių sužalojimų pas ją nebuvo matyti. Moteris atėjo išsigandusi, apsiverkusi, skundėsi, kad vyras užpuolė darželyje ir stūmė ją į sieną, ji atsitrenkė su galva. Įbrėžimas nebuvo gilus, odos vientisumas nebuvo pažeistas (b. l. 120).
Apygardos teismas įvertinęs šiuos liudytojos apylinkės teisme duotus parodymus daro tokią pačią išvadą, kad ji tiesiogiai byloje nagrinėjamo įvykio nematė ir teisme galėjo nurodyti, tik tokius įspūdžius, kokius jai sukėlė pati nukentėjusioji, bei ką ji nurodė šiai pareigūnei. Išdėstyti jos parodymai leidžia daryti prielaidą, jog nuteistasis A. S. smurtavo prieš savo žmoną, tačiau konstatuoti tai kaip faktą nėra pagrindo.
Dėl visų anksčiau išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju A. S. kaltumas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo R. S.), grindžiamas prielaidomis, spėjimais. Byloje esantys duomenys besąlygiškai neįrodo A. S. kaltumo.
Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija mano, jog, jei būtų surinkta dar ir kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių A. S. smurtavus prieš savo žmoną, liudytojos D. T. ir V. Š. parodymai, kaip papildomas įrodymas, duotų pagrindą apkaltinti A. S. fizinio skausmo sukėlimu, tačiau vien tokiais byloje esančiais įrodymais, kokie jie yra surinkti šioje byloje, grįsti jo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., padarymo negalima. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
Šiuo atveju A. S. kaltė nėra įrodyta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. Byloje esantys duomenys besąlygiškai neįrodo A. S. kaltumo.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad išsamiai įvertinusi visus byloje esančius duomenis bei įvertinusi visų byloje apylinkės teisme apklaustų asmenų duotus parodymus daro prielaidą, kad byloje nustatytas ant nukentėjusiosios veido atsiradęs įbrėžimas galėjo atsirasti ir kitokiu būdu, ne dėl galimai smurtinių apelianto veiksmų. Kadangi pati nukentėjusioji teismo posėdžio metu paaiškino, jog dirba fizinio lavinimo mokytoja ir konflikto dieną iš ryto turėjo dvi pamokas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekas negalėtų paneigti, jog fizinio lavinimo pamokos visada yra susijusios su padidintu auklėjamų asmenų judrumu, įvairiomis estafetėmis, rungtimis, jų teisingo atlikimo demonstravimu, todėl besąlygiškai negalima atmesti prielaidos, jog nukentėjusiajai veidas buvo įbrėžtas būtent jos tiesioginio darbo metu. Be to, bylos nagrinėjimo metu taip pat paaiškėjo, kad nukentėjusioji namuose laiko Degu pelę. Tai tik sustiprina apeliacinės instancijos teismo abejonių pagrįstumą, kad nukentėjusiajai veidas galėjo būti įbrėžtas ir kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinamajame akte bei apkaltinamajame teismo nuosprendyje.
Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms A. S. nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Todėl A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. išteisintinas, nes neįrodyta, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo A. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti 2013 m. kovo 13 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
A. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką.