- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- I-56-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 97–108) ir prašo priteisti iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2 049,30 Eur darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. kovo mėn. dirbtą viršvalandinį darbą.
2. Paaiškino, kad Departamentas ginčo laikotarpiu netinkamai atliko darbo laiko apskaitą, todėl neteisėtai neapmokėjo už viršvalandinį darbą. Departamentas darbo laiko apskaitą vykdo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalyje nustatytą 7 dienų laikotarpį nepagrįstai visada tapatindamas su savaitės dienomis (pirmadieniu–sekmadieniu), visiškai neatsižvelgdamas į savaitės nepertraukiamo poilsio laiką. Pareiškėjo nuomone, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įtvirtintu teisiniu reguliavimu dėl poilsio laiko reglamentavimo. DK nuostatų taikymas yra numatytas ir Pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (toliau – ir Apskaitos ypatumai), todėl būtent DK, o ne įstaigos vidiniu reguliavimu turi būti vadovaujamasi apskaitant darbo laiką. Vadovaujantis DK komentaru, savaitės nepertraukiamas poilsis laikytinas laisvu nuo darbo laiku, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę. Tai ypač atspindi pamaininiu režimu dirbančių darbuotojų darbo savaitės sąvoką. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo darbo savaitė neprasideda pirmadienį ir nesibaigia sekmadienį. Kalendorinė savaitė ir darbo savaitė nėra tapačios sąvokos. Šias sąvokas aiškiai skiria įvykiai – darbo pradžia, darbo pabaiga, savaitės nepertraukiamas poilsis. Pareiškėjas nurodo, kad Departamento atliekama darbo laiko apskaita pažeidžia įstatymų nuostatas dėl savaitės poilsio normos bei maksimalios įmanomos savaitės normalios darbo laiko normos. Darbo savaitę siejant su kalendorinėmis dienomis, galima nelogiška situacija, kai viena darbo savaitė prasideda poilsio diena ir baigiasi darbo diena, o kita darbo savaitė prasideda darbo diena ir baigiasi poilsio diena. Pareiškėjas skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) 2016 m. vasario 8 d. raštu įpareigojo Departamentą pakeisti įstaigos nustatytą teisinį reguliavimą, atsižvelgiant į 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB 5 straipsnio nuostatas. Naujos redakcijos DK 114 straipsnis numato maksimaliojo darbo laiko reikalavimus. Analogiškai kaip Statuto 29 straipsnyje, šiame straipsnyje numatyta, kiek maksimaliai per savaitę gali būti pavedama dirbti darbuotojui ir šiame DK straipsnyje įstatymų leidėjas aiškiai įvardija, kad maksimali darbo laiko norma yra skaičiuojama per paeiliui einančias septynias dienas, o ne per kalendorinę savaitę. Net ir nesiejant darbo savaitės pradžios ir pabaigos su nepertraukiamu savaitės poilsiu, pasak Pareiškėjo, akivaizdu, kad Statute nustatyta maksimali savaitės darbo laiko norma negali būti siejama su kalendorinėmis savaitės dienomis, nes įstatymų leidėjas tikslingai teisės normą papildė paaiškinančiais žodžiais skliausteliuose, t. y. aiškiai išskyrė, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o ne kalendorinė savaitė.
3. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 127–133) paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis pamainomis. Nurodo, kad teisinė situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki 2015 m. gruodžio 31 d.) ir Statuto 37 straipsnio 3 dalies (galiojančios nuo 2016 m. sausio 1 d.) reglamentavimo sritį. Ginčas kyla dėl minėtoje nuostatoje įtvirtintos sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio. Nurodo, kad pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus, kurių nereglamentuoja Statutas ir Apskaitos ypatumai, reglamentuoja DK ir kiti teisės aktai. Statute vartojama ginčo sąvoka nėra pakankamai apibrėžta ir aiški. Mano, kad šiuo atveju egzistuoja teisinio reguliavimo spraga, kuri sudaro prielaidas nevienodai aiškinti ir taikyti minėtą nuostatą. Nurodo, kad Departamentas dar 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119, kurio 2.1 punktu nustatė, kad savaitės (7 dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia yra pirmadienis. Atitinkamai buvo nustatyta ir Departamento 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-456 patvirtinto Darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo 2.9 punkte (savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis). Atkreipia dėmesį į tai, kad lietuvių kalbos žodyne sąvoka „savaitė“ aiškinama kaip 7 dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu. Departamento nuomone, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinės darbo inspekcijos išreikštoms nuomonėms, kad Statute nurodoma savaitė negali būti tapatinama su kalendorine savaite, negali būti taikomas tiesos kriterijus. Be to, Departamentas nurodo, kad jeigu atskaitos tašku būtų nepertraukiamas savaitės poilsis, tai nepriemokos suma už viršvalandžius pareiškėjui būtų ne 2 049,30 Eur, o 1 878,23 Eur.
5. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
6. Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo ir poilsio laiko apskaitos vidaus tarnybos pareigūnui dirbant darbo rėžimu, numatytu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.).
7. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas skundo padavimo laiku dirbo Vadovybės apsaugos departamente Pastatų apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigose (b. l. 79-80).
8. Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai atlikęs darbo laiko apskaitą, nepagrįstai jam neapmokėjo už viršvalandinį darbą nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. kovo mėn.
9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) ir jį įgyvendinantys teisės aktai. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo teisiniam santykiams yra taikytinos Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Apskaitos ypatumai) (redakcija, galiojanti iki 2016 m. sausio 1 d.) 4 punkte nustatyta, kad pareigūnų pamainos pradžią ir pabaigą nustato vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas arba jo įgalioti pareigūnai. Apskaitos ypatumų 5 punkte nustatyta, kad pareigūnams naktinis darbo laikas ir darbo dienos trukmė švenčių dienų išvakarėse netrumpinami. Pagal Apskaitos ypatumų 6 punktą, kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė pareigūnams, dirbantiems 12 valandų trukmės pamainomis, negali būti trumpesnė kaip 12 valandų, pareigūnams, dirbantiems 24 valandų trukmės pamainomis, – 24 valandos. Poilsio dienos suteikiamos pamainų grafikuose nustatytu laiku.
10. Šalys nesutaria dėl to, kaip šiuo atveju aiškintina Statuto 29 straipsnio 3 dalies sąvoka „savaitė“. Atsakovas šią savoką aiškina kaip savaitę, prasidedančią pirmadieniu ir pasibaigiančią sekmadieniu. Pareiškėjas sąvoką aiškina kaip 7 dienų laikotarpį, iš esmės remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatų sisteminiu aiškinimu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 18 d. pateikta nuomone (b. l. 31–32).
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) analogiškoje byloje priimtoje 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr. A-1506-438/2017 aiškiai konstatavo, kad pagal Statuto 5 straipsnio ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatas subsidiarus darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų taikymas tarnautojams galimas tik tais atvejais, kai vidaus tarnybos pareigūnų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. LVAT padarė išvadą, kad esminiai darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimai yra išspręsti Apskaitos ypatumų 4-6 punktais, todėl taikyti teisės normas, reguliuojančias darbo teisinius santykius (šiuo atveju Darbo kodekso nuostatas), nėra teisinio pagrindo.
12. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi pagal nurodytas Teismų įstatymo nuostatas, teimas šiuo atveju yra saistomas aukščiau nurodytos LVAT analogiškoje byloje suformuotos Statuto 29 straipsnio 3 dalies sąvokos „savaitė“ aiškinimo taisyklės. Dėl to, pareiškėjo pateikta Vidaus reikalų ministerijos nuomonė (b. l. 31–32) šiuo klausimu nesudaro pagrindo kitaip, nei tai padaryta LVAT praktikoje, aiškinti sąvoką „savaitė“.
13. Iš į bylą pateiktų 2013–2016 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščių (b. l. 109–125) aiškiai matyti, kad apskaičiuojant pareiškėjui darbo laiką jo apskaitos pradžia yra pirmadienis. Šios nustatytos faktinės aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Jis tik teigia, kad tokia darbo laiko apskaita yra netinkama, remiantis DK nuostatomis. Įvertinus faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad tokia atsakovo vykdyta darbo ir poilsio apskaita atitinka teisės aktų reikalavimus ir aukščiau nurodytą teismų praktiką. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad tokiu būdu apskaičiuojant pareiškėjui darbo laiką, nebuvo nustatyta jo dirbtų viršvalandžių, už kuriuos jam nebūtų apmokėta, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio už viršvalandžius dalį, negali būti tenkinamas.
14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 103 straipsnio 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.