Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė administracinio teisės pažeidimo byloje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutarimo, kuriuo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 str. 2 dalį 2 000 Lt bauda, pagal ATPK 123 str. 1 d. 100 Lt bauda, vadovaujantis ATPK 33 str. A. L. paskirta galutinė nuobauda – 2 000 Lt bauda, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. birželio 5 d. Klaipėdos apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulis S. S. surašė A. L. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2013 m. birželio 5 d. 15.20 val. Klaipėdoje, Perkėlos g. 10, vairavo automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai atimta teisė vairuoti transporto priemonę bei automobiliui neatlikta valstybinė techninė apžiūra nustatyta tvarka, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 238 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 123 str. 1 d. ir 128 str. 2 d.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Anglijoje jam išduotą vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikos valstybinė kelių transporto inspekcija išdavė jam vairuotojo kortelę. Tai, A. L. teigimu, įrodo, jog Anglijoje išduotos vairuotojo teisės yra pripažįstamos Lietuvoje.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB 2 str. 1 d. valstybių narių išduodami vairuotojų pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami. Be to, remiantis tos pačios direktyvos 11 str. 4 d. valstybė narė atsisako išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas arba atimtas kitoje valstybėje narėje. Tačiau A. L. nurodo, kad Anglija neatsisakė suteikti jam teisę įgyti Anglijoje vairuotojo pažymėjimą, nes nebuvo jokio pagrindo to daryti, t. y. vairuotojo pažymėjimo atėmimo terminas jau buvo pasibaigęs. Anglijos valstybinė institucija suteikė jam vairuotojo pažymėjimą, kuris galioja visose valstybėse narėse, t. y. visoje Europos Sąjungoje.

Kaip žinoma, Lietuva yra Europos Sąjungoje, todėl Anglijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl, A. L. nuomone, jis turėjo teisę vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Apelianto įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju jam turi būti taikomas tarpusavio pripažinimo principas, pagal kurį turi būti visapusiškai pripažįstamos visos teisės, suteiktos pažymėjimo turėtojui pagal tuo metu galiojusias nacionalines nuostatas, t. y. suteikta teisė vairuoti transporto priemonę.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutarime nurodė, kad jis, A. L., nėra įvykdęs vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo sąlygų, tačiau, apelianto nuomone, kitoje valstybėje, šiuo atveju Anglijoje, perlaikytas vairuotojo pažymėjimas reiškia, kad yra įvykdytos vairuotojo pažymėjimo sąlygos.

Apelianto tvirtinimu, administracinio teisės pažeidimo protokolas yra visiškai neinformatyvus ir neatitinka realių aplinkybių, nenurodyta, kad jis vairavo autotransporto priemonę, turėdamas Anglijoje teisiškai įgytą vairuotojo pažymėjimą, kuris buvo įgytas po to, kai pasibaigė draudimo vairuoti transporto priemones terminas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas nubausti jį pagal ATPK 128 str. 2 d., apelianto teigimu, yra visiškai nepagrįstas, teismas neargumentavo, kodėl Anglijos vairuotojo pažymėjimas negalioja Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. L. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 128 str. 2 d. ir 123 str. 1 d. Apeliantas A. L. ginčija nutarimo dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs ATPK 128 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, būtent šiuo klausimu apygardos teismas ir pasisako.

Administracinio teisės pažeidimo protokolu A. L., be kita ko, buvo pareikštas kaltinimas, t. y. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla ir už KET 14 punkto reikalavimų nesilaikymą, t. y. už tai, kad jis vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti. Patikrinimo metu A. L. pateikė pareigūnams vairuotojo pažymėjimą Nr. LITVI802161A99BS35, išduotą 2013-04-16 GBR. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje A. L. nurodė, kad jis yra išsilaikęs vairavimo teises Anglijoje, specialiosios teisės atėmimo terminas Lietuvoje yra jau pasibaigęs, todėl jis gali vairuoti ir Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu patvirtintų „Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių“ Nr. 1V-328 (toliau – Taisyklės) 10 punkte numatyta, kad užsienyje išduoti dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoti, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas. Be to, šių Taisyklių 26 punktas numato, kad vairuotojo pažymėjimas laikomas galiojančiu nuo jo įteikimo momento. Nuo šio momento asmuo įgyja teisę vairuoti vairuotojo pažymėjime nurodytų kategorijų motorines transporto priemones.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. L. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-09-06 nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 127 str. 2 d. ir nubaustas subendrinta nuobauda – 2 500 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Duomenų, kad 2010-09-06 nutarimas būtų buvęs pakeistas ar panaikintas, nėra. Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013-07-16 rašto Nr. 30-12-S-8187 matyti, kad 2013-03-16 A. L. suėjo terminas, kuriuo jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Teismo posėdžio metu A. L. nurodė, kad jis būdamas Anglijoje išlaikė kursus ir nuo 2013-04-16 įgijo Anglijos vairuotojo pažymėjimą. Nurodė, kad specialiosios teisės atėmimo terminas Lietuvoje yra jau pasibaigęs, todėl jis gali vairuoti ir Lietuvoje.

Skundžiamu nutarimu teismas A. L. pripažino kaltu padarius ATPK 128 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, motyvuodamas tuo, kad A. L. 2010-09-06 nutarimu pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 127 str. 2 d. paskirta nuobauda neturi būti skaičiuojama formaliai, t. y. įstatymas sieja atsakomybės galiojimo terminą su nuobaudos įvykdymo terminu, tuo tarpu A. L. 2010-09-06 nutarimu paskirtą 2 500 Lt baudą sumokėjo tik 2013-07-17, be to, jis neįvykdė specialiosios sąlygos, numatytos ATPK 330 str., – neišlaikė kvalifikacinio egzamino, todėl teismas konstatavo, kad A. L. minėtu nutarimu paskirta nuobauda yra galiojanti, todėl jis pažeidė KET 14 punkto nuostatas – vairavo automobilį neturėdamas teisės jį vairuoti, t. y. padarė pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 128 str. 2 d. Apygardos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, kad toks apylinkės teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar A. L. Anglijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotos veikos metu (2013 m. birželio 5 d.) suteikė teisę jam vairuoti transporto priemones Lietuvoje.

Europos Tarybos direktyva dėl vairuotojų pažymėjimų (91/439/EEB) (toliau – Direktyva), iš dalies pakeista ET direktyvomis 94/72/EB, 96/47/EB, 97/26/EB 1 straipsnio 1 dalyje nustato, kad valstybės narės, laikydamosi šios direktyvos nuostatų, įveda I priede aprašytą Bendrijos pavyzdžiu pagrįstą nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, 2 dalyje nustatyta, kad valstybių narių išduoti vairuotojo pažymėjimai yra abipusiai pripažįstami.

Šiuo atveju pirmiausia paminėtina ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija; toliau – ir Saugaus eismo įstatymas) 13 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 5 dalis. Ji nustatė, kad „<...> motorinės transporto priemonės <...> vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos <...> pareigūno reikalavimu pateikti nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę <...>. Šioje dalyje nurodyto vairuotojo pažymėjimo nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos (EEE EFTA) šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. <...>“. Saugaus eismo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatose nėra numatyta aiški, nedviprasmiška ir konkreti galimybė nukrypti nuo šios Saugaus eismo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės. Kitaip tariant, Lietuvos teisėje nėra numatyta aiški ir konkreti galimybė nepripažinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo.

Abipusį Europos Sąjungos valstybėse narėse išduotų vairuotojo pažymėjimų pripažinimą įtvirtina ir 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento, ir Tarybos direktyva 2006/126/EB) (toliau – ir Direktyva 91/439), kurios įgyvendinimui nacionalinėje teisėje, be kita ko, yra skirtos paminėto įstatymo nuostatos (Saugaus eismo įstatymo 1 str. 3 d., priedo 2 ir 4 p.).

Akivaizdu, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos ATPK 128 straipsnio 2 dalies bei KET 14 punkto, be kita ko, įtvirtinančio draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, nuostatos yra tiesiogiai susijusios su I. L. teisės vairuoti transporto priemones Anglijoje išduoto vairuotojo pažymėjimo pagrindu įgyvendinimu. Todėl aiškinant nacionalines teisės nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo pripažinimu Lietuvos Respublikoje, būtina atsižvelgti ir į Europos Sąjungos teisę bei Europos Sąjungos teisminių institucijų praktiką.

Iš Direktyvos 91/439 pirmos konstatuojamosios dalies matyti, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principas buvo nustatytas visų pirma siekiant palengvinti kitoje nei vairavimo egzamino išlaikymo valstybėje narėje apsigyvenančių asmenų judėjimą (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Karl Schwarz (C-321/07), 74 p.). Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, minėta Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis numato abipusį valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų pripažinimą be jokių formalumų. Ši nuostata valstybėms narėms nustato aiškią ir tikslią pareigą, kuri nepalieka jokios diskrecijos priimtinų priemonių klausimu (Teisingumo Teismo 1998 m. spalio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje Awoyemi (C-230/97), 41, 43 p.). Tai reiškia, kad priimančioji valstybė narė negali taikyti jokių formalumų prieš pripažindama kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą (Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus (C-246/00), 60 p.), tikrinti šioje direktyvoje numatytų išdavimo sąlygų laikymosi (Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje Kremer (C-340/05), 27 p.). Valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo turėjimas turi būti laikomas įrodymu, kad šio pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo dieną atitiko visas minėtoje direktyvoje nustatytas sąlygas. Kadangi Direktyva 91/439 suteikia išdavimo valstybei narei išimtinę kompetenciją įsitikinti, kad jos vairuotojo pažymėjimai bus išduodami laikantis šia direktyva nustatytų sąlygų, tik ši valstybė narė turi imtis tinkamų priemonių dėl tų vairuotojo pažymėjimų, dėl kurių vėliau išaiškėtų, kad savininkai neatitiko minėtų sąlygų (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 26 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Wiedemann ir Funk (C-329/06), 55, 56 p.). Kai valstybė narė turi rimtų priežasčių abejoti dėl tinkamo kitos valstybės narės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, ji turi panešti apie tai pastarajai pagal abipusės pagalbos ir keitimosi informacija procedūras, kaip numatyta Direktyvos 91/439 12 straipsnio 3 dalyje (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje Kapper (C-476/01), 48 p.). Ir tik tais atvejais, kai, remiantis ne priimančiosios valstybės narės informacija, o įrašais pačiame vairuotojo pažymėjime ar kita neginčijama iš išdavimo valstybės narės gauta informacija, įmanoma nustatyti, jog Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta gyvenamosios vietos sąlyga šio pažymėjimo išdavimo momentu nebuvo įvykdyta, priimančioji valstybė narė, kurios teritorijoje šio pažymėjimo savininkui buvo taikyta anksčiau turėto vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonė, gali atsisakyti pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia vėliau, pasibaigus bet kokiam draudimo prašyti naujo pažymėjimo laikotarpiui, kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas. (žr. minėto sprendimo Wiedemann ir Funk 72 p.).

Vis dėlto, nepaisant anksčiau išdėstyto aiškinimo, dėl priežasčių, susijusių su kelių saugumu ir transporto eismu – kaip matyti iš Direktyvos 91/439 paskutinės konstatuojamosios dalies, – šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 4 dalys leidžia valstybėms narėms tam tikrais atvejais nustatyti abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo išimtis.

„2. Laikydamasi baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir, jeigu reikia, pakeisti vairuotojo pažymėjimą.

4. Valstybė narė gali atsisakyti pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuriam ankstesnės valstybės teritorijoje taikoma viena iš 2 dalyje nurodytų priemonių.“

Teisingumo Teismas 2008 m. lapkričio 20 d prejudicinio sprendimo byloje Frank Weber (C-1/07) 28 punkte pažymėjo, kad Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalys tam tikromis aplinkybėmis ir visų pirma dėl priežasčių, susijusių su kelių saugumu ir transporto eismu, leidžia valstybėms narėms visiems vairuotojo pažymėjimų turėtojams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje, taikyti savo nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas ir nepripažinti asmens, kuriam taikoma viena iš minėtų priemonių, kitoje valstybėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimo. Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 19 d. prejudicinio sprendimo byloje Karl Schwarz (C-321/07) 83 punkte, 2008 m. liepos 3 d. nutarties byloje Möginger (C-225/07) 38 punkte patikslino, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies nuostatos valstybei narei nedraudžia atsisakyti asmeniui, kuriam jos teritorijoje pritaikyta pažymėjimo atėmimo priemonė, kartu uždraudžiant tam tikrą laikotarpį prašyti naujo, pripažinti kitos valstybės narės per šį draudimo laikotarpį išduotą naują pažymėjimą. Jei būtų aiškinama kaip nors kitaip, Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta valstybės narės teisė nepripažinti kitoje valstybėje narėje asmens, kuriam jo šalies teritorijoje taikoma teisės vairuoti atėmimo priemonė, įgyto vairuotojo pažymėjimo galiojimo netektų prasmės (minėtos nutarties byloje Möginger 42 p.). Be kita ko, jeigu iš valstybės narės būtų reikalaujama pripažinti kitoje valstybėje narėje įgyto vairuotojo pažymėjimo galiojimą motyvuojant tuo, kad šio vairuotojo pažymėjimo turėtojas po šio išdavimo nepadarė pažeidimo pirmosios valstybės narės teritorijoje, net jei jam, remiantis prieš šį išdavimą įvykusiais faktais, taikoma teisės vairuoti atėmimo priemonė, pažeidėjai, kuriems tikriausiai būtų taikoma tokia priemonė, būtų skatinami nedelsiant išvykti į kitą valstybę narę, kad išvengtų administracinių ir baudžiamųjų padarinių už minėtus pažeidimus, o tai galiausiai sugriautų pasitikėjimą, kuriuo grindžiama vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo sistema (minėto prejudicinio sprendimo byloje Frank Weber (C-1/07) 39 p.).

Taigi Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis bei 8 straipsnio 2 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia valstybei narei savo teritorijoje nepripažinti teisės vairuoti, grindžiamos kitoje valstybėje narėje išduotu vairuotojo pažymėjimu, kai jo turėtojui naujojo vairuotojo pažymėjimo išdavimo momentu pirmojoje valstybėje narėje galiojo apribojimo įgyti vairuotojo pažymėjimą iš naujo laikotarpis. Aplinkybė, kad klausimas dėl vairuotojo pažymėjimo pripažinimo iškilo jau pasibaigus apribojimo laikotarpiui, šiuo atveju įtakos neturi (minėtos nutarties byloje Möginger 45 p.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos kompetentingų institucijų atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai šis pažymėjimas kitoje valstybėje narėje išduotas dar galiojant Lietuvoje taikomo apribojimo įgyti vairuotojo pažymėjimą iš naujo laikotarpiui, neprieštarautų Direktyvos 91/439 nuostatoms. Tačiau sistemiškai išanalizavus Lietuvoje ginčui aktualiu laikotarpiu egzistavusią teisinę bazę, konstatuotina, kad Lietuvos įstatymų leidėjas nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinęs aiškių ir konkrečių abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo išimčių.

Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnis, galiojęs inkriminuojamo pažeidimo padarymo dieną, įtvirtino, jog „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Vadovaujantis šia nuostata, direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Visgi remiantis Teisingumo Teismo praktika, direktyvoms išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas ir tiesioginis veikimas. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. prejudicinis sprendimas byloje Pfeiffer ir kt. (C-397/01, C-403/01), 103 p., 1991 m. lapkričio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Francovich ir kt. (C-6/90 ir C-9/90), 11 p., 2002 m. liepos 11 prejudicinis sprendimas byloje Marks & Spencer (C-62/00), 25 p.). Tačiau atvirkštinis atvejis – kai valstybės institucijos nori remtis direktyvomis prieš piliečius – nėra galimas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pati direktyva negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 1986 m. vasario 26 d. prejudicinis sprendimas byloje Marshall (152/84), 48 p.; 1987 m. spalio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Kolpinghuis Nijmegen (80/86), 10 p., 1994 m. liepos 14 d. prejudicinis sprendimas byloje Faccini Dori (C-91/92), 20 p.; 2004 m. sausio 7 d. prejudicinis sprendimas byloje Wells (C-201/02), 56 p.; minėto prejudicinio sprendimo byloje Pfeiffer ir kt. 108 p., 2010 m. sausio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Kücükdeveci (C-555/07), 46 p.).

Be kita ko, pažymėtina, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, ypač specialiai direktyvų įgyvendinimui išleistus teisės aktus, nacionalinę teisę turi aiškinti atsižvelgdami į direktyvų tikslus. Tačiau kartu šis įpareigojimas negali paneigti bendrų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisės sudedamoji dalis, ypač teisinio saugumo ir lex retro non agit (teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį) principų. Nacionalinio teismo pareiga atsižvelgti į direktyvos turinį aiškinant savo nacionalinės teisės nuostatas yra apribota, kalbant konkrečiai, kai toks aiškinimas gali lemti, kad remiantis direktyva ir nesant priimto jos perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymo būtų nustatyta ar sugriežtinta asmenų, kurie pažeidžia direktyvos nuostatas, baudžiamoji atsakomybė (žr. 2005 m. lapkričio 22 d. prejudicinis sprendimas byloje Knud Grøngaard ir Allan Bang (C-384/02), 29–30 p., minėto prejudicinio sprendimo byloje Kolpinghuis Nijmegen 12–13 p.).

Apygardos teismas akcentuoja, kad iš tiesų nagrinėjamose nukrypti leidžiančiose nuostatose – Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalyse – numatytos išimtys yra pačios valstybės pasirenkamas dalykas, todėl pagal Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo jų įgyvendinti nacionalinėje teisėje. Kad galėtų pasinaudoti šiose nuostatose numatyta teise tam tikromis aplinkybėmis nukrypti nuo visuotinio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principų, valstybės narės turi pasirinkti jomis remtis (plačiau, mutatis mutandis, žr. Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Antonino Accardo ir kt. (C-227/09), 51 p., 2009 m. birželio 4 d. prejudicinis sprendimas byloje SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft (C-102/08), 51, 52 ir 55 p.). Jei pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms paliekama teisė nukrypti nuo tam tikrų direktyvos nuostatų, jos turi naudotis savo diskrecija laikydamosi Sąjungos teisės bendrųjų principų, tarp kurių yra teisinio saugumo principas. Šiuo tikslu nuostatas, kuriomis leidžiamos pasirenkamos direktyvoje įtvirtintų principų išimtys, reikia įgyvendinti tiksliai ir aiškiai, kad būtų įvykdyti iš minėto principo kylantys reikalavimai (minėto prejudicinio sprendimo byloje Antonino Accardo ir kt. 55 p.).

Vadovaujantis Saugaus eismo įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintu vienu iš eismo saugumo užtikrinimo principų, būtent valstybės pareiga yra sudaryti saugias ir vienodas visiems eismo dalyviams dalyvavimo eisme sąlygas, o eismo dalyvių pareiga – žinoti ir laikytis valstybės nustatytos tvarkos. Eismo saugumas taip pat yra užtikrinamas priimant eismo saugumo užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus, vykdant valstybinę įstatymų ir kitų eismo saugumo užtikrinimą reguliuojančių teisės aktų vykdymo priežiūrą ir kontrolę (Saugaus eismo įstatymo 6 str. 1 d. 3 ir 8 p.).

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai nenustato aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai, suvokiami visiems teisinių santykių subjektams (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N12 – 150/04, 2007 m. birželio 29 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. N3 – 1257/07). Toks aiškinimas iš esmės atitinka Konstitucinio Teismo ne kartą pabrėžtą teisinio tikrumo principą (2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai), bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N6 – 1313/2006). Tai patvirtina ir ATPK 7 straipsnio 1–3 dalių nuostatos, kuriomis vadovaujantis niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo, o tam įgalioti organai ir pareigūnai taiko administracinio poveikio priemones neperžengdami jų kompetencijos ribų, tiksliai pagal įstatymus. Iš nurodytų teisės normų matyti, jog vienas iš pagrindinių, fundamentalių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principų yra teisėtumas, t. y. administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik tais atvejais ir už tokius pažeidimus, kurie yra konkrečiai bei aiškiai apibrėžti įstatymuose. Šis principas taip pat reiškia, jog negalima plečiamai aiškinti administracinę atsakomybę numatančių teisės aktų (teisės normų) ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau negu ją nustatė (apibrėžė) įstatymų leidėjas (Vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarimas byloje Nr. N438 – 1170/2010, 2010 m. balandžio 9 d. nutartis byloje Nr. N63 – 503/10).

Atsižvelgiant į nurodytą Teisingumo Teismo, Vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei taikant administracinę atsakomybę galiojančius teisės principus, konstatuotina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant aiškiai ir konkrečiai įtvirtintos teismo ar kitų kompetentingų institucijų teisės nepripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo, darytina išvada, jog šioje byloje aptariamu atveju nėra ATPK 128 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). A. L. inkriminuojamo pažeidimo padarymo dieną pagal Lietuvos teisę paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpis buvo pasibaigęs, jis buvo įgijęs naują vairuotojo pažymėjimą Didžiojoje Britanijoje, kurio išdavimo šioje valstybėje teisėtumo apeliantas neginčija. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltu ir nubaudė A. L. pagal ATPK 128 str. 2 d.

Šios išvados, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali paneigti ATPK 330 str. 2 d., be kita ko, nustatanti, jog pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui, asmeniui, kuriam specialioji teisė atimta vieneriems metams ar ilgesniam laikui, iš asmens paimti dokumentai grąžinami tada, kai jis Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka užbaigia papildomus vairuotojų mokymus ir išlaiko kvalifikacinius egzaminus.

Iš pastarosios nuostatos lingvistinės ir loginės konstrukcijos akivaizdu, jog ji gali būti aktuali tik tais atvejais, kai pasibaigus administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo vieneriems metams ar ilgesniam laikotarpiui – galiojimo terminui, asmuo nustatyta tvarka ir sąlygomis (inter alia numatytomis Direktyvoje 91/439) nėra įgijęs naujo vairuotojo pažymėjimo, bet siekia atgauti iki nuobaudos paskyrimo turėtą vairuotojo pažymėjimą. Todėl minėtoje teisės normoje nustatytų sąlygų neįvykdymas ir Lietuvoje išduoto vairuotojo pažymėjimo neatsiėmimas (pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui), kai vairuotojas turi kitoje valstybėje narėje po administracinės nuobaudos atimti teisę vairuoti transporto priemones paskyrimo teisėtai išduotą ir galiojantį vairuotojo pažymėjimą, pagal šiuo metu galiojantį ir prieš tai aptartą nacionalinį teisinį reguliavimą negali suponuoti administracinės atsakomybės pagal ATPK 128 str. 2 d. atsiradimo. Kartu pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktu ir Direktyvos 91/439 7 straipsnio 5 dalimi, asmuo gali turėti tik vieną vairuotojo pažymėjimą, todėl jau turėdamas kitoje valstybėje narėje išduotą galiojantį ir pripažįstamą vairuotojo pažymėjimą, asmuo negali būti įpareigojamas siekti gauti (atsiimti) antrą vairuotojo pažymėjimą. Naujas vairuotojo pažymėjimas, vadovaujantis Taisyklių 7.8. punktu, gali būti išduodamas tik kai pats pareiškėjas pageidauja gauti vairuotojo pažymėjimą vietoj išduoto kitoje valstybėje.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas ir be pagrindo A. L. pripažino kaltu ir nubaudė pagal ATPK 128 str. 2 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimas keistinas ir A. L. pagal ATPK 128 str. 2 d. iškelta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina, nesant A. L. veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

A. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutarimą pakeisti:

panaikinti nutarimo dalį, kuria A. L. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 straipsnio 2 dalyje, ir dėl kaltinimo pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

A. L. administracinio teisės pažeidimo bylos dalį pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį nutraukti, nesant jo veikoje šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas neskundžiamas.