Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Andriui Norkūnui, atsakovės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio atstovei Nijolei Vaitiekūnaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Vygaudui Čekanauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui (tretieji suinteresuoti asmenys: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, Ž. S., A. S., D. S.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

NKPAĮ 19 str. 6 d. 2 d. reglamentuoja, jog siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis Kultūros vertybių registro duomenų patikslinimu Departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014-02-25 aktu Nr. KPD-RM-436/1, buvęs apsaugos zonoje, pateko į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, todėl Departamento sutikimas dėl žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo buvo būtinas. Departamento Vilniaus skyrius ginčijamu sprendimu apie tai informavo pareiškėją antroje dalyje. Be to, papildomai nurodytas NKPAĮ reglamentavimas 11 str. 1 d., kuris nustato, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, bei šio straipsnio 5 dalis nurodo, kad saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai, nustatoma konservacinė (saugojimo) paskirtis.

Departamentas, vadovaudamasis NKPAĮ 22 str. 4 d. 1 p., remdamasis patikslintais Kultūros vertybių registro duomenimis, 2014-04-30 įsakymu Nr. Į-126 nusprendė pradėti rengti Nemėžio dvaro sodybos specialiojo plano keitimą ir nustatė planavimo tikslus ir uždavinius. Departamento Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo projektinių pasiūlymų pateikimo metu yra tikslinami paveldosaugos reikalavimai taip pat ir ginčo sklypui, nurodė, kad negali pritarti naujai statybai šiame sklype, iki nebus patikslinti paveldosaugos reikalavimai. Departamento Vilniaus skyrius apie vykdomą paveldosaugos reikalavimų tikslinimą išdėstė ginčo sprendimo 3 dalyje, pagrįsdamas atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams argumentus teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytą, matyti, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015-04-02 raštu Nr. (12.7.-V)2V-398 priimtas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, atitinka kitus Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus, nustatytus individualiems administraciniams aktams, ir teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime (b. l. 135-139) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Departamento Vilniaus teritorinis padalinys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepime (b. l. 161-162) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, laikantis nustatytos tokių sprendimų priėmimo tvarkos.

Tretieji suinteresuoti asmenys Ž. S., A. S., D. S. atsiliepimo į skundą nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovo Departamento Vilniaus teritorinio padalinio ir trečiojo suinteresuoto asmens Departamento atstovai su reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.

Skundas tenkintinas.

Ginčas byloje kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2015-04-02 sprendimo Nr. (23.7-V)2V-398 teisėtumo ir pagrįstumo.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio skundžiamo akto, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014-02-25 aktu Nr. KPD-RM-436/1 (b. l. 140-145) patikslino Kultūros vertybių registre registruoto Nemėžio dvaro sodybos fragmentų duomenis.

Pareiškėja 2015-03-24 pateikė Departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui prašymą suderinti kultūros paveldo objekto, jo teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje bei apsaugos zonoje esančio statinio projektą (b. l. 10).

Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2015-04-02 raštu Nr. (12.7.-V)-2V-398 (b. l. 134-134a) nepritarė projektiniams pasiūlymams, kadangi pareiškėjos nurodytas žemės sklypas patenka į Nemėžio dvaro sodybos fragmentų vertybės teritoriją. Be to, Departamento direktoriaus 2014-05-30 įsakymu Nr. Į-126 yra pradėtas rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumento keitimas.

Pareiškėja nesutikimą su skundžiamu aktu grindžia tuo, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014-02-25 aktas Nr. KPD-RM-436/1 yra norminis teisės aktas, todėl vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 str. 2 d. 10 p. turėjo būti paskelbtas teisės aktų registre. Atitinkamai Departamento Vilniaus teritorinis padalinys negalėjo remtis teisės aktu, kuris nebuvo tinkamai paskelbtas.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003). Tuo tarpu individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 str. 8 d. nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Remiantis Kultūros vertybių registro nuostatų 6 p., registro objektai yra nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros vertybės, registruojamos registre pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimu ir pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą – kultūros ministro sprendimu. Būtent Tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes, o tai reiškia, kad toks aktas pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas, yra vienkartinis teisės taikymo aktas, t. y. administracinis aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-431-09). Teismas daro išvadą, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas yra individualus administracinis aktas bei teisės aktuose nekeliamas reikalavimas paskelbti jį Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai atmestinas pareiškėjos argumentas, kad Departamento Vilniaus teritorinis padalinys negalėjo vadovautis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014-02-25 aktu Nr. KPD-RM-436/1, kadangi jis nepaskelbtas Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 str. taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438?1116/2010). Tai reiškia, jog individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

NKPAĮ 8 str. 5 d. numatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – vertinimo tarybos). Taigi ši nuostata nustato kompetentingą instituciją, kuri apibrėžia nekilnojamųjų kultūros vertybių, kultūros paveldo objektų ar vietovių teritorijų ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-292-12). Teismo vertinimu, Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014-02-25 aktu Nr. KPD-RM-436/1 turėjo teisė patikslinti nekilnojamojo turto paveldo objekto ribas.

Iš skundžiamo Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2015-04-02 rašto Nr. (23.7-V)2V-398 matyti, kad Departamento 2014-05-30 įsakymu Nr. Į-126 buvo pradėtas rengti Nemėžio dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 904), Vilniaus r. sav., Nemėžio k., nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010-12-14 įsakymu Nr. ĮV-681, pakeitimas. Todėl, kol nagrinėjamam žemės sklypui, esančiam kultūros vertybės teritorijoje, nebus patikslinti paveldosaugos reikalavimai ir konkrečios tvarkymo priemonės, atsisakė derinti pareiškėjos pateiktus projektinius pasiūlymus. Kaip teisinį pagrindą nurodė: NKPAĮ 19 str. 4 d., kurioje numatyta, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomoje nekilnojamojoje kultūros vertybėje draudžiami vertingąsias savybes naikinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą, pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius. Siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima: 1) dalyti į atskiras dalis nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, išskyrus Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus atvejus; 2) kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą, užstatymo tankį, intensyvumą, tipą, pastatų ar statinių paskirtį; 3) nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius ir įrenginius, keisti upių vagas, keisti esamus ir įrengti naujus vandens telkinius, keisti reljefą, steigti naujus ar plėsti esamus karjerus, sodinti vertingąsias savybes užstosiančius želdinius; 4) įrengti komercines reklamas, lauko antenas ir kitus techninius įrenginius saugomų statinių išorėje (NKPAĮ 19 str. 6 d.); Sutikimas pagal šio straipsnio 6 dalį nebūtinas, jeigu tokie veiksmai leidžiami pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose nustatomas galimas kiekvieno sklypo naudojimo būdas, užstatymo tankis, intensyvumas ir statinių aukštis (NKPAĮ 19 str. 7 d.). Kaip matyti iš skundžiamo akto ir atsiliepimo, iš esmės pagrindinė priežastis dėl kurios Departamento Vilniaus teritorinis padalinys atsisakė derinti pateiktą projektą yra pradėtas rengti Nemėžio dvaro sodybos specialiojo plano keitimas.

Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė pareiga (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama konstitucinė privačios nuosavybės teisės apsaugos svarba. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013-11-12 sprendime Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07) priminė, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybės teise turi būti teisėtas, skirtas apsaugoti viešąjį interesą bei siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui pasiekti (EŽTT 2006-05-30 sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, 27 punktas; EŽTT 2009-09-15 sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, 49-50 punktas). Nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai (lot. exceptiones non sunt extendae).

Iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) teksto ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos seka, kad yra trys galimi būdai, kaip gali būti pažeidžiama nuosavybės teisė pagal Konvencijos 1 protokolo 1 str. (išskyrus atvejus, kai dėl teisinės ir faktinės situacijos kompleksiškumo konkretus pažeidimas negali būti priskiriamas vienam iš jų, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-01-05 sprendimas byloje Beyeler prieš Italiją (pareiškimas Nr.33202/96): trukdoma naudotis savo nuosavybe, atimama nuosavybė, kontroliuojamas nuosavybės naudojimas. Atsisakymas derinti statinio projektą tiesiogiai daro įtaką ir pareiškėjos nuosavybės teisėms į žemės sklypą. Ginčijamas sprendimas yra susijęs su pareiškėjų privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Byloje nustatyta, kad Departamento Vilniaus skyrius atsisakė derinti statinio projektą motyvuodamas NKPAĮ 19 str. 4, 6, 7 d. Teismo vertinimu, minėtose nuostatuose nėra įtvirtinta Departamento Vilniaus teritorinio padalinio teisė ar pareiga atsisakyti derinti statinio projektą motyvuojant rengiamais nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento pakeitimas.

Priešingai, vadovaujantis NKPAĮ 22 str. 1 d. saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010-12-14 įsakymu Nr. ĮV-681 patvirtintą Nemėžio dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas: 904) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, statyba ginčo sklype iš esmės galima. Iš minėtų įsakymu patvirtino aiškinamojo rašto matyti, kad ginčo žemės sklype galimas sodybinis arba laisvo planavimo užstatymo tipas. Taigi tinkamai nepagrindus apribojimų negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones.

Atsižvelgdama į minėtą teisinį reglamentavimą bei remdamasi nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2015-04-02 sprendimas Nr. (23.7-V)2V-398, Viešojo administravimo įstatymo 8 str. požiūriu yra nemotyvuotas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiami pareiškėjos teisių apribojimai. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjos pateiktą projektinį pasiūlymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjos R. S. skundą tenkinti.

panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2015-04-02 sprendimą Nr. (12.7-V)2V-398.

Įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį pakartotinai vertinti pareiškėjos R. S. 2015-03-24 prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.