Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Progresyvios investicijos“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Atsižvelgė į tai, kad 2004 m. gruodžio 31 d. patvirtintu (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planu buvo apibrėžtos (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribos ir vizualinės apsaugos zonos. Iš esmės sutiko su pareiškėjo pozicija, kad minėtas dokumentas pagal savo turinį turi būti prilyginamas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos specialiajam planui (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 str. 3 d.). Kadangi Vertinimo tarybos Akto priėmimo momentu nebuvo naujai patvirtinto kultūros paveldo teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano, teismas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribos šioje byloje ginčijamu aktu negalėjo būti pakeistos. Darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą aktą, šią aplinkybę ignoravo, neatsižvelgė į teisės aktų reikalavimus, todėl Vertinimo tarybos Akto negalėjo laikyti kaip atitinkančio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 1, 3, 8 straipsnius ir darė išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 10 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-174/2007 ir pažymėjo, kad Vertinimo taryba nepateikė konkrečios argumentacijos, kodėl (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribos buvo pakeistos. Pažymėjo, kad, jeigu Vertinimo taryba, nustatydama naujas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribas, vadovavosi naujai gautais dokumentais ar patikslintais kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių atskleidimo tyrimais, šie duomenys (jų konkretus turinys) turėjo būti atskleisti pačiame Vertinimo tarybos Akte. Nurodė, kad pagrindžiant administracinį sprendimą neužtenka vien nurodyti šaltinius ir literatūrą (kaip kad nurodyta Akto 15 p.), nes toks formalus akto pagrindimas apriboja jį liečiantį asmenį (šiuo atveju pareiškėją) teisės aktų nustatyta tvarka ginti savo teises ir (ar) teisėtus interesus.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo ginčijamas aktas yra nemotyvuotas (jame išsamiai nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai), be to, nėra ir atitinkamo juridinio pagrindimo, kuris pagrįstų tokio administracinio akto priėmimo galimybę, t. y. aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Darė išvadą, kad Vertinimo taryba, priimdama ginčijamą aktą, pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

III.

Paaiškina, kad kultūros paveldo objektai gali būti skelbiami saugomais dviem būdais: pirma, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 6 dalimi, teisės akte, kuris kultūros paveldo objektą skelbia saugomu, patvirtinamos teritorijos ir apsaugos zonos ribos – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas; antrasis būdas numatytas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Pažymi, kad, vadovaujantis šia nuostata, kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu (duomenys neskelbtini) dvaro sodybą paskelbė viešajam pažinimui ir naudojimui valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Kadangi objektai buvo paskelbti valstybės saugomais nesant patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų, kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 2 punktu nustatė, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais teritorijų ir apsaugos zonų ribas, kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Įstatymo nuostatoms. Pažymi, kad Departamento direktorius 1996 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 150 patvirtino Nekilnojamųjų kultūros vertybių individualių apsaugos zonų nustatymo taisykles. Nurodo Departamento direktoriaus 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 136 patvirtintų Departamento įsteigtos biudžetinės įstaigos Kultūros paveldo centro nuostatų 8.3.1, 8.3.2 punktus, Departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintos nuostatų redakcijos 10.3.1, 10.3.2 punktus, pažymi, kad Kultūros paveldo centro direktorius 2004 m. gruodžio 31 d. patvirtino (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planą. Atkreipia dėmesį, kad šis planas nebuvo rengiamas ir tvirtinamas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Nurodo kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 2 punktą, nustatantį, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba yra valstybės saugoma, Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymo 2 punktą, kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planas įvardintas kaip apskaitos dokumentas, nustatantis teritorijų ir apsaugos zonų ribas, o ne kaip teritorijų planavimo dokumentas, parengtas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. patvirtintą (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planą prilygino teritorijų planavimo dokumentui – specialiajam planui. Atkreipia dėmesį, kad 2004 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planą patvirtino Kultūros paveldo centro direktorius, nors Kultūros paveldo centras neįgaliotas priimti sprendimo dėl specialiojo plano ar teritorijų ir apsaugos zonų ribų keitimo. Mano, kad Vertinimo Tarybos Aktas iš esmės neturi tiesioginės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms, nes galutinės (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir apsaugos zonos ribos yra nustatomos rengiamame teritorijos ir apsaugos zonos ribų specialiajame plane, kurio rengimo procese gali dalyvauti ir pareiškėjai. Nurodo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto forma buvo patvirtinta kultūros ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. ĮV-390, o Departamento direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. Į-721 buvo patvirtintas šios formos pildymo aprašas. Tvirtina, kad Aktas užpildytas griežtai laikantis patvirtintos formos ir jos pildymų reikalavimų. Mano, kad teismas nepagrįstai darė išvadą, kad archyvinės medžiagos, tyrimų ataskaitų, publikacijų pateikimas apriboja asmenį ginti teises. Pažymėjo, kad akto formoje nėra numatyta archyvinės medžiagos, tyrimų ataskaitų, publikacijų medžiagos perkelti į pačią formą. Paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribos buvo apibrėžtos tiek remiantis istoriniais planais, tiek ir duomenimis, kurie buvo surinkti Tarybos nariams lankantis objekte. Nurodo Įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-431/2009 ir nesutinka su teismo sprendimo motyvu, kad Vertinimo tarybos Aktas neturi juridinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008-07-22 akto Nr. KPD–RM–831, kuriuo nutarta, jog nekilnojamajai kultūros vertybei reikalinga teisinė apsauga ir turi būti patikslinti Registre registruotos vertybės duomenys, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu Aktu nutarta patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos – duomenis (2004 m. nustatyta teritorija pasiūlyta koreguoti ją padidinant, taip pat kompleksą pasiūlyta papildyti nauja kompleksine dalimi, t. y. vinių fabriko pastatu).

Nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualių sąvokų apibrėžimus nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX–2452 redakcija). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. X–1531 redakcija) 20 dalį nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. To paties straipsnio 21 dalyje apibrėžta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas – išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas (22 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.

Minėto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse atitinkamai reglamentuota, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama bei kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis.

Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX–2452 redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 4 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV–190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ pripažino saugomomis nekilnojamąsias kultūros vertybes, įregistruotas Kultūros vertybių registre Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtais "Valstybės žiniose" nuo jų įregistravimo dienos tam tikrais kodais, ir nustatė šių vertybių apsaugos tikslus. Šiuo įsakymu ginčijama teritorija ((duomenys neskelbtini) dvaro sodyba), pažymėta kodu G12K, buvo paskelbta viešajam pažinimui ir naudojimui valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. To paties įsakymo 2 punktu reglamentuota, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms.

Byloje nustatyta, kad Kultūros paveldo centro direktorius 2004 m. gruodžio 31 d. patvirtino (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planą. Kaip nurodo atsakovas, šis planas nebuvo rengiamas ir tvirtinamas Lietuvos Respublikos teritorijos planavimo įstatymo nustatyta tvarka, o jį rengiant vadovautasi tuo metu galiojusiu Kultūros paveldo departamento direktoriaus 1996-12-10 įsakymu Nr. 150 patvirtintomis Nekilnojamųjų kultūros vertybių individualių apsaugos zonų nustatymo taisyklėmis ir Kultūros paveldo centro nuostatais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004-12-31 patvirtintą (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planą prilygino teritorijų planavimo dokumentui – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtam ir patvirtintam specialiajam planui, kuris galėtų būti keičiamas tik pastarojo įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Taigi ši nuostata nustato kompetentingą instituciją, kuri apibrėžia nekilnojamųjų kultūros vertybių, kultūros paveldo objektų ar vietovių teritorijų ribas, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba ginčijamu 2008-07-22 aktu Nr. KPD–RM–831 teisėtai apibrėžė (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai savo sprendime nurodė, kad kultūros paveldo objektų teritorijos ribos, kurios buvo nustatytos kultūros vertybių apskaitos dokumentu (Kultūros paveldo centro direktoriaus patvirtintu planu), o ne teritorijų planavimo dokumentu, gali būti keičiamos tik teritorijų planavimo dokumentu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Departamento direktoriaus 2008-05-27 įsakymu Nr. Į–184 pradėti rengti (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai (toliau – specialieji planai) – kultūros paveldo teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas ir paveldotvarkos projektas. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-06-23 d. bendru įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 20.8 punktu, planavimo organizatorius įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinktam Dokumento rengėjui pateikia kultūros paveldo objektų teritorijų, vietovių ribas. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą organizuoja Kultūros paveldo departamentas - valstybės ir regiono lygio kultūros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų, kai valstybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultūros paveldo objektus ir steigia ar jau įsteigė saugomas vietoves, rengimą; finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto lėšų; šio planavimo organizatoriais taip pat gali būti saugomų vietovių direkcijos. Pažymėtina, jog šiuo atveju nekilnojamosios paveldo vertybės teritorijos ribas teisės aktais įgaliota apibrėžti Departamento sudaryta Taryba ir jos yra reikšmingos specialiojo plano rengėjui. Kita vertus, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011-09-28 įsakymu Nr. ĮV–605 „Dėl (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ jau patvirtintas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonų ribų planas bei paveldotvarkos projektas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, panašioje byloje yra pažymėjęs, kad Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos apskaitos etapą, 5 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, vykdydamos apskaitą, tik apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ribas, bet jų nenustato. Iš Įstatymo 10 straipsnio nuostatų galima spręsti, kad teritorijų ribos yra nustatomos kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu etape. Teisėjų kolegija, vertindama minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, atsižvelgia į Įstatymo 8 ir 10 straipsnio nuostatų sisteminį aiškinimą ir daro išvadą, kad įstatymo leidėjas nėra numatęs pareigos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos apskaitos etape rengti teritorijų planavimo dokumentų vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu. Minėtą išvadą patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį visuomenė ir kultūros paveldo objekto valdytojai Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka su sprendimo kultūros paveldo objektą paskelbti saugomu ir šio objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais supažindinami Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis, Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardintas specialusis teritorijų planavimas – valstybės ir regiono lygio kultūros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų rengimas, kai valstybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultūros paveldo objektus; pagal Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punktą tik skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti ar pakeisti rengiami specialieji planai – kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai. Taip pat tik antrajame nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos etape, t. y. skelbiant kultūros paveldo objektą saugomu (Įstatymo 10 straipsnis), ir įregistravus Departamento ar savivaldybės paveldosaugos padalinio sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu Kultūros vertybių registre, numatyta pareiga per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre (1 dalis); ir pareiga supažindinti visuomenę ir kultūros paveldo objekto valdytojus su sprendimo kultūros paveldo objektą paskelbti saugomu ir šio objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka (2 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–2791/2011).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo ginčijamas aktas yra nemotyvuotas, t. y. neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pabrėžtina, jog Akte detaliai išvardintos nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosios savybės. Nors ginčijamam Aktui trūksta juridinio pagrindimo, tačiau vadovaujantis teisingumo ir protingumo, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais vien šiuo pagrindu naikinti ginčijamą Aktą būtų neteisinga. Kita vertus, dėl Akto kaip administracinio akto ginčo nėra ir šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra vieninga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–431/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1444/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo UAB „Progresyvios investicijos“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.