Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-472-175-2014;

Teisėjas: Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01668-2013-6;

2014 m. birželio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Albino Antanaičio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Šarkui, nuteistajam S. Č., jo gynėjai advokatei Ramutei Noreikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas administraciniu areštu 28 (dvidešimt aštuonioms) paroms, bausmę paskiriant atlikti areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Č. pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis (duomenys neskelbtini) namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, tyčia plastikine kabykla vieną kartą sudavė į veidą sutuoktinei B. M. Č., koja vieną kartą įspyrė į dešinę šlaunį, sukeldamas nukentėjusiajai B. M. Č. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde savo veiksmų, kaip nusikalstamų, vertinimo ir jo nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d. neginčija, tačiau nesutinka su paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta. Todėl apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria buvo išspręstas bausmės S. Č. skyrimo klausimas.

Konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-519/2013).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindi yra įtvirtinti BK 54 str., kuriame numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.

S. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. Minėto straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kokia bausmė konkrečiu atveju laikytina tinkama, atitinkanti teisingumo, proporcingumo principų reikalavimus bei būtina BK 41 str. numatytiems tikslams pasiekti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, tačiau kiekvienu atveju teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, tokį savo sprendimą turi motyvuoti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tinkamiausia bausmė S. Č. už BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą, yra administracinis areštas. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo bei skundžiamo nuosprendžio motyvus, dar kartą patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes įvertino netinkamai ir dėl to paskyrė per griežtą bausmę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, jog S. Č. kaltu neprisipažino, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, į tai, kad S. Č. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra pensinio amžiaus ir mano, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus administracinio arešto bausmę. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, priešingai, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., šiuo atveju gali būti pasiekti paskyrus iš švelnesnę, negu administracinis areštas, bausmę. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas vieną iš griežčiausių BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytų bausmių, tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, nenurodė, kokių aplinkybių pagrindu daro išvadą, kad švelnesnėmis bausmėmis bausmės tikslai nebus pasiekti. Nors S. Č. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo kaltu neprisipažino, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai negali būti pakankamu pagrindu skirti vieną iš griežčiausių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad S. Č. anksčiau nei už analogiškas, nei už kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas neteistas, šią nusikalstamą veiką padarė tarpusavio konflikto su sutuoktine metu, dėl nuteistojo veiksmų panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiajai žymių sužalojimų padaryta nebuvo, apklausiama teisme nukentėjusioji patvirtino, kad labiau jautė baimę, negu skausmą. Objektyvių duomenų apie tai, kad S. Č. anksčiau būtų smurtavęs prieš sutuoktinę ar kitus šeimos narius, byloje nėra. Nukentėjusiosios B. M. Č. pateiktas 1994-02-14 raštas Nr. 10/C-2 apie tai, kad S. Č. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 183 str. (viešosios rimties trikdymas), aplinkybės, kad S. Č. smurtauja nuolatos, taip pat to neįrodo. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra pensinio amžiaus, nedirbantis bei tai, kad sunkių padarinių dėl nuteistojo veiksmų nekilo, yra pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti paskyrus viešųjų darbų bausmę. Būtent tokios rūšies bausmė, apygardos teismo vertinimu, yra pakankama tiek nubaudimo, tiek prevenciniams tikslams pasiekti. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad serga cukriniu diabetu, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad dėl savo sveikatos būklės nuteistasis jam paskirtos viešųjų darbų bausmės atlikti negalėtų. Taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis su sutuoktine, kaip nurodo savo skunde, susitaikė.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad S. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iš esmės neturėjo realaus itin neigiamo poveikio BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga skirti vieną iš griežčiausių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, nesvarstant švelnesnės bausmės skyrimo galimybės. Dėl to apygardos teismas daro išvadą, kad skirdamas S. Č. bausmę, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą ir dėl to paskyrė per griežtą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 2 p.).

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 1, b. l. 109), iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. Č., išlaidas iki 2014 m. gegužės 22 d. sudaro 120 Lt dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad S. Č. nedirba, vienintelis jo pajamų šaltinis yra gaunama senatvės pensija, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria S. Č. pagal BK 140 str. 2 d. paskirta 30 (trisdešimties) parų administracinio arešto bausmė, panaikinti ir S. Č. už šią nusikalstamą veiką paskirti viešųjų darbų bausmę, įpareigojant per 6 mėn. neatlygintinai dirbti 180 val., po 30 val. per mėnesį, visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 65 str., 66 str. į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013-12-31 iki 2014-01-02, t. y. dvi dienas, vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 6 valandoms viešųjų darbų.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.