Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos ,,Kantri medija“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Inspektoriaus 2016-02-09 sprendimo Nr.(SK-72)SPR-16, kuriuo pareiškėjai už Įstatymo 3 str. 3 d. ir 22 str. 10 d. 2 p. pažeidimą skirtas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Inspektoriaus tarnyboje 2015-10-12 buvo gautas V. S. skundas dėl 2015-10-08 leidinyje ,,(duomenys neskelbtini)“ Nr. 22 paskelbtoje publikacijoje ,,Konservatoriaus V. S. kerštas: už kitokią nuomonę G. K. išmesta iš partijos“ pateikta informacija, o būtent teiginiai: ,,Šiuo metu konservatorių Druskininkų skyriui pirmininkaujantis V. S. už jam nepatikusį G. K. poelgį užsimojo ją pašalinti iš partijos. Akivaizdu, kad ilgametę patirtį politikoje turinti moteris, prieš keletą metų geranoriškai priėmusi V. S. į partiją, šiandien tapo jo intrigų auka“, ,,Konservatorius V. S. šioje situacijoje pamynė ne tik demokratijos, bet ir žmogiškumo principus. Kaip galima susidaryti nuomonę iš viešojoje erdvėje skelbtos informacijos, abejotinos praeities ir moralės žmogus šiandien nepelnytai bando nuteisti politikę, pabandžiusią dirbti teisingai, taip, kaip ir norėtų jos rinkėjai“, ,,V. S. pasirūpino, kad G. K. būtų pašalinta iš TS-LKD Druskininkų skyriaus. Galima tikėtis, kad politikė, tikėdamasi tiesos ir demokratinių sprendimų savo partijoje, šį sprendimą skųs. O kol ši nemaloni situacija išsispręs, belieka stebėti, kaip V. S. atskleidžia savo tikrąjį veidą, kerštaudamas, niekindamas ir tyčiodamasis ir iš neįtikusių, savo nuomonę turinčių kolegų, ir iš rinkėjų, ir iš Druskininkų“ yra šališki, tendencingi, neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą (b. l. 4–5).

Išnagrinėjęs pateiktą skundą, Inspektorius 2016-02-09 sprendime Nr.(SK-72)SPR-16 konstatavo, kad tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti ginčo publikacijos teiginiai buvo šališki, neobjektyvūs, neturėjo faktinio pagrindimo, be to, informacijos rengėjas savo nuomonės neatskyrė nuo šaltinio nuomonės, nesiekė gauti paties V. S. paaiškinimų ir komentarų, todėl pažeidė Įstatymo 3 str. 3 d. ir 22 str. 10 d. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) nuostatas, ir už tai Bendrovei buvo paskirtas įspėjimas (b. l. 38–42).

Su tokiu Inspektoriaus sprendimu Bendrovė nesutinka, nes mano, kad Įstatymo 3 str. 3 d. nuostatos nuomonei netaikytinos, be to, ji nepažeidė Įstatymo 22 str. 10 d. 2 p. reikalavimų, kadangi buvo pateikta įvairių asmenų nuomonė, o V. S. su ja, kaip informacijos rengėja, kategoriškai nebendrauja.

Pagal Įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas, viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Viešoji informacija suprantama kaip visa viešai skleisti skirta informacija, neatsižvelgiant, ar tai yra informacijos rengėjo nuomonė, ar žinia.

Pažymėtina, kad ginčo byloje dėl to, kad teiginiai, dėl kurių V. S. kreipėsi į Inspektorių yra nuomone, o ne žinia, nėra.

Nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Įstatymo 2 str. 36 d.). Žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Įstatymo 2 str. 84 d.).

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, suformuluoti teismų praktikoje, t. y. žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, gali būti daroma išvada, kad yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Kita vertus, Įstatymo 2 str. 36 d. nustatyta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad priešingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji teiginiai – nuomonė – negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005-02-15 sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007-07-12 sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

Vadinasi, nors nuomonei netaikomas tiesos ir aiškumo kriterijus, ji turi būti skleidžiama sąžiningai, nešališkai ir teisingai, be to, jai neturi stigti, faktinio pagrindimo.

Iš ginčijamo Inspektoriaus sprendimo turinio matyti, kad Įstatymo 3 str. 3 d. pažeidimas buvo konstatuotas tik dėl ginčo publikacijos teiginio ,,O kol ši nemaloni situacija išsispręs, belieka stebėti, kaip V. S. atskleidžia savo tikrąjį veidą, kerštaudamas, niekindamas ir tyčiodamasis ir iš neįtikusių, savo nuomonę turinčių kolegų, ir iš rinkėjų, ir iš Druskininkų“. Dėl kitų V. S. skunde nurodytų ginčo publikacijos teiginių Bendrovė nebuvo pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų, kadangi įvertinęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, Inspektorius nusprendė, kad jie turi tam tikrą faktinį pagrindimą.

Konstatuodamas Įstatymo 3 str. 3 d. pažeidimą, Inspektorius atsižvelgė į pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, ir nurodė, kad informacijos rengėja neatskyrė savo nuomonės (vertinimo) nuo šaltinio nuomonės ir pateikė ją šališkai, neturėdama objektyvaus pagrindo.

Įvertinęs ginčo teiginius ir nagrinėjamu atvejus susiklosčiusią situaciją, teismas konstatuoja, kad Inspektorius pagrįstai pripažino, jog informacijos rengėjo nuomonė buvo paskleista šališkai ir be jokio objektyvaus pagrindo. Pagal bendrą visos pastraipos kontekstą matyti, kad teiginys ,,O kol ši nemaloni situacija išsispręs, belieka stebėti, kaip V. S. atskleidžia savo tikrąjį veidą, kerštaudamas, niekindamas ir tyčiodamasis ir iš neįtikusių, savo nuomonę turinčių kolegų, ir iš rinkėjų, ir iš Druskininkų“ pateikiamas ne kaip šaltinio, o kaip paties informacijos rengėjo nuomonė, kuri neturi jokio faktinio pagrindimo. Teismo vertinimu, šiame teiginyje informacijos rengėjas pateikė apibendrintą savo paties nuomonę (vertinimą) dėl susiklosčiusios situacijos. Taip pat pažymėtina, kad teiginiai, jog V. S. kerštauja, niekina ir tyčiojasi iš savo kolegų, rinkėjų ir Druskininkų neturi absoliučiai jokio faktinio pagrindimo.

Įstatymo 22 str. 10 d. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

Nustatyta, kad ginčo publikacijoje buvo pateikta informacijos rengėjo, G. K., ir Druskininkų mero R. M. nuomonės dėl susiklosčiusios situacijos. Teismo vertinimu, kritikuodamas ir viešai vertindamas tam tikro asmens veiksmus, tačiau į jį nesikreipdamas dėl susiklosčiusios situacijos vertinimo, informacijos rengėjas pažeidė objektyvumo ir nešališkumo principus, kadangi ginčo publikacijoje pateikė išimtinai G. K. poziciją palaikančią nuomonę.

Informacijos rengėjas neneigia, kad į V. S. dėl jo nuomonės ir komentarų rengiant ginčo publikaciją nesikreipė, tačiau mano, kad to daryti neprivalėjo, kadangi dar 2013 metais V. S. pareiškė atsisakąs bendrauti su leidiniu ,,(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad šias aplinkybes pareiškėja nurodė tik teismui pateiktame skunde, kita vertus, sutiktina su trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad 2013-11-10 elektroninis laiškas neatleidžia Bendrovės nuo pareigos nebūti šališkai ir veikti objektyviai. Visų pirma, pažymėtina, kad 2013-11-10 elektroninis laiškas buvo skirtas kitam ūkio subjektui, t. y. iki 2015 metų gegužės mėnesio leidinį leidusiai Druskininkų savivaldybės įstaigai ,, Druskininkų švietimo centras“. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens pateikti duomenys patvirtina, kad 2015-10-28 ,,(duomenys neskelbtini)“ žurnalistė kreipėsi į V. S. dėl atsakymų į klausimus rengiant kitą publikaciją (b. l. 45) ir šiuo klausimu – V. S. savo nuomonę pateikė (b. l. 46). Vadinasi, informacijos rengėjas pats priėmė sprendimą, rengdamas ginčo publikaciją, nesikreipti į V. S.. Teismo vertinimu, tam pareiškėja neturėjo jokio faktinio pagrindo.

Pareiškėja teigia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesikreipė į informacijos leidėją dėl galimai tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo, t. y. nerealizavo Įstatymo 15 str. įtvirtintos atsakymo ir Įstatymo 44 str. įtvirtintos paneigimo teisės, o tai pagal teismų praktiką yra esminės aplinkybės sprendžiant dėl nuomonių įvairovės principo pažeidimo. Teismo vertinimu, tai, kad V. S. nepasinaudojo Įstatyme įtvirtinta atsakymo ar paneigimo teise, nesudaro pagrindo teigti, kad informacijos rengėjas nepažeidė Įstatymo 22 str. 10 d. 2 p. reikalavimų. Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, suteikia teisę trečiajam suinteresuotam asmeniui savo teises ginti tiesiogiai kreipiantis į Inspektorių ar Visuomenės informavimo etikos komisiją.

Kitose pareiškėjos skunde nurodytose publikacijose pateiktos informacijos atitiktis Įstatymo reikalavimams nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas dėl pareiškėjos argumentų, kad Inspektorius taiko dvigubus standartus nepasisakys. Be to, Įstatymo 50 str. 2 d. 1 p. nustatyta Inspektoriaus teisė, bet ne pareiga savo iniciatyva pradėti tyrimą dėl informacijos apie pažeidimus, nenurodytus skunduose.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas dar ir dėl to, kad buvo praleistas Įstatymo 50 str. 13 d. nustatytas terminas skundui išnagrinėti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 89 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyme įtvirtinta nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14‑16/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7, psl. 131–138).

Pagal Įstatymo 50 str. 13 d., Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos.

Nustatyta, kad V. S. skundą Tarnyba gavo 2015-10-12, tačiau sprendimą priėmė tik 2016-02-09. Ginčo dėl to, kad buvo praleistas Įstatymo 50 str. 13 d. nustatytas 3 mėnesių terminas skundui išnagrinėti, byloje nėra. Kita vertus, teismas pažymi, kad tai negali būti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p. nustatytas pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, kadangi negalėjo turėti įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A552-1250/2013).

Teismas taip pat nesutinka, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Inspektorius pažeidė principą non bis im idem, kadangi dėl tos pačios publikacijos 2015-12-21 buvo priimtas Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimas.

Įstatymo 49 str. 1 d. nustatyta, kad Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Įstatymo nuostatos.

Visuomenės informavimo etikos komisija, inter alia, nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Žurnalistų etikos kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Žurnalistų etikos kodekso pažeidimų (46¹ str. 3 d. 3 p.). Nurodytos įstatymo nuostatos patvirtina, kad Inspektoriaus ir Visuomenės informavimo etikos komisijos kompetencija iš esmės skiriasi, t. y. Inspektorius įvertina tai, ar informacijos rengėjas laikėsi Įstatymo reikalavimų, o Visuomenės informavimo etikos komisija – ar buvo laikytasi Žurnalistų etikos kodekso. Vadinasi, nors abi institucijos įvertino ginčo publikaciją, tą jos atliko savo kompetencijos ribose ir konstatavo savarankiškus skirtingų teisės normų pažeidimus. Be to, Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015-12-21 sprendimu Nr. EKS-22/15 jokia sankcija pritaikyta nebuvo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, remiantis skunde ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos ,,Kantri medija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.