- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- I-834-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- S. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. L. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 8 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamojoje patalpoje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kameroje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, buvo šalta, nebuvo įrengtos normalios ventiliacijos. Kameroje nebuvo stalo ir kėdžių ar suolų, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, kadangi nebuvo įmanoma išlaikyti rankose karšto dubenėlio. Akcentavo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsiliepimas ir nuotrauka yra melagingi ir neatitinka tikrovės, kadangi tuo metu, kai buvo gydomas pareiškėjas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 6 buvo 5 nuteistieji. Mano, jog dėl to buvo pažeistos žmogaus teisės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnis, Konstitucijos 21 straipsnis ir kiti galiojantys teisės aktai. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 850 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 12-15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 9 d. gydėsi Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 6 (15,51 kv. m, 3 dviaukštės lovos). Teigė, kad konkrečių duomenų, kiek asmenų atskiromis dienomis buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos, todėl kvadratūra vienam asmeniui padidėja. Pažymėjo, kad įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų. Patalpa, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, vėdinama per atveriamus langus, taip pat buvo ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrino oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Paaiškino, jog pagal teisinį reglamentavimą nėra numatyta nuteistuosius skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, be to informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 8 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.
Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 9 d. buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 6 (b. l. 12). Palatos Nr. 6 plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b.l. 18).
Daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 9 d., t. y. 9 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam teko 2,58 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl stalų ir kėdžių, suolų palatoje nebuvimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Be to, pažymėtina, jog teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms kokie konkrečiai baldai turi būti gyvenamojoje patalpoje. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Skunde pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamos ventiliacijos.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatoje, kurioje gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą, taip pat buvo ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrino oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje (b. l. 13). Šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo netikėti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl patalpose buvusios netinkamos ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.
Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl netinkamos temperatūros rudens metu, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas akcentuoja, jog LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b.l. 22-25), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 9 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 850 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatoje), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (9 paras pareiškėjui teko 2,58 kv. m ploto), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 70 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.