Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunduose pareiškėjai paaiškina, kad mokestinis ginčas kilo dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – Gyvenamasis namas) statybos išlaidų įvertinimo. Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu ir mokestinio ginčo procese mokesčių administratoriui nuosekliai įrodinėjo, jog pareiškėjas, kuris yra atestuotas statybos specialistas, kartu su sutuoktine A. B. Gyvenamąjį namą pastatė ūkio būdu ir patyrė 57 585,47 Eur Gyvenamojo namo statybos išlaidų. Tačiau VMI prie FM ir MGK sprendimuose neteisingai įvertino Gyvenamojo namo statybos išlaidas. Nurodo, kad VMI prie FM ir MGK nustatė, jog jie patyrė 68 096,57 Eur Gyvenamojo namo statybos išlaidų pagal eksperto M. L. lokalinėje sąmatoje nurodytas bendrąsias statybos sąnaudas, tačiau neįvertino, kad ši sąmata buvo sudaryta Gyvenamojo namo statybai rangos būdu, kas yra nurodyta kartu su sąmata pateiktame aiškinamajame rašte. Be to, atsakydamas į 2022 m. liepos 27 d. paklausimą ,,Dėl informacijos pateikimo“, atestuotas ekspertas M. L. paaiškino, kad jo pateiktoje lokalinėje sąmatoje buvo įvertintas tiesioginis darbo užmokestis, mokamas darbuotojams už darbus (atlyginimas ,,į rankas“), taip pat sąmatoje yra įvertinti ir darbuotojo mokami socialinio draudimo mokesčiai nuo darbo užmokesčio, tačiau jie sąmatoje nėra išskirti. Sąmatoje apskaičiuota darbo užmokesčio suma, pasak eksperto, yra 13 696,96 Eur. Ekspertas kartu su paaiškinimu pateikė Gyvenamojo namo išplėstinę lokalinę sąmatą, kurioje išskirtos sąnaudos darbui užmokesčiui.

Pareiškėjai pažymi, kad ginčo tarp šalių dėl Gyvenamojo namo statybos būdo nėra, todėl mano, kad turėjo būti vertinamos Gyvenamojo namo statybos ūkio būdu išlaidos, t. y. iš 68 096,57 Eur bendros lokalinės sąmatos sumos atimant išlaidas (sumas), būdingas tik statybai rangos būdu: darbo užmokesčio sąnaudas, kurių suma 13 696,96 Eur, ir PVM (21 proc.) nuo darbo užmokesčio sąnaudų, kurio suma – 2 377,16 Eur. Tuomet Gyvenamojo namo statybos ūkio būdu išlaidų suma yra 52 022,45 Eur. Pagal pareiškėjo A. B. pateiktą apskaičiavimą Gyvenamojo namo statybos ūkio būdu išlaidos sudaro 57 585,47 Eur. Taigi, atestuoto specialisto M. L. rašytiniai paaiškinimai ir išplėstinė lokalinė sąmata įrodo, jog pareiškėjas A. B. yra teisingai apskaičiavęs ir nurodęs mokesčių administratoriui Gyvenamojo namo statybos ūkio būdu išlaidas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai teigia, kad ginčijami sprendimai priimti formaliai, neobjektyviai, neištyrus lokalinės sąmatos turinio ir tuo pažeidus Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 5 dalį, pagal kurią visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, bei MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus protingumo ir teisingumo principus.

VMI prie FM, atsakydama į skunduose keliamas abejones dėl Gyvenamojo namo statybos išlaidų vertinimo teisingumo, paaiškina, kad pareiškėjai mokestinio tyrimo metu 2020 m. gruodžio 7 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog Gyvenamąjį namą statėsi savo jėgomis, statybos išlaidų dokumentų neišsaugojo. Pareiškėjas A. B. pirminio patikrinimo metu 2021 m. vasario 2 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad namo pastatymas apytiksliai kainavo apie 65 000 Eur, tuo tarpu 2021 m. gegužės 11 d. teiktose pastabose dėl patikrinimo akto jau nurodė, kad namo pastatymas su žemės sklypo įsigijimu apytiksliai kainavo apie 65 000 Eur, t. y. dar labiau sumažino namo statybos išlaidas (įvertinus 2014 m. gruodžio 1 d. įsigyto žemės sklypo kainą – 14 481 Eur, namo statybos sudarytų 50 519 Eur), o tai, atsakovo manymu, rodo jo dėstomos pozicijos nenuoseklumą ir prieštaringumą. Be to, nenuoseklius ir prieštaringus paaiškinimus pareiškėjas teikė ir dėl vykdytų statybos darbų tam tikrais metais, t. y. 2020 m. gruodžio 7 d. el. paštu pateiktame paaiškinime jis nurodė, kad statybos darbai vyko 2015-2016 m., o gerbūvis, kiemo darbai – 2017 m.; o 2021 m. gegužės 11 d. pateiktose pastabose dėl patikrinimo akto jau teigė, kad namą pradėjo statyti 2015 m., 2016 m. namą pridavė su daline apdaila, o tik 2017-2018 m. vyko apdailos įrengimo darbai.

VMI prie FM paaiškina, kad Klaipėdos AVMI, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjai nepateikė jokių Gyvenamojo namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, siekdama kuo tiksliau apskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį, Gyvenamojo namo statybai naudotų medžiagų ir gaminių įsigijimo išlaidų vertės nustatymui pasirinko ekonominio modelio metodą, kurio taikymui gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Klaipėdos AVMI įvertino tą aplinkybę, kad Gyvenamojo namo statyba vyko ūkio būdu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nesant galimybės gauti labiausiai sutuoktinių statyto gyvenamojo namo atvejį atitinkančių kitų palyginamųjų duomenų, Klaipėdos AVMI, įvertinusi dviejų informacijos šaltinių duomenis (VĮ „Registrų centras“ ir UAB „Sistela”) ir atsižvelgusi į LVAT formuojamą praktiką (žr. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-734-789/2021), jog išlaidų apskaičiavimo neaiškumai turi būti vertinami mokesčių mokėtojų naudai, Gyvenamojo namo statybų vertę (kainą) nustatė pasinaudojusi mokesčių mokėtojui palankiausiu šaltiniu, t. y. UAB „Sistela” parengtu Nekilnojamojo turto statybinės vertės kainynu už 2015-2016 m.

Pareiškėjui A. B. apskundus VMI prie FM sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2022 m. gegužės 18 d. sprendime nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pagal UAB „Sistela” duomenis nustatyta Namo statybos kaina yra nustatyta turto vertintojo, turinčio kvalifikacinį pažymėjimą, parengta pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų įstatymo reikalavimus ir gali būti laikomas ekspertizės aktu. Todėl VAAT padarė išvadą, kad VMI prie FM, apskaičiuodama pareiškėjui A. B. papildomai mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas, neįvertino visų reikšmingų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nemotyvuotai pareiškėjo A. B. patirtas išlaidas apskaičiavo pareiškėjo nenaudai, esant galimybei skaičiuoti jas pareiškėjui palankesniu būdu.

Pareiškėjai Klaipėdos AVMI sprendimus dėl patikrinimo aktų tvirtinimo apskundė VMI prie FM.

Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019; 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

Pareiškėjas teigia, kad Gyvenamąjį namą jis pastatė savo jėgomis 2015-2016 m. ūkio būdu. Pareiškėjas nurodo turintis statybos srities išsilavinimą, yra atestuotas statybos darbų vadovas, turi ilgametę patirtį statybų versle, jo patirtis ir žinios statybų rinkoje sudarė galimybes pasirinkti ekonomiškiausius sprendimus ir pastatyti namą už mažesnę nei vidutinė rinkos kainą. Pareiškėjas Gyvenamojo namo statybos ūkio būdu išlaidoms pagrįsti vietos mokesčių administratoriui pateikė 2021 m. rugpjūčio 24 d. jo paties sudarytą Gyvenamojo namo lokalinę sąmatą, remiantis kuria Gyvenamojo namo išlaidos sudaro 57 852,72 Eur (MGK byla Nr. 7-115/2022, b. l. 83-88). Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos AVMI pareiškėjo sudarytos 2021 m. rugpjūčio 24 d. sąmatos nevertino kaip įrodymo, pagrindžiančio Gyvenamojo namo statybos išlaidas, o apskaičiuodama Gyvenamojo namo statybos išlaidas, vadovavosi LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-734-789/2021 pateiktu išaiškinimu, jog išlaidų neaiškumai turi būti vertinami mokesčių mokėtojo naudai, ir statybos išlaidas (91 609 Eur) apskaičiavo pagal UAB „Sistela“ duomenis, kurie buvo palankesni, nei VĮ „Registrų centras“ nurodyta namo statybos vertė (165 000 Eur).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pastaruoju VMI prie FM sprendimu, skunduose MGK ir teismui nurodo, kad konkreti faktinė išlaidų suma, kurią jis su sutuoktine patyrė Gyvenamajam namui statyti, yra paties jo sudarytoje lokalinėje sąmatoje nurodyta suma – 57 585,47 Eur. Teigia, kad VMI prie FM ir MGK, nustatydama Gyvenamojo namo statybos išlaidas pagal eksperto M. L. lokalinėje sąmatoje nurodytas bendrąsias sąnaudas, neįvertino Gyvenamojo namo statybos būdo, mano, kad iš M. L. pateiktoje lokalinėje sąmatoje nurodytos namo statybos išlaidų rangos būdu sumos turi būti atimtos darbo užmokesčio sąnaudos ir su nuo jų apskaičiuotas PVM, kadangi namą statė ūkio būdu. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas MGK papildomai pateikė eksperto M. L. 2022 m. rugpjūčio 1 d. paaiškinimą (atsakymus į klausimus) ir išplėstą lokalinę sąmatą. Taigi, pareiškėjas iš esmės siekia paneigti savo paties pateiktą įrodymą dėl Gyvenamojo namo statybos išlaidų, kaip neatspindintį realių jo šeimos išlaidų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo pirminio mokestinio patikrinimo iki mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK pareiškėjas keitė savo poziciją dėl Gyvenamojo namo statybos išlaidų sumos: pirminio patikrinimo metu 2021 m. vasario 2 d. paaiškinime pareiškėjas mokesčių administratoriui teigė, jog Gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu ir jo pastatymas apytiksliai kainavo apie 65 000 Eur, 2021 m. gegužės 10 d. pastabose dėl patikrinimo akto jau pareiškėjas teigė, kad ši išlaidų suma apima ir žemės sklypo įsigijimo vertę; po pakartotinio patikrinimo Klaipėdos AVMI kartu su 2021 m. rugpjūčio 31 d. pastabomis pateiktoje paties pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. sudarytoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuota Gyvenamojo namo statybos išlaidų suma sudarė 57 585,47 Eur; pareiškėjo 2021 m. spalio 8 d. skundo dėl Klaipėdos AVMI sprendimo nagrinėjimo metu pateiktoje eksperto M. L. Gyvenamojo namo statybos išlaidų lokalinėje sąmatoje nurodyta, kad Gyvenamojo namo statybos bendrosios sąnaudos – 68 096,57 Eur. Kaip matyti iš VAAT 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo, pareiškėjas Gyvenamojo namo kainų skirtumą tarp jo sudarytos ir M. L. sudarytos lokalinių sąmatų aiškino skirtingu statybinių medžiagų įsigijimo laiku, teigdamas, kad dalį statybinių medžiagų įsigijo iki statybos pradžios (2013-2014 m.), statybines medžiagas pirko iš mažiausias kainas pasiūliusių tiekėjų, o M. L. lokalinė sąmata sudaryta pagal 2016 m. kovo mėn. vidutines rinkos kainas.

Visų pirma pažymėtina, kad paties pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. sudarytoje lokalinėje sąmatoje buvo išskirtas darbo užmokestis (11 993,48 Eur). Pareiškėjo atstovas tiek MGK posėdyje, tiek teismo posėdyje neneigė, kad tam tikri su Gyvenamojo namo statyba susiję darbai buvo atliekami pasitelkiant trečiuosius asmenis, specialią įrangą, kurią valdė tam kvalifikaciją turintys darbuotojai ir jiems už atliktą darbą buvo sumokėta. Šias aplinkybes taip pat patvirtina tiek pareiškėjo sudarytoje, tik eksperto M. L. išplėstinėje lokalinėse sąmatose išskirti darbai: betoninių pamatų blokų montavimas, grunto kasimas, grunto tankinimas, monolitinio žiedo betonavimas kranu, perdangos montavimas, naudojant keltuvą ir kraną ir pan. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad Gyvenamąjį namą statė ne tik pareiškėjas, pasitelkdamas savo paties darbo jėgą, bet ir tretieji asmenys, kuriems už jų paslaugas buvo atsilyginta.

Jau minėta, kad teismas įsiteisėjusiu 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu pripažino, jog Klaipėdos AVMI pagrįstai pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą lokalinę sąmatą laikė netinkamu įrodymu Gyvenamojo namo statybos išlaidoms pagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. spalio 8 d. lokalinę sąmatą (MGK byla Nr. 7-115/20022, b. l. 36-43), kuria rėmėsi VMI prie FM, ginčijamame sprendime nustatydama Gyvenamojo namo statybos išlaidas, sudarė tam reikiamą kvalifikaciją turintis statybos ekspertas (MGK byla Nr. 7-115/20022, b. l. 35 antra pusė). Ginčo dėl to nėra. Pareiškėjas specialisto lokalinėje sąmatoje nurodytų skaičiavimų jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė. Todėl, įvertinus VAAT 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo argumentus, MAĮ 3 straipsnio 5 dalies (visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai) nuostatas, darytina išvada, kad VMI prie FM pagristai Gyvenamojo namo statybos išlaidas nustatė vadovaudamasi specialisto M. L. sudaryta lokaline sąmata, kaip dokumentu, palankesniu mokesčių mokėtojui. Abejoti šio specialisto pateiktais skaičiavimais teismas taip pat neturi pagrindo.

Atitinkamai, nustačius, kad darbo užmokesčio sąnaudos statant Gyvenamąjį namą realiai buvo patirtos ir kad darbo užmokesčio sumos, nurodytos pareiškėjo sudarytoje lokalinėje sąmatoje ir M. L. pateiktoje išplėstoje lokalinėje sąmatoje iš esmės sudaro tą pačią dalį visos Gyvenamojo namo statybų vertės (pareiškėjo sudarytoje sąmatoje – 20,83 proc., M. L. pateiktoje išplėstoje lokalinėje sąmatoje – 20,11 proc.), MGK padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo iš M. L. sudarytos lokalinės sąmatos atimti darbo užmokesčio sąnaudas ir su juo susijusias sumas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius Gyvenamojo namo statybos išlaidų dydį apskaičiavo remdamasis leistinais informacijos šaltiniais (Taisyklių 29.11 papunktis), paisydamas MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo kriterijų ir MAĮ 3 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Todėl MGK Sprendimu 1 pagrįstai patvirtino VMI prie FM 2022 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 68-64, jį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Konstatavus, kad VMI prie FM pagrįstai Gyvenamojo namo statybos išlaidas įvertino pagal M. L. lokalinę sąmatą (68 096,57 Eur), atsižvelgdama į pareiškėjo 2020 m. gruodžio 7 d. pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad 2015 m. statybos išlaidų patyrė iki 10 proc. mažiau nei 2016 m., MGK Sprendime 2 Gyvenamojo namo statybos išlaidas paskirstė taip: 2015 m. – 30644 Eur (45 proc.), 2016 m. – 37453 Eur (55 proc.) ir pagrįstai pakeitė VMI prie FM 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 68-101: vietoje VMI prie FM nurodymo pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 3 672 Eur GPM, 1 254,35 Eur GPM delspinigių ir 734 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 2 790 Eur GPM, 558 Eur GPM baudą bei 938,07 Eur GPM delspinigių. Pareiškėja MGK Sprendime 2 nurodytų aritmetinių apskaičiavimų neginčija ir jokiais įrodymais nepaneigia. Panaikinti MGK Sprendimo 2 taip pat nėra pagrindo.

Pareiškėjai teismo prašo panaikinti jiems skirtas baudas ir atleisti juos nuo delspinigių, motyvuodami tuo, kad bauda neproporcingo dydžio, jie nėra kalti dėl padaryto pažeidimo (vienintelis jų pažeidimas, kad jie neišsaugojo Gyvenamojo namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų). Pažymi, kad jie aktyviais veiksmais, jiems prieinamais būdais ir priemonėmis siekė įrodyti Gyvenamojo namo statybos išlaidas. Taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad neteko darbo, pareiškėjas skunde teigia, kad baudos ir delspinigių išieškoti yra netikslinga socialiniu ir ekonominiu požiūriu.

MAĮ 140 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. GPM įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (ar) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje.

Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ir nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčio mokėtojo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

LVAT yra nurodęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tada atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodomos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-214/2008).

Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Byloje duomenų, kad pareiškėjai mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą būtų sumokėję (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas, nėra, todėl nėra pagrindo spręsti pareiškėjų atleidimo nuo GPM baudos klausimą MAĮ 141 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą mokestį.

Mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis ir Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės, patvirtintos VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau – Taisyklės). Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies (2018 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-1329, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) nuostatas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, t. y.: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Pagal MAĮ 138 straipsnį, mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmens elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė, kad nėra kalti dėl mokestinės prievolės neįvykdymo. Pareiškėjų kaltė dėl padarytų mokesčio įstatymų pažeidimų yra nustatyta byloje surinktais įrodymais, todėl atleisti juos nuo GPM delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra pagrindo.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, kai delspinigius išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis laikoma sunkia tais atvejais, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Iš šios teisės normos matyti, kad atleidimas nuo delspinigių yra siejamas su nebuvimu objektyvių galimybių išieškoti mokestinę nepriemoką arba su socialiniu ir (arba) ekonominiu netikslingumu išieškoti mokestinę nepriemoką, nes mokesčių mokėtojo, kuris yra fizinis asmuo, yra sunki ekonominė padėtis bei jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus, ir pan. (žr., pvz. LVAT 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-154-438/2016).