Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovams J. Z., Artūrui A. S., notarei J. R., tretiesiems asmenims IĮ „Versta“, R. M., S. G., UAB DK „PZU Lietuva“ dėl pirkėjo teisių perkėlimo ir atsakovės J. Z. priešieškinį ieškovei J. G., atsakovams notarei J. R., Artūrui A. S., R. M., IĮ „Versta“, tretiesiems asmenims S. G., UAB DK „PZU Lietuva“ dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą teismas nustatė, kad apie J. Z. ketinimą parduoti jai priklausantį turtą ieškovei buvo žinoma nuo 2006-04-04, kuomet ji su R. M. pasirašė susitarimą. Susitarimu šalys numatė, kad pirkimo-pardavimo sandoris bus sudarytas ne vėliau kaip iki 2006-05-04. Teismas nustatė, kad atsakovė ruošėsi sandorio sudarymui (II t., b.l.27), per notarų biurą 2006-04-25 siuntė ieškovei pranešimą pasinaudoti pirmenybės teise, kaip numatyta CK 4.79 str. (I t., b.l.60), ieškovė iki termino pabaigos (2006-06-03) savo valios neišreiškė. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės sutuoktinis 2006-05-31 su banku pasirašė būsto kreditavimo sutartį tikslu pirkti ir rekonstruoti namo dalį, esančią Ariogalos g.25-3, Kaune (I t., b.l.22-30), taip pat vadovaudamasis kitais byloje esančiais dokumentais (ieškovės 2006-06-05 pasiūlymu atsakovei; atsakovės gautu teismo leidimu; atsakovės 2006-06-13 atsiliepimu) teismas sprendė, kad ieškovė ketino pasinaudoti jai įstatymo suteikta pirmumo teise, o atsakovė - parduoti namo dalį ieškovei. Tačiau teismas sprendė, kad sandoris nei 2006-06-21 (kaip siūlė atsakovė), nei 2006-06-22 (kaip siūlė ieškovė) sudarytas nebuvo dėl ieškovės kaltės, kadangi ieškovė į Lietuvą atvyko tik 2006-06-22 vakare (II t., b.l.56), apie vėlavimą atsakovės neinformavo, t.y. nepateisinamai delsė, nesilaikė susitarimo su atsakove. Teismas darė išvadą, kad gavusi atsakovės 2006-06-30 pranešimą pirkti jos turtą už 32 000 Lt sumą, ieškovė nuo pasiūlymo 2006-07-25 pranešimu atsisakė, kadangi sutiko sumokėti atsakovei tik 26 700 Lt. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė turėjo teisę 2006-07-27 sudaryti pastatų dalies pirkimo-pardavimo sandorį su kitu asmeniu.

Spręsdamas priešieškinio pagrįstumo klausimą teismas nustatė, kad 2006-02-10 susitarimas imperatyvioms normoms neprieštarauja, jis jo sudarymo metu atitiko tikrąją šalių valią: atsakovė norėjo parduoti jai priklausančio namo dalį, ji tuo tikslu pasirašė su agentūra susitarimą dėl pirkėjo suradimo, sutarė kainą, atsiskaitymo tvarką, šalių atsakomybę, perskaitė sutartį ir ją pasirašė. Teismas atkreipė dėmesį, kad sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais tik CK IV skyriuje nustatytais pagrindais, tačiau jokių priežasčių, dėl ko teismas turėtų šį susitarimą pripažinti negaliojančiu, atsakovė nenurodė. Atsakovės teiginius, kad R. M. ją apgavo, žadėjo surasti pirkėją, išreikalauti visas pažymas, reikalingas turto pardavimui, tačiau to nepadarė, dėl ko ji 2006-02-10 susitarimą 2006 m. birželį nutraukė, teismas nelaikė pagrindu pripažinti susitarimą negaliojančiu. Tai, kad susitarime įvardijama ne gyvenamojo namo dalis, o butas, teismas laikė nereikšminga susitarimui aplinkybe, nes susitarime buvo nurodytas teisingas parduodamos turto dalies adresas. Be to, teismas pripažino, kad 2006-02-10 susitarimas atitinka atlygintinų paslaugų suteikimo sutartį: atsakovė norėjo parduoti savo turtą, dėl to kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą, o R. M. ir jo vadovaujama IĮ NTA „Versta“ sutiko surasti pirkėją už tam tikrą mokestį.

Vertindamas 2006-04-04 susitarimo turinį, teismas konstatavo, kad ieškovė ir R. M. buvo sudarę preliminariąją sutartį - susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Aplinkybę, kad atstovas, veikęs pagal 2006-02-10 susitarimą, save įvardijo pardavėju, o tik pastabose įrašė, jog neprisiima pardavėjo įsipareigojimų ir veikia kaip įgaliotas asmuo, teismas nelaikė pagrindu pripažinti susitarimą (preliminariąją sutartį) negaliojančia CK 1.92 str. pagrindais. Priešingai, teismo vertinimu, šis ginčijimas susitarimas tik patvirtina, kad R. M. surado būsimą atsakovės nekilnojamojo turto pirkėją. Teismas nustatė, kad atsakovė 2006 m. birželį sutiko su ieškovės siūloma 28 500 Lt kaina, jai buvo žinoma, kad R. M. yra gavęs iš ieškovės 500 Lt avansą, ji su tomis sąlygomis sutiko, todėl sprendė, kad atsakovė įgalioto asmens veiksmų teisėtumą patvirtino, sutiko su preliminariojoje sutartyje ir 2006-04-25 pareiškime, adresuotame ieškovei, nurodyta 28 500 Lt kaina. Be to, teismo vertinimu, preliminariosios sutarties sudarymas tarp ieškovės ir nekilnojamojo turto agentūros atstovo R. M. buvo ne suteiktų įgaliojimų pagal 2006-03-02 išduotą įgaliojimą pasekmė, o pagal 2006-02-10 susitarimo įsipareigojimą surasti pirkėją. Teismas konstatavo, kad R. M., atstovaudamas IĮ NTA „Versta“, savo įsipareigojimus įvykdė - pirkėją surado, todėl naikinti 2006-04-04 sutarties nėra jokio pagrindo.

Skunde nurodyta, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2006-04-04 sutarimą, kadangi jis buvo sudarytas viršijant 2006-03-02 R. M. suteiktus įgaliojimus. Teismas taip pat nepagrįstai 2006-04-04 susitarimui taikė teisės normas, reglamentuojančias preliminariąsias sutartis, kadangi pagal preliminariąją sutartį jokie mokėjimai nėra atliekami, tuo tarpu ieškovė sumokėjo R. M. 500 Lt. R. M. sudarinėti jos vardu sandorius ar imti pinigus neturėjo teisės, kadangi tokių įgaliojimų atsakovė suteikusi jam nebuvo, apie tokius R. M. veiksmus nieko nežinojo. R. M. buvo įgaliotas tik surasti pirkėją ir sutvarkyti dokumentus, susitarimas su atsakove buvo parduoti jos turtą už 29 000 Lt, tačiau R. M., neturėdamas įgaliojimų, sumažino parduodamo turto kainą iki 28 500 Lt. Dėl viršytų veiksmų patvirtinimo ir pritarimo R. M. į atsakovę nesikreipė, o be to, ir pati atsakovė niekada nepritarė R. M. veiksmams, atliktiems viršijus įgaliojimus. Todėl jo susitarimai negalėjo sukelti jokių pasekmių (CK 2.136 str.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 2006-04-04 susitarimą vertina, kaip atsakovei priklausančio turto pirkimo-pardavimo sutartį, šis susitarimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir dėl šios aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl 2006-02-10 susitarimo.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Bylos medžiaga patvirtina, kad 2006-02-10 atsakovė J. Z. su IĮ NTA „Versta“, atstovaujama R. M., sudarė susitarimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo (I t., b.l.141). 2006-03-02 atsakovė J. Z. išdavė įgaliojimą R. M., patvirtintą notaro, dėl dokumentų nekilnojamojo turto pardavimui rinkimo (I t., b.l.139). Atsižvelgiant į bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp J. Z. ir IĮ NTA „Versta“ 2006-02-10 sudarytas susitarimas atitinka paslaugų sutarties požymius. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 str.). Faktiškai šia sutartimi IĮ NTA „Versta“, atstovaujama R. M., įsipareigojo surasti atsakovei J. Z. parduodamo turto pirkėją, t.y. atlikti atlygintiną paslaugą.

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato. Atsakovės ginčijamas 2006-02-10 susitarimas savo esme yra sandoris. Prašydama pripažinti negaliojančiu šį sandorį, atsakovė nurodė Civilinio kodekso 1.78 straipsnį, reglamentuojantį niekinius ir nuginčijamus sandorius. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, jog nenustatyta, jog šis sandoris prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Bylos medžiaga tai pat patvirtina, kad sudarant šį sandorį nebuvo jokio atsakovės J. Z. suklydimo. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokiant sandoris nebūtų sudarytas. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Ar suklydimas esminis, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Vertinant, ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CPK 3 str. 7 d.). Protingumo principas reiškia, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Todėl tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 - 10 - 09 nutartis civilinėje byloje L. L. v. atsakovai V. L., D. B. L. ir kt., bylos Nr.3K-3-974/2000, 2001 - 09 - 05 nutartis civilinėje byloje J. Z. v. A. V. ir kt., bylos Nr.3K-3-745/2001). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad sudarant 2006-02-10 susitarimą, suklydimo, turinčio esminę reikšmę, nebuvo. Susitarime nurodyta tiksli nekilnojamojo turto vieta, jo pardavimo kaina, patvirtina, kad 2006-02-10 susitarimą su IĮ NTA „Versta“, atstovaujama R. M., atsakovė J. Z. sudarė kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį. Be to, atsakovės J. Z. 2006-03-02 išduotas įgaliojimas R. M. dėl dokumentų tvarkymo to paties nekilnojamojo turto, kuris nurodytas ir 2006-02-10 susitarime, pardavimui taip pat patvirtina ieškovės sąmoningumą. Tai, kad susitarime įvardijama ne gyvenamojo namo dalis, o butas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nereikšminga susitarimui aplinkybe, nes susitarime buvo nurodytas teisingas parduodamos turto dalies adresas. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nesuklydo nei viena sandorio šalis. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė J. Z. neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Pripažinti 2006-02-10 susitarimą negaliojančiu nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad priešieškinio reikalavimas yra nepagrįstas.

Dėl 2006-04-04 susitarimo.

CK 6.165 straipsnis apibrėžia preliminariosios sutarties sąvoką. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą - pagrindinę - sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą - pagrindinę - sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Neginčytinai byloje esančiais duomenimis yra įrodyta, kad ieškovė J. G. ir atsakovas R. M., įgaliotas atsakovės J. Z., 2006-04-04 sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią buvo ketinama sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį (I t., b.l.21). Preliminariosios sutarties pagrindu ieškovė sumokėjo atsakovui 500 Lt avansą. A. R. M. 2006-04-04 turėjo teisę sudaryti sutartį su ieškove J. G., nes jau 2006-02-10 tarp atsakovės J. Z. ir R. M., kuris atstovavo IĮ NTA „Versta“, buvo sudarytas susitarimas dėl pirkėjo suradimo atsakovei priklausančiam nekilnojamajam turtui ir jis jau turėjo atsakovės J. Z. 2006-03-02 išduotą įgaliojimą (I t., b.l.139). Nors apeliantė nurodo, kad atsakovas R. M. šį sandorį sudarė viršijant jam suteiktus įgaliojimus, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Minėto 2006-02-10 susitarimo 1 punkte nurodyta, kad IĮ NTA „Versta“, atstovaujama R. M., įsipareigoja surasti 1-o kambario buto, esančio Ariogalos g. 25-3, pirkėją, kuris nupirktų nurodytą turtą už 29000 Lt. 2006-03-02 įgaliojime (I t., b.l.139), patvirtintame notarės, nurodyta, kad J. Z. įgalioja R. M. gauti visus reikalingus dokumentus dėl jai nuosavybės teise priklausančios dalies pastatų, statinių ir kitų įrenginių, esančių Kaune, Ariogalos g. 25, pardavimo, tuo tikslu atstovauti VĮ Registrų centras, apskrities viršininko administracijoje, žemėtvarkos skyriuje, savivaldybėje, mokesčių inspekcijoje, Kauno miesto apylinkės teisme bei visose kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, pateikti ir gauti reikiamas pažymas, pažymėjimus, leidimus bei kitus dokumentus, sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu, sumokėti pinigus, rašyti jos vardu prašymus, pareiškimus, už ją pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojime nurodyta, kad jis J. Z. perskaitytas, suprastas ir, kaip atitinkantis jos valią, priimtas ir pasirašytas, įgaliojimo prasmė ir pasekmės jai išaiškintos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2006 m. birželį sutiko su ieškovės siūloma 28 500 Lt kaina, jai buvo žinoma, kad R. M. yra gavęs iš ieškovės 500 Lt avansą, ji su tomis sąlygomis sutiko, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė įgalioto asmens veiksmų teisėtumą patvirtino, sutiko su preliminariojoje sutartyje ir 2006-04-25 pareiškime, adresuotame ieškovei, nurodyta 28 500 Lt kaina. Taigi vertinant visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad R. M. surado būsimą nekilnojamojo turto, priklausančio J. Z., pirkėją, veikdamas 2006-02-10 ir 2006-03-02 sandorių pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija; Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E.; Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; Nr. 3K-3-474/2005). Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad atsakovė J. Z. nesuklydo sudarydama 2006-02-10 susitarimą su IĮ NTA „Versta“, o atsakovas R. M. veikė pagal jam suteiktus atsakovės J. Z. įgaliojimus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiais 2006-02-10 ir 2006-04-04 susitarimus atmetė.

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra trejopa. Pirma, šis institutas skirtas apginti sąžiningos sandorio šalies ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus nuo neteisėtų veiksmų sudarant sandorį. Antra, sandorių negaliojimo institutas yra skirtas apginti viešąjį interesą, kuris pažeidžiamas sudarant imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai arba gerai moralei prieštaraujantį sandorį. Trečia, sandorio negaliojimo institutas yra skirtas apsaugoti sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių, suinteresuotų sudaryto sandorio padarinių atsiradimu, teisėtus interesus. Įstatymas, ribodamas sandorių pripažinimo negaliojančiais galimybę, siekia užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Dėl šios priežasties įstatymas riboja arba sandorio nuginčijimo, arba restitucijos taikymo galimybę. Taigi, taikant sandorių negaliojimo institutą, būtina ieškoti ne tik sandorio šalių, bet ir sąžiningų trečiųjų asmenų, sandorio pagrindu įgijusių tam tikrų teisių, interesų protingos pusiausvyros. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčijamais atsakovės J. Z. susitarimais buvo išreikšta tikroji jos valia, nėra jokio pagrindo šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės J. G. ieškinys, nes dėl to apeliacinis skundas nepaduotas.

Naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.