Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo

V. Š. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti V. Š. palikta galioti iki kol įsiteisės nuosprendis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. V. Š. nuomone, ji pripažinta kalta ir nuteista nepagrįstai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistoji grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad V. Š. argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.

6. Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl V. Š. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo yra pagrįstos, išsamiai argumentuotos, atitinka byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.

7. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kalta dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais: nuteistosios V. Š. parodymais, nukentėjusiojo A. L. parodymais, liudytojų D. Č., L. B., A. L., A. M., kita rašytine bylos medžiaga.

8. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. L. parodė, kad paryčiais išgirdo triukšmą pirmame aukšte. Stovėdamas antro aukšto koridoriuje matė, kaip pirmo aukšto patalpoje esantys V. Š. ir V. K. iš pradžių pabandė atidaryti užrakintas saunos duris, bet nepavykus to padaryti ėmė lipti laiptais į antrą aukštą. V. Š. jam vieną kartą papurškė į veidą dujų. Jis nieko nebematė, skaudėjo, todėl užsiėmė rankomis veidą ir atsisėdo ant grindų, o V. Š. ir V. K. iš namelio pasišalino (1 t., b. l. 203). Analogiškus parodymus A. L. davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Nurodė, jog pajuto, kad kažkas vaikšto. Išėjęs iš kambario antrame aukšte pastebėjo, kad pirmame aukšte vaikšto jam pažįstami V. K. ir V. Š.. Jiems užlipus į antrą aukštą V. K. jam (A. L.) bandė suduoti smūgį ranka į veidą, bet jis apsigynė, tada šalia stovėjusi V. Š. papurškė dujų (1 t., b. l. 44–45).

9. Liudytojas D. Č. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinamosios nepažinojo. Naktį pabudo išgirdęs A. šaukiant „kviesk greitąją, akis išplikė“. Išėjęs tik spėjo pamatyti nuo namelio nueinančius vaikiną ir merginą. Jų nepažino, bet A. sakė, kad tai buvo V. Š. su draugu. Juto 2 aukšte koridoriuje dujų kvapą (1 t., b. l. 169). Ikiteisminio tyrimo metu D. Č. duoti parodymai buvo analogiški pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams (1 t., b. l. 56 – 57).

10. Liudytoja L. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. L. yra jos pažįstamas. Poilsiaujant kaltinamosios sutikę nebuvo ir jokių konfliktų nekilo. Paryčiais, kai lauke pradėjo švisti, pabudo nuo garsų. Pro praviras duris ji pamatė prieš A. vyrą ir moterį. Kažkas papurškė dujų, A. pradėjo šaukti, iš kambario išbėgo A. draugas, kuris iškvietė policiją ir medikus. Dar jai pasirodė, kad matė pakeltą merginos ranką. Todėl pagalvojo, kad dujas papurškė būtent mergina (1 t., b. l. 201 – 202). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė analogiškus parodymus. Parodė, jog švintant A. pasakė, kad girdi keistus garsus, išėjo iš kambario pasižiūrėti. Ji pamatė, kad A. stovi prie jų kambario durų, šalia jo nepažįstamas vyras ir moteris, kuri kažką purškia A. į veidą. Kad kas nors kam nors būtų sudavęs ar užsimojęs suduoti, nematė, galėjo nepastebėti, nes viskas įvyko labai greitai (1 t., b. l. 50–51).

11. Liudytojas V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. Š. yra jo pažįstama. Poilsiavietėje matė A. L., tačiau su juo nebendravo, tarp jų konflikto nebuvo, A. L. namelyje taip pat nebuvo ir jokio konflikto nematė. Nepamena, ar V. Š. būtų pasakojusi apie konfliktą (1 t., b. l. 179–180). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad nežino, kaip atrodo A. L., todėl nežino, ar jį buvo sutikęs poilsiavietėje. Parodė, jog naktį jis prie bendro laužo bendravo su nepažįstamais vyrais ir nekreipė dėmesio į V.. Tik pamatė, kad kažkuriuo momentu jos nebėra prie laužo. Kur ji nuėjo ir ką darė, nežino. Grįžusi ji pasakė, kad nupurškė buvusį J. draugą A., nes tarp jų įvyko kažkoks konfliktas (1 t., b. l. 62–63).

12. Liudytoja A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad paryčiais gavo pranešimą, jog prie (duomenys neskelbtini) poilsiavietėje papurškė dujų į veidą. Namelyje rado sėdintį vyrą, kurio visas veidas buvo paraudęs. Kad situacija yra nesuvaidinta ir, kad jam tikrai papurkšta dujų, pagal visas aplinkybes jai jokių abejonių nekilo, ji suteikė medicininę pagalbą, suleido vaistus nuo skausmo (1 t., b. l. 168). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė analogiškus parodymus (1 t., b. l. 73–74).

13. Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vasarą paryčiais gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) poilsiavietėje į namelį įsibrovę pažįstami paurškė dujų. Maždaug po valandos nuvykęs viename namelyje rado A. L., kuris buvo lengvai išgėręs, tačiau neagresyvus, elgėsi adekvačiai, akys paraudusios. Namelyje dujų kvapo nesijautė, bet buvo pradarytas langas. Pagal visas aplinkybes nekilo įtarimų, kad įvykis galėtų būti suvaidintas (1 t., b. l. 168–169) Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad bendraujant su A. L., matėsi paraudusios ir apsiašarojusios akys, jis konkrečiai nurodė, kad jam į akis dujų namelio viduje pripurškė pažįstama V. Š. (1 t., b. l. 68).

14. Nuteistoji V. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, jog su nukentėjusiuoju susitiko kiemelyje, apsižodžiavo, jis pagriebė jai už rankos, o ji (V. Š.) papurškė jam į akis ( 1 t., b. l. 202). Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. parodė, kad išėjusi į lauką pasivaikščioti sutiko A. L., jis ją vadino necenzūriniais žodžiais, griebė už rankos, todėl išsitraukusi ašarinių dujų papurškė jam į veidą. Nieko nelaukdama pabėgo į namelį. V. tuo metu buvo išėjęs į gretimą namelį (1 t., b. l. 86–87).

15. Iš anksčiau išvardytų aplinkybių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. L. davė nuoseklius parodymus. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojų: D. Č., L. B., A. L., A. M. parodymai. Nors nuteistoji V. Š. neginčijo ir pripažino, kad ji nukentėjusiajam į akis papurškė dujų, tačiau nesutiko, kad dujas nukentėjusiajam papurškė jo namelyje. Pažymėtina, jog byloje surinkti įrodymai, nepatvirtina V. Š. keliamos versijos, kad ji dujų papurškė lauke gindamasi nuo A. L.. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek liudytojai D. Č., L. B., tiek pats A. L. nurodė, kad dujų jam V. Š. papurškė namelyje. Netikėti šiais nuosekliais parodymais teismas neturi pagrindo. Pažymėtina, jog L. B. pirmosios instancijos teisme duodama parodymus nurodė, jog A. L. yra buvęs jos pažįstamas. Taigi, akivaizdu, jog L. B., pirmosios instancijos teisme duodama analogiškus parodymus, taip pat patvirtinančius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, neturėjo jokio suinteresuotumo meluoti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog sodybos teritorija filmuojama, prie jo išnuomoto namelio taip pat buvo kameros, todėl atmestina versija, jog nukentėjusysis būtų melavęs dėl įvykio vietos, kai tai lengvai buvo galima paneigti vaizdo įrašais.

16. Taigi, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistoji duodama prieštaringus, kitiems bylos duomenims prieštaraujančius parodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju netikėti nuosekliais liudytojų ir A. L. parodymais kurie papildo vieni kitus, o tikėti prieštaringais V. Š. parodymais, teismas neturi jokio pagrindo. Atsakant į V. Š. skundo argumentą, V. K. parodymais nesiremta, nes V. K. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog apie įvykio aplinkybes nieko nežino. Teisme liudytojas nurodė, jog poilsiavietėje matė A. L., tačiau su juo nebendravo, tarp jų konflikto nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu po įvykio nurodė, jog nežino, kaip atrodo A. L., todėl nežino ar jį buvo sutikęs poilsiavietėje, kur buvo išėjusi V. jis nežino.

17. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartus nukentėjusiojo A. L. parodymus, jog V. Š. paryčiais atėjusi į namelį jam vieną kartą papurškė į veidą dujų, kuriuos patvirtino liudytojų parodymai, kurie patvirtino apie įvykio vietą, ir tai, kad matė po įvykio A. L., su juo bendravo, matė kaip jis plovėsi akis, o vėliau skundėsi, kad „dega“ veidas, skauda akis, jos buvo paraudusios, be to, jam buvo suleisti vaistai nuo skausmo, neturi pagrindo sutikti su V. Š. teiginiu, jog neįrodyta, kad ji savo veiksmais tyčia sukėlė fizinį skausmą. Priešingai, aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nuteistoji V. Š. atėjo pas A. L. į namelį ir užlipusi į antrą aukštą jam tyčia vieną kartą papurškė į veidą dujomis, tuo sukeldama A. L. fizinį skausmą. Tokie nuteistosios V. Š. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ji pagrįstai pripažinta kalta.

18. Pažymėtina, nors nuteistoji tvirtina, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, kodėl ji būtent ir papurškė dujomis nukentėjusiajam, tačiau tokių aplinkybių nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų, nei pats nukentėjusysis, nenurodė, todėl, tai laikytina tik pačios nuteistosios sugalvota versija taip siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

19. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad V. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžio.