Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimo G. P. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 15 d. medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ organizuotos medžioklės metu buvo medžioklės vadovas ir organizavo medžioklę. Medžioklės metu Kauno mariose, ties (duomenys neskelbtini), antys buvo medžiojamos iš motorinės valties (duomenys neskelbtini) su varikliu. Antis iš plaukiančios valties šaudė K. N., o G. P. vairavo motorinę valtį. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 58.5.7 punkte nustatyta, kad medžioklė iš judančių vandens transporto priemonių, varomų varikliu, yra draudžiama veikla. Tokiais veiksmais G. P. pažeidė Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 24.2., 24.10. bei 58.5.7. punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 85 straipsnio 1 dalyje ir 85 straipsnio 7 dalyje.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad dalyvaudamas nurodytoje medžioklėje apeliantas su savimi turėjo lygiavamzdį ginklą, kaip tai numato Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 10.1.1 punktas, kuris nurodytos medžioklės metu nebuvo panaudotas ir naudojosi vandens transporto priemone, tai yra, valtimi „Quicksilver“, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), ant kurios buvo pakabintas elektrinis variklis „Thruster T2200“, kaip tai numato Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 10.2.5 punktas.

Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nutarimo turinio akivaizdu ir tai, kad priimdamas jį, pirmos instancijos teismas taip ir neapsisprendė, kuo pasireiškė ta tariamai neteisėta veikla – ar ančių medžiojimu iš motorinės valties, ar ančių medžiojimu iš valties, ant kurios pakabintas elektrinis variklis, dėl to skundžiamame nutarime padarydamas dvi akivaizdžiai priešingas išvadas. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo aprašomosios dalies, joje nurodyta, kad priimdamas skundžiamą nutarimą teismas nustatė, jog apeliantas medžiojo antis iš motorinės valties (duomenys neskelbtini) su varikliu (pagal tokią formuluotę tai turėtų būti vidaus degimo motorinis variklis), tuo tarpu rezoliucinėje skundžiamo nutarimo dalyje jau nurodyta, jog teismas nutarė konfiskuoti valtį „Quicksilver“, registracijos numeris (duomenys neskelbtini), elektrini variklį (kuris nepriskiriamas vidaus degimo motorinių variklių kategorijai) ir akumuliatorių, taip pripažindamas, jog tariamai draudžiama veikla, teismo įsitikinimu, pasireiškė būtent medžiojimu iš nurodytos valties, ant kurios buvo pakabintas nurodytas elektrinis variklis, kadangi ATPK 26 straipsnis suteikia teisę konfiskuoti tik tą daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas. Vien šios aplinkybės, apelianto manymu, neleidžia skundžiamo pirmos instancijos teismo nutarimo laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu, dėl ko jis turėtų būti panaikintas.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nutarimo, nagrinėjant šią bylą pirmos instancijos teisme, buvo apklaustas liudytojas R. S., kuris paaiškino teismui, kad 2015 m. rugpjūčio mėnesį, ryte, su draugu žvejojo motorinėje benzininiu varikliu valtyje. Išgirdo šūvius, pamatė, kad medžiojama. Buvo paleista daug šūvių, šaudė ir nuo kranto, ir iš valties, kuri buvo su benzininiu varikliu, ir kurioje buvo du žmonės. Pas vieną asmenį ant kelių buvo ginklas. Kitas vairavo valtį. Abu medžiotojai buvo su šautuvais. Medžiotojai valtyje paplaukdavo, sustodavo, atsistodavo ir pradėdavo šaudyti. Kiek šūvių buvo paleista iš valties, negali pasakyti, nes buvo šaudoma ir nuo kranto. Nematė, kad medžiotojai iš valties rinktų antis. Vertinant aptartą šio nešališko liudytojo parodymų turinį akivaizdu, kad net šis liudytojas nepatvirtino teismui, jog būtų matęs, kad iš prieš tai nurodytos valties, kurią vairavo apeliantas ir kurioje buvo K. N., jai judant, būtų paleistas nors vienas šūvis. Šis liudytojas net keletą kartų akivaizdžiai patvirtino teismui tai, kad visi šūviai iš valties buvo paleisti tik jai sustojus ir išjungus variklį. Tokie nurodyto liudytojo parodymai pilnai atitinka tiek apelianto paaiškinimus, duotus nagrinėjant šią administracinę bylą teisme, tiek ir liudytojo K. N. parodymus.

Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015-05-01 iki 2015-08-27) 58.5.7 punkte nurodyta, jog draudžiama medžioti iš judančių vandens transporto priemonių, varomų varikliu. Iš šios normos turinio akivaizdu, jog pagal ją draudžiama medžioti iš vandens transporto priemonių tuo metu, kai jos juda varomos variklio pagalba, tačiau akivaizdžiai nedraudžia naudoti bet kokio variklio pagalbos plaukiant į medžioklės vietą ir iš jos. Nei šis, nei joks kitas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015-05-01 iki 2015-08-27) punktas nedraudžia tykojant medžioti ančių iš stovinčios valties, ant kurios pakabintas variklis yra išjungtas. Iš Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015-05-01 iki 2015-08-27) 11.2 punkto akivaizdu, kad jis leidžia stovinčioje valtyje, tykojant laukti pasirodančių paukščių, jei tuo metu valtis neplaukia varoma ant jos pakabinto variklio. Iš teismui pateikto 2015-08-15 medžioklės lapo Nr. (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad tą dieną buvo medžiojama būtent tykojant. Iš teismui pateikto institucijos surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo akivaizdu, kad šioje administracinėje byloje apeliantas nebuvo kaltinamas nurodytą dieną medžiojęs kitu medžioklės būdu, nei nurodyta paminėtame medžioklės lape (pvz. sėlinant), ką klaidindamas teismą bylos nagrinėjimo teisme metu bandė aiškinti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovas.

Nagrinėjant šį apeliacinį skundą atkreiptinas ypatingas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-04-15 įsakymą Nr. Dl-187, kuriuo patvirtintos aplinkosaugos sąlygos plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir kurį, priimdamas skundžiamą nutarimą, ignoravo pirmos instancijos teismas, juo nesivadovaudamas, kas neabejotinai sąlygojo taipogi aiškiai nepagrįstą skundžiamo nutarimo išvadą, kad plaukiojimas valtimi, varoma elektriniu varikliu, nėra prilyginamas plaukiojimui irkline valtimi, tai yra valtimi be variklio. Nurodytų sąlygų 2.2 punkte išaiškinta, jog plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis ir išaiškinta, kad tokios plaukiojimo priemonės yra: irklinė valtis, guminė valtis, baidarė, kanoja, vandens dviratis, kajakas, burinė jachta, katamaranas ir kt. Iš nurodytos normos turinio akivaizdu, kad plaukiojimas gumine valtimi, ant kurios pakabintas elektrinis variklis, prilyginamas plaukiojimui gumine valtimi be variklio, kas reiškia, kad vadovaujantis skundžiamame nutarime paminėtu Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015-05-01 iki 2015-08-27) 58.5.7 punktu, iš tokios valties būtų galima medžioti antis net neišjungus elektrinio variklio, valčiai judant ir tai nebūtų laikoma nurodyto taisyklių punkto pažeidimu.

Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nutarimo turinio akivaizdu, jog nagrinėdamas šią administracinę bylą pirmos instancijos teismas nenustatė, kad apeliantas nurodytos medžioklės metu būtų paleidęs nors vieną šūvį, kas reiškia, kad jis net teoriškai negalėjo padaryti skundžiamame nutarime nurodyto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 7 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

G. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinkta medžiaga, patikrinęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino G. P. padarius administracinius teisės pažeidimus, dėl kurių jam buvo surašytas protokolas. Apeliantas savo skunde ginčija jo veikos kvalifikavimą pagal jam inkriminuotas ATPK 85 straipsnio dalis ir teigia, kad jokio administracinio teisės pažeidimo jis nepadarė. Vis tik sutikti su apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 85 straipsnio 1 dalį kyla už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimą, išskyrus šio straipsnio trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse numatytus pažeidimus, o pagal to paties straipsnio 7 dalį – tarp kita ko, už medžiojimą draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais, nustatytais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog 2015 m. rugpjūčio 15 d. vyko medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ ančių medžioklė, kurios metu du medžiotojai – G. P. ir K. N. – antis medžiojo iš valties. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 258 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d.) (toliau – Taisyklės), medžiojimas iš valties yra leidžiamas, jei medžiojama tykojant (kai medžiojamųjų gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar be jos, Taisyklių 11.2 punktas), taip pat vandens paukščius leidžiama medžioti sėlinant (kai prie medžiojamojo gyvūno prisėlinama, gyvūną pabaido ar sustabdo medžioklinis šuo, medžiojamasis gyvūnas priviliojamas viliokliu ar vilbyne), iriantis irkline (nemotorine) valtimi (Taisyklių 11.3 punktas). Taisyklių 58.5.7. punkte numatytas draudimas medžioti iš judančių vandens transporto priemonių, varomų varikliu.

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas teigia, jog antys buvo medžiojamos tykojimo būdu – elektriniu varikliu varoma valtimi atplaukiama į medžioklės vietą, variklis išjungiamas ir tik tada medžiojama. Tačiau su tokiu apelianto aiškinimu negalima sutikti dėl keleto priežasčių. Visų pirma, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas medžiojimą apibrėžia kaip laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšį, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant (įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Taigi medžiojimo sąvoka apima ne tik patį šaudymą, kaip traktuoja apeliantas, tačiau visą veiklą, susijusią su laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimu tam tikrais nurodytais būdais. Šiuo atveju, kai laukiniai paukščiai buvo sekami, tykojami ar persekiojami naudojantis valtimi su varikliu, laikytina, kad vyko medžiojimas draudžiamu būdu.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad jo ir liudytojo K. N. parodymai sutampa su liudytojo R. S. parodymais, toje dalyje, kur kalbama apie tai, kad šaudoma buvo tik iš sustojusios valties. Liudytojas R. S. vienareikšmiškai teigė, kad medžiojama buvo iš benzininiu varikliu varomos valties, tai patvirtina ir jo padarytos fotonuotraukos. Tuo tarpu atsakomybėn traukiamas asmuo G. P. teigė, kad medžioklės metu benzininį variklį pakeitė į elektrinį, tai tvirtino ir liudytojas K. N.. Net ir neatmetant šių parodymų kaip neteisingų, kadangi tokios aplinkybės įmanomos, akivaizdu, kad bent dalis medžioklės vyko naudojantis valtimi su benzininiu varikliu. Tačiau tai, kad valtis prieš šaudant buvo sustabdoma, nepaneigia medžiojimo naudojantis neleistinomis priemonėmis, kadangi, kaip jau minėta, medžiojimas – tai daug platesnė veikla, nei tik šaudymas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas R. S. nurodė, jog iš valties buvo šaudoma medžiotojams stovint, o tai taip pat yra draudžiama (Taisyklių 72.16 punktas).

Apelianto įsitikinimu, Taisyklių 58.5.7. punkte numatytas draudimas medžioti iš judančių transporto priemonių, varomų varikliu, neapima transporto priemonių, varomų elektriniu varikliu. Darydamas šią išvadą, apeliantas remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu dėl aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis (2014 m. balandžio 15 d., Nr. D1-187), kurių 2.2 punkte išaiškinta, jog plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis. Tačiau pažymėtina, kad šis teisės aktas reglamentuoja kitą sritį, nei Taisyklės, ir yra priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos vandens įstatymą. Išties pagal aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis, plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis. Tačiau Taisyklėse, reglamentuojančiose medžioklės tvarką Lietuvos Respublikoje, nėra išskiriama, iš kokiu varikliu varomų vandens transporto priemonių draudžiama medžioti. Juolab ir pati draudimo esmė – užkirsti kelią nesąžiningiems medžioklės būdams – būtų iškreipta, jei draudimas galiotų tik tam tikrų kategorijų varikliais varomoms vandens transporto priemonėms. Pačioje tvarkoje išskiriamos tik irklinės (nemotorinės) valtys ir vandens transporto priemonės, varomos varikliu, taigi išvadai, kad pastarosios neapima valčių, varomų elektros varikliu, nėra jokio pagrindo.

Apylinkės teismas, pripažindamas G. P. kaltu dėl ATPK 85 straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, teisingai konstatavo ir tai, kad buvo pažeisti Taisyklių 24.2 punkto reikalavimai, numatantys medžioklės vadovo pareigą užtikrinti, kad medžioklė organizuojama laikantis Taisyklėse nustatytos tvarkos, ir 24.10 punkto reikalavimai, jog medžioklės vadovas privalo nedelsiant informuoti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentą apie medžioklės metu padarytus Taisyklių pažeidimus. Šiuo atveju šių reikalavimų nebuvo laikomasi, o G. P., buvęs medžioklės, vykusios 2015 m. rugpjūčio 15 d., vadovu, privalo atsakyti ir už šiuos Taisyklių pažeidimus, už kuriuos atsakomybę numato ATPK 85 straipsnio 1 dalis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.