Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-31 · Administracinė byla Nr. I-4693-815/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-31
Bylos Nr.
I-4693-815/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02827-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4693-815/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02827-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis,dalyvaujant pareiškėjui E. B., pareiškėjo atstovui advokatui R. V.,

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui šios institucijos Personalo administravimo skyriaus vyriausiajam specialistui M. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas E. B., atstovaujamas advokato R. V. (2019 m. sausio 3 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)), kreipėsi į teismą su 2019 m. liepos 22 d. skundu, prašydamas iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priteisti 15 000 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–3).

2. Paaiškino, jog nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. buvo nušalintas nuo (duomenys neskelbtini) pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2014 m. birželio 17 d. baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Kadangi pareiškėjas buvo reabilituotas, laikotarpis, kurį jis buvo nušalintas, turėjo būti įskaičiuotas į tarnybos muitinėje stažą, todėl pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas atleisti jį iš pareigų ryšium su išėjimu į pensiją. Tačiau Departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu atsakė, kad Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta pagrindo atleisti muitinės pareigūną iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjas pabrėžia, jog tuo metu jis jau buvo atleistas iš muitinės ir buvo reikalinga tik pareikalauti pareiškėjo patikslinti savo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo ir spręsti klausimą iš esmės. Departamento pareigūnai to neatliko, todėl pareiškėjas buvo priverstas prašyti atleisti jį savo noru. Tokį prašymą pareiškėjas įteikė 2014 m. liepos 10 d., bei buvo atleistas šio prašymo pagrindu, tačiau ne nuo prašymo padavimo dienos, o nuo 2011 m. gegužės 9 d., dėl to pareiškėjas kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 8 d. nutartyje nurodė, jog galutinai įsigaliojus bendros kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą, išteisinamajam procesiniam dokumentui, t. y. LAT 2014 m. birželio 17 d. nutarčiai, išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Statuto (duomenys neskelbtini) pagrindu, šis atleidimas tapo neteisėtu ir nuo LAT 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo pareiškėjas įgijo teisę grįžti į tarnybą. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. balandžio 30 d. patvirtino pareiškėjo ir Departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sudarytą ir 2016 m. vasario 2 d. pakeistą taikos sutartį, pagal kurią pareiškėjas iš pareigų atleidžiamas nuo 2014 m. birželio 17 d.

2.1. Remiantis šiais sprendimais pareiškėjas 2016 m. birželio 15 d. Departamentui pateikė prašymą skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą muitinėje, tačiau Departamentas 2016 m. liepos 27 d. įsakymu atsisakė skirti pensiją motyvuojant, jog pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neatitiko Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytos būtinosios sąlygos: atleidimo iš tarnybos dieną neturėjo 20 metų tarnybos stažo tam tikrose įstatymo nustatytose pareigose. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VAAT, kuris 2017 m. vasario 16 d. skundą patenkino, minėtą įsakymą panaikino ir įpareigojo Departamentą skirti pareiškėjui valstybinę pareigūno pensiją. LVAT 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

2.2. Tokiu būdu 2018 m. rugpjūčio 16 d., įsiteisėjus VAAT 2017 m. vasario 16 d. sprendimui, Departamentas privalėjo jį vykdyti, tačiau to nedarė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrius pareiškėjui pareigūno pensiją skyrė tik 2018 m. gruodžio 31 d. nuo 2015 m. birželio 16 d., nors pareiškėjo prašymas Departamentui buvo įteiktas 2014 m. birželio 23 d.

3. Nurodyti faktai patvirtina Departamento darbuotojų aplaidumą, pareiškėjas privalėjo kreiptis į advokatą dėl teisinių paslaugų suteikimo, už kurias jis sumokėjo ir patyrė nuostolius, kuriuos privalo atlyginti atsakovas. Ginčai bei susirašinėjimai su Departamentu dėl pareiškėjui priklausančios pareigūno valstybinės pensijos vyko nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., kuomet LVAT atmetė atsakovo apeliacinį skundą. Per visą šį laikotarpį pareiškėjas pagal teisinių paslaugų sutartį buvo konsultuojamas, ruošiami raštai atsakovui bei procesiniai dokumentai teismams. Už šias paslaugas pareiškėjas sumokėjo 15 000 Eur.

4. Be to, pareiškėjas kurį laiką gyveno iš savo šeimos santaupų ir tikėjosi, kad jam bus paskirta pensija. Vykstant ginčams ne kartą teko lankytis Departamente, gaišti laiką bei patirti psichologinę įtampą bendraujant su šios įstaigos specialistais, kurie ignoravo jo reikalavimus. Teisminiai procesai iš pareiškėjo pareikalavo dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, todėl neturtinę žalą pareiškėjas vertina 10 000 Eur.

II

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53–55).

1. Paaiškina, jog VAAT patvirtino pareiškėjo ir Departamento taikos sutartį, pagal kurią pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų nuo 2014 m. birželio 17 d. Minėtos taikos sutarties 3 punktas numatė, kad šalims įvykdžius įsipareigojimus, susitarimo šalys jokių pretenzijų viena kitai neturės, 5 punktas numatė, kad pakartotinai dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu šalys nebegalės kreiptis į teismą. Minėtos sąlygos buvo įvykdytos, su pareiškėju buvo atsiskaityta, ginčo dėl to nėra.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas 2016 m. birželio 15 d. pateikė prašymą Departamentui skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją. Departamentas 2016 m. liepos 27 d. įsakymu atsisakė skirti pensiją pareiškėjui. LVAT paliko galioti VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo Departamentas buvo įpareigotas skirti pensiją pareiškėjui.

3. Departamentas pažymi, jog nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. vyko teisminiai ginčai dėl Departamento atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurių metu pareiškėjas ir nurodo, kad galimai patyrė išlaidų, tačiau dėl išlaidų kompensavimo kreipiasi tik dabar, o ne tada, kai realiai jos buvo patirtos ir ne per teisės aktuose nustatytą terminą. Kitų išlaidų, neįskaitant patirtų nagrinėjant minėtas administracines bylas, pareiškėjas nepatyrė. Departamentas savo sprendimus pilnai įgyvendino.

4. Departamentas akcentuoja, jog dėl išlaidų atlyginimo proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo padavimo terminas nėra atnaujinamasis, todėl jis laikytinas naikinamuoju.

4.1. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas VAAT iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, taip pat nesikreipė per 14 kalendorinių dienų dėl išlaidų kompensavimo teismo sprendimui įsiteisėjus, todėl pareiškėjas neabejotinai praleido terminą prašyti galimai patirtų išlaidų kompensavimo, susijusių su minėtų laikotarpiu (nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.). Be to, iš kartu su skundu pateiktų dokumentų nėra aišku, už ką yra susidariusi prašoma 15 000 Eur suma.

4.2. Prašoma 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti taip pat yra nepagrįsta, apsiribojama vien abstraktaus pobūdžio argumentais.

Atsiliepimas

5. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jis nevykdė VAAT sprendimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsniu, pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, t. y. Departamentas nuo 2017 m. gruodžio 7 d. neturėjo teisės skirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kadangi ši teisė buvo suteikta kitam subjektui.

5.1. Departamentas, atsižvelgdamas į minėtą Įstatymą, 2018 m. spalio 5 d. raštu persiuntė pareiškėjo dokumentus, aktualius pareigūno pensijos skyrimui, VSDFV Utenos skyriui sprendimo priėmimui. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui.

5.2. Departamentas atkreipia dėmesį, jog jis nedarė jokios įtakos minėto sprendimo priėmimui, kadangi įstatymų įgaliotas subjektas, šiuo atveju VSDFV Utenos skyrius, kiekvienu atveju įvertina, ar jam užtenka turimų duomenų, kad būtų paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir savarankiškai priima sprendimus.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjo teigimu, VSDFV Utenos skyrius pensiją skyrė nuo 2015 m. birželio 16 d., nors prašymas Departamentui buvo įteiktas 2014 m. birželio 23 d.

Atsiliepimas

Atsakovas pažymi, kad minėtame VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. sprendime nurodyta, kad jei asmuo nesutinka su priimtu sprendimu, jis galėjo per 6 mėn. jį apskųsti VSDFV, tačiau pareiškėjas nepateikia duomenų, kad būtų tai padaręs per nustatytą terminą ir be pagrindo skundžia visiškai su sprendimo priėmimu nesusijusį subjekto – Departamento – veiksmus.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėjas E. B., pareiškėjo atstovas advokatas R. V. prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas šios institucijos Personalo administravimo skyriaus vyriausiasis specialistas M. P. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1.1. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į VAAT, prašydamas panaikinti Departamento 2016 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. IP-926 ir įpareigoti Departamentą skirti valstybinę pareigūno pensiją. VAAT 2017 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-951-281/2017 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino minėtą įsakymą ir įpareigojo pareiškėjui skirti valstybinę pareigūno pensiją. LVAT 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

1.2. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-685 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir Socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo E. B.“ skyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (duomenys neskelbtini) Eur per mėnesį nuo 2015 m. birželio 16 d. neterminuotai.

2. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjo teigimu, žala kilo dėl neteisėtų Departamento veiksmų, kas lėmė teisinių paslaugų išlaidas.

3. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

4. Minėta, jog pareiškėjas turtinės žalos kilimą sieja su tuo, kad dėl neteisėtų Departamento veiksmų patyrė teisinių paslaugų išlaidas.

Galiojančios Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ redakcijos, galiojusios LVAT 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarties priėmimo dieną (nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d.), 41 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimo matyti, jog pareiškėjas pateikė šiam teismui prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymas buvo nepagrįstas, išlaidų nenurodė, todėl prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. Teismas, be kita ko, taip pat paaiškino, jog pareiškėjas turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos patiekti prašymą kartu su išlaidų pagrindimu, kaip ir buvo numatyta tuo metu galiojusio ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje.

Vadinasi, pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka neįgyvendino savo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau dabar bando reikalauti žalos. Teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo traktuoti, kad bylinėjimosi išlaidos būtų vertinamos kaip Departamento padaryta žala, kurią, netinkamai realizavus savo procesines teises dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, būtų galima prisiteisti kitoje (šiuo atveju – šioje administracinėje) byloje. Taip būtų sudarytos prielaidos formuotis ydingai teismų praktikai, paneigiant procesinį naikinamąjį terminą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (kuris, kaip minėta, buvo keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kai suinteresuota šalis pateikia išlaidų apskaičiavimą bei pagrindimą). Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą negali būti laikomas pagrįstu, jis atmestinas.

5. Pareiškėjas teigia, kad patyrė neturtinę žalą dėl Departamento veiksmų teismų procesuose. Teismas nemato tokios žalos įrodymų, nes vien tik teigimas, kad pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, galimą atlyginti pinigais. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo nurodoma neturtinė žala (10 000 Eur), būtų tokio piniginio dydžio, be to atkreipia dėmesį, kad teisminiai procesai pasibaigė 2018 m. rugpjūčio 16 d., o pareiškėjas teismui neturtinę žalą įvardijo praėjus beveik metams. Teismų praktikoje laikoma, kad tai ypač mažina neturtinės žalos dydį, o be to, imtina domėn, kad pareiškėjas apskritai neįrodė neturtinės žalos fakto, galimo atlyginti pinigais.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo E. B. skundo nėra teisinio pagrindo tenkinti, jis atmestinas kaip nepagrįstas.

7. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi jo skundas atmestas kaip nepagrįstas, tai ir šis prašymas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis