- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-06
- Bylos Nr.
- I-951-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03404-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovo atstovei Julijai Kuncevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. B. 2016-08-22 teismui paštu padavė skundą prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2016-07-27 įsakymą Nr. 1P-926 (b. 1. 1–3); 2) įpareigoti Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skirti valstybinę pareigūno pensiją; 3) priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas.
Paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. ir pareikšti įtarimai, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus teritorinės muitinės Kenos posto vyresniuoju inspektoriumi, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Šių įtarimu pagrindu nuo 2011-05-11 pareiškėjas buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyr. inspektoriaus pareigų. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas - paskirta piniginė bauda, o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, apkaltinamąjį nuosprendį paliko galioti. 2013-12-04 įsakymu Nr. 1 P-1669, nuo 2011-05-09 pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyr. inspektoriaus pareigų įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-17 išnagrinėjo pareiškėjo kasacinį skundą ir jį patenkino: Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/13 ir Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-757- 195/13 panaikino ir baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Nutraukus baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo požymių, pareiškėjas buvo reabilituotas ir 2016-06-15 kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas skirti pareigūno ir kario valstybinę pensiją. Muitinės departamentas skundžiamu įsakymu pareiškėjo prašymą atmetė, motyvuodamas, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytos būtinosios sąlygos: atleidimo iš tarnybos dieną neturėjo 20 metų tarnybos stažo pareigūno valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjo teigimu, ginčas dėl atleidimo iš pareigų pagrindo ir datos buvo baigtas taikos sutartimi, kurią 2016-05-30 patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas. Šios taikos sutarties pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriuje buvo patikslinti Registro duomenys, t. y. valstybinio socialinio draudimo pabaigos data pakeista iš 2011-05-09 į 2014-06-17. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 42 str. 2 dalį, laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Kadangi nuo pareigų buvo nušalintas tariamai už padarytą nusikalstamą veiką, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog pareiškėjo veikoje nėra nusikaltimo požymių ir jį išteisino, vadinasi išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 45–51).
Paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalį reguliuojant nušalinimo nuo tarnybos teisinius santykius, susiklosčiusius ne tarp darbdavio ir pareiškėjo, o tarp pareiškėjo ir kitų įstatymų įgaliotų subjektų, turinčių nušalinimo teisę, darbdaviui tik vykdant kitų įstatymų įgaliotų subjektų privalomus vykdyti nurodymus. Byloje ginčas kyla dėl nušalinimo nuo pareigų, dėl kurio sprendimą priėmė ne darbdavys (t. y. nušalinimas buvo vykdomas ne darbdavio iniciatyva atliekant tarnybinį patikrinimą ar esant kitoms nuo darbdavio valios priklausančioms aplinkybėms), o teismas BPK nustatyta tvarka. Jokie teisės aktai nenustato darbdaviui teisės kvestionuoti ar vertinti teismo BPK nustatyta tvarka priimtų sprendimų. Be to, tokiais atvejais, darbdavys nebūna vykdomo baudžiamojo proceso dalyvis, nevertina baudžiamosios bylos medžiagos kaip ir nevertina, ar yra pagrindas nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimas prilygintinas faktui, jog nepasitvirtino aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę - nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne statutų, bet Valstybės tarnybos įstatymo ir (ar atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo) nuostatos. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas išteisintas nenustačius jo veikos sudėtyje didelės žalos požymio (t. y. visos nusikalstamos veikos sudėties), tačiau jo atlikti veiksmai nebuvo paneigti. Atvirkščiai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuota, kad būdamas sukurstytas pareigūno A. K., pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko muitinio tikrinimo taip, kaip tai nustato teisės aktai.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-08-21 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-91-269/2013 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d. ir skyrė pareiškėjui 100 MGL baudą (b. 1. 101–108).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013-12-04 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-757-195/2013 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl 2013-08-21 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio (b. 1. 110–114).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-17 išnagrinėjo pareiškėjo kasacinį skundą ir jį patenkino: Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/13 ir Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-757- 195/13 panaikino ir baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (b. 1. 20–20).
Pareiškėjas 2016-06-15 pateikė Muitinės departamentui prašymą skirti jam valstybinę pareigūnų pensiją (b. 1. 5).
Atsakovas teigia, kad Valstybės tarnybos įstatymo 42 str. 2 d. gali būti taikoma tik tada, kai valstybės tarnautojas yra nušalinamas darbdavio iniciatyva, o ne pritaikius procesinę prievartos priemonę – šiuo atveju nušalinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, su tokiais atsakovo teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. 8 p. nustato, kad pareigūnams ir kariams, kurie priimti į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d. ir kurių tarnybos laikas pensijai skirti, apskaičiuotas šio įstatymo nustatyta tvarka, 2016 m. sausio 1 d. yra 11 ir daugiau metų, šio straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikomas, o pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama, kai jie vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ištarnauja 20 metų – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 18 ir daugiau metų. Taigi sistemiškai aiškinant nurodytų teisės aktų nuostatas, tam, kad pareiškėjui būtų skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pareiškėjo tarnybos stažas turi siekti 20 metų.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT) 2015-06-18 administracinėje byloje Nr. A-2027-756/2015, nagrinėdamas pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, pasisakė, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kurios esmę sudaro tai, jog bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (taip pat žr. LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A15-862/2004). LVAT administracinėje byloje Nr. A-2027-756/2015 pažymėjo, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi administracinių teismų praktikoje aiškinant situacijas, kai asmuo yra atleidžiamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, nustatantį, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, tačiau vėliau priimamas teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas ir teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė, panaikinamas (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3786/2011; 2005 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-672/2005).
LVAT padarė išvadą, kad galutinai įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą, išteisinamajam procesiniam dokumentui, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarčiai, išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punkto pagrindu; šis atleidimas tapo neteisėtu (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004, publikuotą LVAT biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012). Šiuo atveju, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo, pareiškėjas įgijo teisę grįžti į tarnybą (pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikytasi LVAT 2015-04-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1492-756/2015). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumo faktas yra įrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taip pat įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įrodyta, kad išnykusios aplinkybės dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d. nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi išvada, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos neteisėtai, ir kad išnyko aplinkybės dėl kurių dėl pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos yra nekvestionuojama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš esmės, nušalinimo nuo pareigų pagrįstumas vertinamas ne pagal sprendimą dėl nušalinimo (jo teisėtumą ar neteisėtumą), o pagal atlikto tyrimo (tarnybinio patikrinimo) rezultatus, t. y. retrospektyviai įvertinant nušalinimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-35/08, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1040/13)“. Pabrėžtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ne dėl tarnybinio patikrinimo, bet dėl to, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas buvo įtariamas padaręs nusikaltimą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo priimta Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, kuria konstatuota, kad baudžiamoji byla nutrauktina nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, todėl pareiškėjo nušalinimas nuo tarnybos taip pat negali būti laikomas pagrįstu. Teismas pažymi, kad susiklosčius nurodytai faktinei situacijai, pareiškėjas negali patirti neigiamų padarinių, tokių kaip atsisakymas skirti valstybinę pensiją, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas nėra kaltas. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nušalinimas nuo tarnybos yra pripažintas neteisėtu, laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų turi būti įskaičiuojamas į tarnybos stažą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2016-07-27 įsakymas Nr. 1P-926 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą“ yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigojamas iš naujo išnagrinėti 2016-06-15 gautą E. B. prašymą skirti jam valstybinę pareigūnų pensiją.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d., dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas nepateikė duomenų pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, šių išlaidų nenurodė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, o pareiškėjas turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą kartu su išlaidų pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 3 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti.
Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2016-07-27 įsakymą Nr. 1P-926 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą“.
Įpareigoti Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skirti pareiškėjui E. B. valstybinę pareigūno pensiją.
Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.