- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-185/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
- Trečiasis asmuo
- A. C., Teisingumo ministerijai, D.
- Ieškovas
- H. D.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dalyvaujant tretiesiems asmenims Teisingumo ministerijai, D., A. C., D. K., A. U., Lietuvos valstybės
- Advokatai
- Vladimiras Kononenka
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1647-54/2007 pagal ieškovo H. D. ieškinį atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dalyvaujant tretiesiems asmenims Teisingumo ministerijai, D. K. , A. C. , A. U. teisių perėmėjai A. U. , dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas H. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų advokatų D. K. , A. C. ir advokato A. U. teisių perėmėjos A. U. solidariai priteisti ieškovui padarytą turtinę ir neturtinę 291 177, 98 Lt žalą. Ieškovas 2007 m. spalio 16 d. teismo posėdyje atsisakė ieškininio reikalavimų atsakovams A. C. , D. K. bei A. U. teisių perėmėjai A. U. ir atsakovu prašė patraukti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau tekste – Tarnyba). Nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-597/2004 (ieškinio suma 274 000 Lt) ir civilinėje byloje Nr. 2-1996-32/2003 (ieškinio suma 17 177,98 Lt) advokatai A. U. , A. C. ir D. K. užkirto ieškovui kelią į teisingą nurodytų bylų išnagrinėjimą kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, pažeidė ieškovo registracijos, buto, darbo stažo, turto teisių atkūrimą ir ieškiniuose pareikštų reikalavimų patenkinimą iš atsakovo Lietuvos valstybės.
Ieškovas teigė, kad Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 4 d. nutartimis ieškovui buvo skirtas 100 proc. valstybės apmokamas advokatas A. U. kasaciniams skundams surašyti dėl sprendimų civilinėse bylose Nr. 2-1996-32/2003 ir Nr. 2⁵¹-597/2004. Advokatas A. U. 2005 m. gegužės 9 d. buvo atvykęs pas ieškovą, surašė du kasacinius skundus nurodytose bylose ir pažadėjo juos įteikti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Tačiau civilinėje byloje Nr. 2-1996-32/2003 kasacinio skundo neįteikė, o civilinėje byloje Nr. 2⁵¹-597/2004 kasacinį skundą įteikė, praleidęs skundo padavimo terminą ir netinkamai surašęs (neįteikė skundo viduriniojo lapo), todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas skundo nepriėmė. Advokatui A. U. neįvykdžius pareigos, Tarnybos direktorius 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimais Nr. 8 ir Nr. 9 (su vėlesniais pataisymais) papildomai skyrė du advokatus A. C. ir D. K. kasaciniams skundams surašyti. Tačiau pastarieji taip pat pareigų neįvykdė. A. C. , susipažinęs su civiline byla Nr. 2-1996-32/03 nustatė, jog nėra pagrindų kasacijai ir apie tai informavo Tarnybą, kuri pranešė ieškovui. D. K. pranešė Tarnybai, jog advokatas A. U. yra pateikęs kasacinį skundą, kuris nebuvo priimtas, todėl nėra pagrindo pakartotinai teikti skundą. Ieškovo teigimu advokatai A. U. , A. C. ir D. K. neteisėtai užkirto ieškovui kelią į teisingą bylų išnagrinėjimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, t. y. neteisėtai praleido kasacinio skundo padavimo terminą, nesurašė kasacinių skundų, dėl ko padarė 291 177,98 Lt žalą. Žalos dydį ieškovas grindžia civilinėse bylose pareikštų ieškinių dydžiu, kurį, teisingai išsprendęs bylas, ieškovo naudai būtų priteisęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Tarnyba yra Vilniaus viešosios advokatų kontoros, skyrusios A Urboną teikti ieškovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teisių perėmėja, todėl perėmė visą atsakomybę už ieškovui padarytas pasekmes. Vilniaus viešosios advokatų kontoros ir jos teises perėmusios Tarnybos kontroliuojami advokatai nevykdė pareigų, pažeidė CPK 345 straipsnio 1 dalį, 347 straipsnio 3 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 3 dalies (c) punkto reikalavimus, t.y. nepateisinamai praleido terminus kasaciniams skundams pateikti, tuo padarydami ieškovui 291 177,98 Lt nuostolių ir užkirto kelią atkurti pažeistas ieškovo teises. Tarnybos atsakomybė pasireiškė tuo, jog privalėjo kontroliuoti pavaldinių pareigų vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovo H. D. ieškinį atsakovui Tarnybai dėl žalos atlyginimo atmetė. Civilinę bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimų advokatų A. C. , D. K. , A. U. teisių perėmėjos A. U. atžvilgiu nutraukė, nurodė, kad priima ieškovo atsisakymą reikalavimų šių asmenų atžvilgiu.
Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. birželio 24 d. sprendimu atmetė ieškovo H. D. 2001 m. gruodžio 4 d. ieškinį dėl 17 177,98 Lt priteisimo iš atsakovo Pataisos reikalų departamento prie Teisingumo ministerijos (civilinėje byla Nr. 2-1996-32/2003), kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2001 m. vasario 28 d. nuosprendžiu buvo priteisęs iš ieškovo civiliniams ieškiniams baudžiamojoje byloje patenkinti. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. birželio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovui H. D. buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba kasaciniam skundui surašyti. Kasacinis skundas buvo surašytas 2004 m. gegužės 5 d. ir pateiktas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartimi bylą kasacine tvarka išsprendė.
Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. birželio 15 d. sprendimu atmetė ieškovo H. D. 2004 m. vasario 9 d. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl 174 000 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat dėl įskaitymo į ieškovo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neteisėto laisvės atėmimo laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 7 d. iki 1986 m. liepos 23 d. ir neteisėto išregistravimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos laikotarpiu nuo 1986 m. liepos 23 d. iki 1999 m. gruodžio 20 d. (civilinė byla Nr. 2⁵¹-597-/2004). Be kitų argumentų, teismas atmetė ieškinį nurodydamas, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 15 d. sprendimas paliktas nepakeistu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2004 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovo H. D. 2004 m. gruodžio 17 d. kasacinis skundas atsisakytas priimti. Ieškovas 2004 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas suteikti jam valstybinę teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2⁵¹-597-/2004. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 4 d. nutartimi nutarė suteikti ieškovui H. D. prašomą teisinę pagalbą ir paskirtas advokatas A. U. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą šioje byloje buvo atsisakyta priimti, praleidus terminą kasaciniam skundui paduoti ir nesant pagrindų terminui atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nustatė, jog skundą advokatas surašė 2005 m. rugpjūčio 9 d., tačiau pateikė 2005 m. spalio 7 d. Remdamasis šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, kad kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2⁵¹-597-/2004 advokatas A. U. surašė.
Teismas nustatė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartimis ieškovo H. D. kasacinius skundus abejose minėtose bylose buvo atsisakyta priimti.
Teismas nurodė, jog ieškovui skiriamos teisinės pagalbos metu galiojęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2000-03-28 redakcija) nustatė, jog Valstybinę teisinę pagalbą skiria teismas, kurio žinioje yra civilinė byla. Pagal minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalį viešosios įstaigos turėjo teisę teikti teisinę pagalbą ir koordinuoti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą šių įstaigų nustatytą ir su Teisingumo ministerija suderintą tvarką. Vilniuje advokatų, paskirtų teikti valstybinę teisinę pagalbą, darbą koordinavo Vilniaus viešoji advokatų kontora. Įsigaliojus naujai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcijai (2005-05-01 redakcija) prašymus dėl valstybės garantuojamos pagalbos teikimo buvo įpareigota nagrinėti Teisingumo ministerija, o ne bylą nagrinėjantis teismas. Šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad valstybės tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad antrinę teisinę pagalbą teikia advokatas, o atsakingosios tarnybos tik organizuoja pagalbos teikimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai nustato, jog tarnybos gali kontroliuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą, vadovaudamosi su advokatais sudarytomis sutartimis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pavyzdinėje sutartyje, patvirtintoje teisingumo ministro ir suderintoje su Lietuvos advokatūra (Valstybės žinios, 2000, Nr. 30-827; 2005, Nr. 18-572), numatyta, kad advokatas turi teikti antrinę teisinę pagalbą laikantis advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, laikytis advokato veiklos laisvės, nepriklausomumo ir kitų advokatų veiklos principų savo profesinėje veikloje, užtikrinti visos gaunamos profesinės informacijos konfidencialumą. Šioje sutartyje Tarnybai numatyta pareiga užtikrinti advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą. Teismas, argumentuodamas tuo, jog Tarnyba neturi teisės daryti poveikio advokato veiklai, jam teikiant antrinę teisinę pagalbą, duoti valdingus įpareigojimus, o gali vykdyti advokato kontrolę tiek, kiek leidžia tarpusavy pasirašyta partnerystės sutartis, atmetė ieškovo H. D. argumentus, kad Tarnyba turėjo įpareigoti ar kaip kitaip priversti advokatus surašyti kasacinius skundus civilinėse bylose 2-1996-32/2003 bei 2⁵¹-597/2004. Tarnyba kontroliavo advokatų veiklą įstatymo leidžiamose apimtyse. Tarnyba 2005 m. rugsėjo 23 d. raštu ieškovui H. D. nurodė, kad imtis kokių nors veiksmų advokato A. U. atžvilgiu negali, nes nebuvo pasirašyta nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis ir tą pačią dieną sprendimu Nr. 8 skyrė ieškovui advokatą A. C. parengti kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 23 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2⁵¹-597-/2004), o sprendimu Nr. 9 – advokatą D. K. parengti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 2 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2-1996-32/2003). Teismas pažymėjo, kad kasacija nėra trečioji instancija, einanti po pirmosios ir apeliacinės instancijos, kurioje byla nėra nagrinėjama iš naujo, sprendžiamas tik teisės taikymo ir aiškinimo, bet ne fakto klausimas. Teismas padarė išvadą, kad advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, negali priverstinai rašyti kasacinį skundą vien todėl, kad to pageidauja ieškovas, nes advokatas turi atsižvelgti ar yra kasacijos pagrindai. Teismo nuomone ieškovas H. D. neįrodė atsakovo - Tarnybos neteisėtų veiksmų. Ieškovui buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba surašant kasacinius skundus, neturėjo teisės įsakmiai reguliuoti advokatų atliekamo darbo. Teismo nuomone ieškovas taip pat neįrodė jam padarytos žalos (nuostolių) atsiradimo fakto, jos dydžio bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, teismas atmetė ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovas H. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių argumentų:
1. Teismas pažeidė CPK 345 straipsnio 1 dalies reikalavimus nustatančius kasacinio skundo padavimo terminus. Skundžiama nutartis buvo priimta 2004 m. lapkričio 23 d., todėl terminas kasaciniam skundui pateikti tęsėsi iki 2005 m. vasario 23 d. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 4 d. nutartimi buvo skirta teisinė pagalba, tačiau Vilniaus viešosios advokatų kontoros seniūnas iki kasacinio skundo padavimo termino pabaigos nesutarė su advokatu A. U. dėl kasacinio skundo surašymo. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 8 d. raštu buvo įspėjęs advokatų kontorą dėl 2005 m. sausio 4 d. nutarties vykdymo, tačiau minėta advokatų kontora teismo nutarties neįvykdė. Vilniaus viešosios advokatų kontoros seniūno 2005 m. rugsėjo 23 d. raštas patvirtina, kad dėl termino kasaciniam skundui pateikti kaltas A. D. . Teisines pasekmes ir atsakomybę prisiėmė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius, skyręs advokatus D. K. ir A. C. terminų kasacijai atkūrimui ir kasacinių skundui surašymui. Šie įrodymai patvirtina, kad už kasacinio skundo padavimo termino praleidimą ir neatkūrimą atsakomybė tenka ne konkretiems advokatams, bet Vilniaus viešajai advokatų kontorai ir jos teisių perėmėjai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Todėl teismas privalėjo konstatuoti CPK 345 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir CK 6.246 straipsnio pažeidimą. Tačiau teismas sprendime šių aplinkybių nenagrinėjo, tuo pažeisdamas procesines ir materialines teisės normas.
2. Teismas pažeidė CPK 347 straipsnio 3 dalį. Advokatų D. K. ir A. C. teisinės žinios neatitinka CPK 347 straipsnio 3 dalyje keliamiems aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo kvalifikacijai, nes advokatas A. C. , teikiantis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, negali nežinoti, jog asmuo turintis teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Be to, advokatai atsakovai A. C. ir D. K. , bei A. U. atstovas advokatas V. K. teisme nenurodė, jog ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, tuo pažeidė CPK 45 ir CK 6.264 straipsnių reikalavimus, užvilkino bylos nagrinėjimą, atsakovei A. U. padarė turtinę ir neturtinę žalą ir nušalino nuo bylos nagrinėjimo teisėją M. G. , išnagrinėjusį bylą netinkamiems atsakovams. Advokatų nekompetentingumą patvirtina faktas, jog advokatai nerado kasacijos pagrindų apelianto bylose, tačiau šioje byloje advokatų savais interesais surašyto kasacinio skundo kasacinio teismo atrankos kolegija nepriėmė nagrinėti. Šios aplinkybės patvirtina, jog minėti advokatai yra nepakankamos kvalifikacijos. Teismas sprendime šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, tuo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.
3. Kadangi atsakovai pažeidė CPK 345 straipsnio 2 dalies, CPK 347 straipsnio 3 dalies, CK 6.264 straipsnio reikalavimus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies (c) punktą, t.y. nepagrįstai nesurašė kasacinio skundo ir praleido terminą kasaciniam skundui pateikti, neatkūrė termino kasaciniam skundui pateikti, pažeidė CK 6.246-6..249, 6.264, 6.263 straipsnių nuostatas, tuo padarydami 291 177,98 Lt žalą atsakovui ir užkirto kelią ieškovo pažeistų teisių apgynimui. Yra visos būtinos sąlygos atsakovo atsakomybei – neteisėtas veikimas, kaltė, priežastinis ryšys ir atsiradusi žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad skundas nepagrįstas todėl atmestinas.
Tretysis asmuo Teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog skundas nepagrįstas, nes reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui.
Tretysis asmuo A. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodė, jog teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylą, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas H. D. 2001 m. gruodžio 4 d. Vilniaus m. 1-am apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos priteisti 17 177,98 Lt žalai atlyginti, o 2004 m. vasario 9 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš Lietuvos valstybės priteisti 174 000 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Vilniaus m. 1-jo apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-1996-32/2003 ir Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. 2⁵¹ -597/2004). Abu ieškinius pirmosios instancijos teismai sprendimais atmetė, apeliacinės instancijos teismai nutartimis sprendimus paliko nepakeistus. Šioje byloje pareikštame ieškinyje H. D. nurodė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatai, kurie buvo paskirti teikti jam teisinę pagalbą, neparuošė kasacinių skundų dėl priimtų minėtų jam nepalankių teismo procesinių sprendimų, todėl buvo suvaržyta jo procesinė teisė į kasaciją, kuri, jo manymu, būtų panaikinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir jo ieškinius patenkinusi. Tuo pagrindu pareiškė advokatams, vėliau Tarnybai, kuri, jo manymu, atsakinga už netinkamus advokatų veiksmus, reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro abiejų minėtų atmestų ieškinių suma, atlyginimo.
Kolegija pastebi, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma, jeigu yra nustatytos visos būtinos jai atsirasti sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Taigi žala yra vienas iš pagrindų atsirasti civilinei atsakomybei. Šio pagrindo neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes tokiu atveju nėra delikto (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Kaip minėta, ieškovas nurodo, kad patyrė žalą dėl jo teisės į teisminę gynybą suvaržymo, konkrečiai teisės į kasaciją suvaržymo, todėl privalo įrodyti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jo žinioje dirbančių advokatų nepateikimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinių skundų, patyrė žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas žalos atsiradimo faktą iš esmės kildina iš atsakovo veiksmų, kuriais buvo pažeista jo teisę į teisminę gynybą, tai yra teisė pasinaudoti dar viena teismų sprendimų kontrolės forma – teise į kasaciją.
Kolegija pažymi, kad LR Konstitucijos 30 straipsnis užtikrina asmeniui teisę kreiptis į teismą, o CPK normos reglamentuoja šios teisės įgyvendinimą. CPK 5 straipsnis nurodo, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 25 straipsnį civilines bylas, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja apylinkės ir apygardos teismai šio Kodekso nustatyta tvarka, tai yra kiekvienas asmuo savo konstitucinę teisę į teisminę gynybą realizuoja kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, kuris sprendžia, ar pažeista besikreipiančio asmens teisė ar įstatymų saugomas interesas. Asmuo, dėl kurio teisių ir pareigų nusprendė pirmosios instancijos teismas, turi teisę apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 301 str.). Apeliacija yra įprastas pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės būdas ir galimybė pasinaudoti apeliacijos teise yra visais atvejais, išskyrus įstatymo numatytus apribojimus (CPK 303 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja tik pasibaigus apskundimo terminui, o apskundimo atveju, jeigu paliekamas nepakeistas ir nepanaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Apeliacinės instancijos nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 str.), tai yra teismo sprendimas įgyja privalomą galią tik pasibaigus apskundimo terminui arba išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (CPK 18 str.). Taigi, kaip minėta, asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, o teisė į apeliaciją ir pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimas pasibaigus sprendimo apskundimo terminui arba išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka suteikia asmeniui teisingumo garantiją. CPK normos numato, kad įsiteisėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai gali būti peržiūrėti kasacine tvarka, tačiau tai, kitaip nei apeliacija, yra išimtinė kontrolės forma ir kasacija galima tik tuo atveju, jeigu pirmosios ir antrosios (apeliacinės) instancijos teismai netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir šių teisės normų pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 str.). CPK įtvirtinti kasacijos apribojimai parodo, kad kasacija galima ne kiekvienoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, o ja pasinaudojama tik išimtiniais atvejais, kai kasacinio skundo priėmimo metu nustatomi kasacijos pagrindai.
Bylos aplinkybių analizė parodo, kad ieškovas realizavo savo teisę į teisminę gynybą, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėjo jo ieškinius Kalėjimų departamentui bei Lietuvos valstybei ir, pripažinę juos nepagrįstais, atmetė. Ieškovo teiginiai, kad dėl atsakovo darbuotojų veiksmų buvo suvaržyta jo teisė į kasaciją ir dėl to ieškovas patyrė žalą, kuri civilinėje teisėje suprantama kaip neigiamas poveikis tam tikram teisės saugomam objektui (vertybei), kuris pasireiškia jo ekonominės ar ūkinės vertės sumažėjimu ar visišku praradimu, nepagrįsti, kadangi ieškovas žalos padarymo faktą įrodinėja tik prielaidomis, kad kasacinės instancijos teismas galėtų pakeisti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Taigi ieškovas nepateikė realių žalos atsiradimo įrodymų ir nepagrindė žalos dydžio, todėl atsakovo civilinė atsakomybė neatsirado. Neįrodžius žalos padarymo fakto nenustatinėtinos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, nes nenustačius bent vieno iš civilinės atsakomybės pagrindų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai neatsiranda.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.