Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2S-1180-730/2014 Teisėjas Valdas Alška (Proceso Nr. 2-25-3-00490-2014-2)

2014 m. rugpjūčio 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų G. V. ir I. V. atstovo advokato Aliaus Galmino atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. V. ir I. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai pateikė teismui pareiškimą (ieškinį) prašydami iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Principo reikalas“. Pareiškėjai nurodė, kad 2010-03-30 su AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)su vėlesniais pakeitimais žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimui, kuria jiems buvo suteiktas 68 350,32 Eur dydžio kreditas iki 2027-03-30. 2010-05-12 pareiškėjai su Palangos kredito unija sudarė Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)su vėlesniais pakeitimais būsto remontui, kuria jiems buvo suteiktas 199 490,83 Lt dydžio kreditas. 2010-12-29 pareiškėjai su AB bankas Snoras sudarė Naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jiems buvo suteiktas 1400 Lt dydžio kredito limitas. 2011-03-19 pareiškėjai su UAB „Snoro lizingas“ sudarė Paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jiems buvo suteiktas 3500 Lt dydžio kreditas. 2011-08-29 pareiškėjai su Palangos kredito unija sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 11-00098, kuria jiems buvo suteiktas 22 000 Lt dydžio kreditas. 2011-11-15 pareiškėjai su UAB „Snoro lizingas“ sudarė tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) statybinėms medžiagoms pirkti, kuria jiems buvo suteiktas 2284 Lt dydžio kreditas. 2012-03-15 pareiškėjai pagal vekselį iš R. K. pasiskolino 8800 Lt. 2012 m. pareiškėjai iš V. R. pagal paskolos raštelį pasiskolino 10 000 Lt, iš Ž. K. pasiskolino 19 000 Lt, iš A. A. pasiskolino 50 000 Lt. 2014-01-07 pareiškėjai iš A. Š. pagal paskolos raštelį pasiskolino 8700 Lt. Nurodo, kad pareiškėjai netekus darbo bei nepasisekus sraigių auginimo ir pardavimo verslui, jie neturėjo galimybių vykdyti prievolių kreditoriams pilna apimtimi, todėl pradelsė einamąsias įmokas pagal kredito sutartis ir paskolos raštelius, kurių nesugebėjo padengti iki kreipimosi į teismą dienos. Šiuo metu pareiškėjo G. V. gaunamas darbo užmokestis yra 845 Lt, pareiškėja I. V. šiuo metu nedirba, registruota darbo biržoje, ieško darbo. Prašo iškelti jiems bankroto bylą, nes negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 MMA.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Taigi sprendžiant, ar pareiškėjams galėjo būti iškelta bankroto byla, turi būti į bylą pateikti įrodymai, kiek skolinių įsipareigojimų turi pareiškėjai, kurių mokėjimo terminai suėję. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus pareiškėjos skolos dokumentus nustatė, kad pareiškėjai formaliai atitinka įstatyme nustatytą nemokumo kriterijų, t. y. jų pradelsti įsipareigojimai kreditoriams yra 550 000 Lt ir viršija 25 MMA. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjams bankroto bylą, vadovaudamasis FABĮ 8 dalies 1-2 punktais, dėl to, kad jie buvo nesąžiningi, nes po to, kai pasiskolino iš AB „Swedbank“ lėšų būsto įsigijimui, dar skolinosi lėšų iš kitos kredito įstaigos verslo plėtojimui, nors nurodė, kad paskola skirta būsto remontui. Be to, skolinosi lėšų iš fizinių asmenų ir taip blogino savo padėtį, sudaryti sandoriai nebuvo būtini.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, nustatęs, kad pareiškėjų pradelsti įsipareigojimai kreditoriams yra 550 000 Lt ir viršija 25 MMA, ir jie šių skolinių įsipareigojimų vykdyti negali, atsisakyti iškelti bankroto bylą, vadovaudamasis FABĮ 8 dalies 1 punktu, tai yra, jog fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kaip matyti, FABĮ išskirti du atvejai, kai fizinis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu: 1) jeigu jis su kitu asmeniu sudaro sandorį, kuris pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo; 2) jeigu jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjai būtų sudarę sandorius, kurie pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomi pažeidžiančiais kreditorių interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo, todėl preziumuoti pareiškėjų nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima.

Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 straipsnyje, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl būtina nustatyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant fizinio asmens nesąžiningumą, jis turėtų būti akivaizdus, nedideli neatitikimai dėl fizinio asmens turtinės padėties, skolinių įsipareigojimų vykdymo ir kt. savaime nereiškia nesąžiningumo.

Nesąžiningais pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjų veiksmus, sudarant sandorius, kadangi sandoriai nebuvo būtini, pareiškėjai turėjo suvokti, jog jų negalės vykdyti. Pareiškėjai būsto kredito sutartį su AB „Swedbank“ sudarė 2010-03-30, su Palangos kredito unija vartojimo paskolos sutartis (paskolos suma 220 000 Lt) sudaryta 2010-05-12. Nuo 2012 m. pareiškėjai skolinosi lėšas iš fizinių asmenų ir, pareiškėjų teigimu, šias lėšas skyrė bankų paskaičiuotoms palūkanoms mokėti. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių kitas aplinkybes, nei nurodo pareiškėjai, jog šios piniginės lėšos buvo panaudotos ne jau turimų skolinių įsipareigojimų vykdymui, o gautos lėšos būtų panaudotos netinkamai, nebūtinų prekių ar paslaugų įsigijimui, tai yra, nebūtiniems poreikiams patenkinti. Byloje nėra įrodymų apie pareiškėjų pernelyg didelį vartojimą, akivaizdų pajamų slėpimą, nerealių pajamų nurodymą. Todėl nebūtų pagrindo išvadai padaryti, kad sudaryti sandoriai nebuvo būtini. Priešingai, pareiškėjai plėtojo sraigių auginimo verslą, dirbo, mokėjo bankui įmokas ir po to, kai skolinosi lėšas iš fizinių asmenų. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai nebebūtų galėję vykdyti savo įsipareigojimų bankui netrukus po to, kai pasiskolino pinigų iš kitų fizinių asmenų, tai galėtų būti vertinama kaip savo padėties pabloginimas ir nesąžiningumas kito kreditoriaus atžvilgiu. Tačiau šios bylos atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Įsipareigojimus Palangos kredito unijai pareiškėjai vykdė tinkamai iki 2013-05-25 (t. 1, b. l. 49-50), ir, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negalėjo numatyti, kad prisiimtų įsipareigojimų neįvykdys.

Nesąžiningais pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjų veiksmus, jog jie turėdami nepadengtą įsiskolinimą AB „Swedbank“ už įsigytą nekilnojamąjį turtą, tuo metu abu niekur nedirbdami kreipėsi į kitą kredito įstaigą ir, nurodę kreditoriui Palangos kredito unija žinomai melagingą informaciją apie kredito paskirtį, prisiėmė papildomų kreditorinių įsipareigojimų, kurių tinkamą įvykdymą siejo su sraigių auginimo verslu, ir kuris ieškovams buvo nesėkmingas nuo pat pradžių. Tačiau, apeliacinės instancijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, sprendžiant dėl pareiškėjų nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti suklaidinimo mąstą ir prisiimto skolinio įsipareigojimo įtaką nemokumui, ar pareiškėjai turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog verslas bus nesėkmingas nuo pat pradžių.

Nesąžiningais pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjų veiksmus, nes jie yra darbingi, sveiki, dėl to gali susirasti geriau apmokamus darbus. Pareiškėjo pajamos šiuo metu yra minimalios, pareiškėja nedirba, registruota darbo biržoje, dėl to šalių gaunamos pajamos negali būti vertinamos kaip pakankamos vykdyti pradelstus 550 000 Lt įsipareigojimus. Tam tikru laikotarpiu abu pareiškėjai dirbo, siekė plėtoti verslą, pareiškėja buvo išvykusi dirbti į Vokietiją, o tokios pastangos nepagrįstai įvertintos kaip nepakankamos ar aplaidžios. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjai akivaizdžiai vengė darbo, pavyzdžiui pareiškėja darbo biržoje siūlomo darbo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai galėjo parduoti nekilnojamąjį turtą ir taip atsiskaityti su kreditoriais, nes turtas yra įkeistas bankui ir be kreditoriaus sutikimo negali būti parduotas. Be to, net ir pardavus pareiškėjų turtą, galima situacija, kad gautų pajamų nepakaktų įsipareigojimams vykdyti, nes turto vertė yra mažesnė. Pareiškėjų atstovas atskirajame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nepateikta duomenų apie realią nekilnojamojo turto vertę, nes turto vertė buvo nurodyta VĮ Registrų centro pažymose. Su tokia skundo nuostata apeliacinės instancijos teismas sutinka. Jeigu pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl turto vertės, teismas galėjo įpareigoti pareiškėjus atlikti turto vertinimą arba pasinaudoti vieša VĮ Registrų centro duomenų baze nustatyti turto vertei (t. 2, b. l. 143).

Aplinkybės, susijusios su pareiškėjų veiksmais mokumui atkurti, teismo turi būti vertinamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o plano sudarymo ir tvirtinimo stadijoje (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7, 8 straipsniai). Tuo atveju, jeigu teismas nepatvirtina pateikto plano bankroto byla nutraukiama (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjams iškėlimo, netinkamai aiškino ir taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino bylai išspręsti pateiktus duomenis, neištyrė visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir tai sudaro teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 335?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 nutartį ir perduoti bankroto bylos pareiškėjams G. V. ir I. V. iškėlimo klausimą Kretingos rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.