Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Minibank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-25425-845/2017 pagal kreditorės UAB „Minibank“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš skolininko E. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Minibank“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu ir prašė išduoti teismo įsakymą dėl 406,20 Eur skolos, 142 Eur delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų ir 83 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko E. B..Nurodė, kad UAB „Minibank“ suteikė E. B. 376,51 Eur kreditą 30 d. laikotarpiui ir 2014 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pavedimu pervedė jį į jo sąskaitą. Skolininkas įsipareigojo kredito sumą (376,51 Eur) bei palūkanas (29,69 Eur) grąžinti iki 2016 m. spalio 18 d. Tačiau suėjus numatytam terminui skolos negrąžino, į raginimus neatsakė, dėl ko nuo 2016 m. spalio 19 d. už 180 d. buvo skaičiuojami vartojimo kredito sutartyje numatyti nuostoliai.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo nutarta atsisakyta priimti kreditorės UAB „Minibank“ pareiškimą skolininkui E. B. dėl skolos ir delspinigių priteisimo kaip aiškiai nepagrįstą ir kreditorei grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.Teismas sprendė, jog kreditorė, prašydama priteisti delspinigius, nenurodė prašomų priteisti delspinigių normos, pagal kurią teismas galėtų spręsti, jog kreditoriaus prašoma priteisti 142 Eur delspinigių suma neprieštarauja vyraujančiai teismų praktikai. Be to, kreditoriaus prašomi delspinigiai neatitinka ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatytos 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi kreditoriaus prašomi priteisti 142 Eur delspinigiai yra neproporcingai dideli pagrindinės reikalaujamos priteisti skolos (406,20 Eur) dydžiui. Todėl teismas, remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei šalių interesų pusiausvyros principu, pripažino, kad nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės, o pareikštą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 435 straipsnio 2 dalimi, atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Minibank“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus bei aiškino teisės normas, dėl ko pažeidė kreditorės interesus. Atsižvelgiant į CPK 435 straipsnio 3 dalį, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, o ši įstatymo nuostata neįpareigoja kreditorės pagrįsti savo reikalavimą dėl patirtų nuostolių. Nagrinėjamu atveju kreditorės reikalavimas priteisti 142 Eur dydžio nuostolius nesudaro pagrindi pripažinti pateikto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo akivaizdžiai nepagrįstu. Kreditorės patirti nuostoliai yra apskaičiuoti pagal su skolininku sudarytos sutarties, kurioje numatytus įsipareigojimus jis laisva valia prisiėmė, nuostatas. Jose įtvirtinta, jog pažeidusi prievolės įvykdymo terminą sutarties šalis privalo mokėti ne mažesnius nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuostolius už naudojimąsi UAB „Minibank“ piniginėmis lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kartu apeliantė pabrėžia, jog, atsisakydamas priimti kreditorės pareiškimą, pirmosios instancijos teismas buvo pernelyg aktyvus.Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „Minibank“, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą dėl teismo įsakymo išavimo, prašė priteisti iš skolininko E. B. 406,20 Eur skolą (376,51 Eur kredito suma ir 29,69 Eur palūkanos), 142 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavęs, jog kreditorės reikalavimas priteisti 142 Eur nuostolių sumą yra aiškiai nepagrįstas, nes kreditorė nenurodė reikalaujamų priteisti delspinigių normos, pagal kurią teismas galėtų spręsti, jog prašoma priteisti suma neprieštarauja šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai, o, be to, nurodytas delspinigių dydis neatitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatytos 0,05 procentų pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną bei yra neproporcingai didelis pagrindinės reikalaujamos priteisti skolos dydžiui. Atskiruoju skundu apeliantė UAB „Minibank“ tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti jos pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias kreipimosi dėl teismo įsakymo išdavimo sąlygas, ir buvo pernelyg aktyvus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies.Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, CPK 435 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tačiau ši nuostata, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, neleidžia daryti išvados, kad teismas aptariamu atveju išvis nevertina pareiškimo pagrįstumo, nes tai prieštarautų CPK 435 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).Pagal kreditorės į nagrinėjamą civilinę bylą pateiktus duomenis matyti, jog E. B. 2014 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į UAB „Minibank“ su prašymu suteikti 376,51 Eur kreditą 30 dienų laikotarpiui bei sutiko su Vartojimo kredito sutarties sąlygomis. UAB „Minibank“ suteikė kreditą ir 2014 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pavedimu pervedė jį į E. B. nurodytą banko sąskaitą. Skolininkas E. B. įsipareigojo kredito sumą (376,51 Eur) bei palūkanas (29,69 Eur) grąžinti iki 2016 m. spalio 18 d., tačiau suėjus numatytam terminui skolos negrąžino, į raginimus neatsakė. Negražinus skolos nuo 2016 m. spalio 19 d., pareiškėja nurodo už 180 dienų priskaičiusi Vartojimo kredito sutartyje numatytus 142 Eur dydžio nuostolius (delspinigius). Taigi iš kreditorės pateiktų duomenų galima vertinti, jog tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuriai taikomos VKĮ nuostatos. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje (VKĮ redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi Vartojimo kredito sutarties šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio buvo ribojama specialiuoju įstatymu, nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją (bet ne mokėjimo) funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta pirmiau, pati apeliantė nurodė, jog Vartojimo kredito sutartyje yra įtvirtinta sąlyga, kad, jei pasibaigus kredito grąžinimo terminui, kredito gavėjas negrąžina kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų ar jų dalies, jis privalo atlyginti nuostolius, kurie skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Prie 2017 m. gegužės 10 d. pareiškimo išduoti teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo nepridėti jokie priedai, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kokios netesybos buvo sulygtos tarp sutarties šalių. Prie atskirojo skundo kreditorė pridėjo dokumentą „Vartojimo kredito sutartis“, 2014 m. balandžio 25 d. patvirtinta direktoriaus, ir „Informacija apie „Piniginė.LT“ siūlomą vartojimo kreditą (informacinis lapas)“, tačiau iš šių dokumentų turinio negalima nustatyti, ar tai su skolininku E. B. sudaryta Vartojimo kredito sutartis, iš kurios būtų galima matyti, kokio dydžio netesybos buvo nustatytos šalių sutartimi. Tačiau, atsižvelgiant į kreditorės prašytos priteisti skolos (406,20 Eur) bei nuostolių (142 Eur) dydį, visiškai sutiktina su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis, jog šie nuostoliai ne tik neatitinka VKĮ nuostatų (11 straipsnio 8 dalis), tačiau ir yra neproporcingai dideli, dėl ko kreditorės pareikštas reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 433 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodyta, kai prašoma priteisti palūkanas ar delspinigius, – palūkanų ar delspinigių norma, palūkanų ar delspinigių dydis, skaičiavimo laikotarpis. Tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino kreditorės pateiktame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo prašomų priteisti nuostolių (delspinigių) normą bei dydį. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo CPK 431 straipsnio 2 dalies 5 punkto pakeitimas, kuriuo tiesiogiai įtvirtinta, jog šiame skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas nenagrinėjamas, jeigu kreditoriaus reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties ir bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendrai vartojimo kredito kainai taikomų reikalavimų. Taigi šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas ne tik įpareigoja teismą, sprendžiantį klausimą dėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, priėmimo klausimą, atsižvelgti į palūkanų ar delspinigių normą bei sąlygas, tačiau ir draudžia nagrinėti pareiškimą esant VKĮ įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos metinės normos neatitikimui. Papildomai pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Dėl šių priežasčių tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais, teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo apskundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnis 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, 424-452 psl.).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nutarties 12 – 18 punktuose išdėstytas aplinkybes, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymas išduodamas tik dėl visų reiškiamų reikalavimų (CPK 436 straipsnio 2 dalies 6–8 punktai), sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.