- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-26
- Bylos Nr.
- e2YT-460-470/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02572-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Snaigė Juknevičienė
- Pareiškėjas
- valstybės įmonės Turto bankas
- Suinteresuotas asmuo
- Alytaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teisėja Snaigė Juknevičienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės Turto bankas pareiškimą suinteresuotam asmeniui Alytaus rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Nurodo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto banko (toliau – VĮ Turto bankas), gavo Alytaus rajono savivaldybės administracijos pranešimą apie nuosavybės teise neįregistruotą, galimai bešeimininkį turtą – butą, (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėtas nekilnojamojo turto objektas yra 1967 metų statybos gyvenamame name, kuriame kiti nekilnojamojo turto objektai buvo privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994-05-17 įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės aktai nurodė, kad miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.
Taigi butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento jis išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį butų fondą sudarė gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms. Sutinkamai su TSR Sąjungos ir Sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams buvo taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. CK 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių ir kitą turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Po kitų butų, (duomenys neskelbtini), privatizavimo, jis nebuvo perduotas Alytaus rajono savivaldybei ar kitiems asmenims. Valstybinė ŽŪĮ ,,Raižiai“ buvo likviduota ir 1990-11-23 išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taigi šis turtas liko valstybės nuosavybė. Duomenų apie tai, kad ginčo turtas buvo perduotas Alytaus rajono savivaldybės nuosavybėn ar privatizuotas kitų asmenų, papildomai negauta. Pagal VĮ Turto bankui pateiktus Alytaus rajono savivaldybės dokumentus dėl šio nekilnojamojo turto objekto, taip pat yra nurodyta, kad minėtas nekilnojamojo turto objektas turi būti priskirtas prie valstybei nuosavybės teise priklausančio turto. Kadangi pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti ginčo turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008), todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir teisė į jį valstybei turi būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Alytaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog su pareiškimu sutinka, prašo jį tenkinti. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė ir turėjo išsaugoti valstybės nuosavybės statusą po Valstybinės žemės ūkio įmonės „Raižiai“ išregistravimo, kadangi, atsižvelgus į tuo metu galiojusius valstybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus, nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus, perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybes teise. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad minėtas butas buvo perduotas Alytaus rajono savivaldybei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas tenkintinas.
CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
Pareiškėjas, prašydamas pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), tapo valstybine nuosavybe, sukūrus naują daiktą, tačiau nėra jokių, tai patvirtinančių, dokumentų.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.
Iš pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą.
VĮ „Registrų centro“ duomenimis nustatyta, jog buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė neįregistruota. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kartu su žemės valda priklausė Raižių valstybinei žemės ūkio įmonei, kuri yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Gyvenamasis namas yra 8 butų daugiabutis, 7 butai buvo parduoti fiziniams asmenims 1992-1993 metų laikotarpiu. Minėtas butas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl liko valstybės nuosavybe.
Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994-05-17 įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.
Duomenų apie tai, kad butas buvo perduotas Alytaus rajono savivaldybei, nėra. Alytaus rajono savivaldybė patvirtino, kad ji minėto objekto nuosavybės ar kita teise nevaldo, butas nėra įtrauktas į Alytaus rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Be to, Alytaus rajono savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šio buto perdavimo jai nuosavybės teise, butas nėra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų sąrašą ir savivaldybė nereiškia pretenzijų į šį butą. Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, 444–448 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Tikslu įregistruoti nuosavybės teisę į butą nekilnojamojo turto registro įmonėje, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublikos valstybė nuosavybės teise valdo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.